Sveiki,
Ar
dažnai patiriate Mandelos sindromus? Nežinantiems, kas tai, labai trumpas
paaiškinimas:
„Mandelos
efektas (ME) – tai kolektyvinis klaidingas fakto ar įvykio prisiminimas. Šis
fenomenas pasireiškia, kai iškyla dvi praeities įvykių versijos: viena, kurią
prisimena visuomenės mažuma, kita, kurią prisimena visuomenės dauguma ir kuri
yra patvirtinta istorikų ar dokumentuota žiniasklaidoje. Mandelos efektas yra
vienas iš klaidingos atminties fenomeno tipų. Jis išsiskiria iš kitų tipų tuo,
kad informaciją klaidingai prisimena grupė žmonių.‘
Pavadinimas
kilo iš beveik absurdiško fakto: „Kolektyvinio klaidingo įvykių ar detalių
prisiminimo forma iškilo, kai grupė žmonių internete pasidalino pamenantys, kad
Anti-apartheidų lyderis Nelsonas Mandela žuvo kalėjime 1980 m. Šis kolektyvinis
prisiminimas buvo klaidingas, nes, iš tiesų, Mandela 1990 m. buvo paleistas iš
kalėjimo, 1994 m. buvo inauguruotas Pietų Afrikos prezidentu, o mirė 2013 m.
praėjus daugiau ne dvidešimčiai metų po jo paleidimo iš kalėjimo...“
Vakar
YouTube kanaluose prieš miegą peržiūrėjau ne vieną vaizdo įrašą, susijusį su
Mandelos efektu. Labiausiai atminty įstrigo šis pokemonas, kuris (pasirodo, ir
mano atmintyje) fokusuojasi daugelio atminty, kad Pokačiu turėjo juodą uodegos
galiuką kaip ir ausis, bet pasirodo, kad ne. Žmonės visame pasaulyje dalijasi
visokiausiais neatitikimais tarp žmonių kolektyvinės atminties ir to, kas
pavaizduota iš tikrųjų. Kodėl taip nutinka? Sunku pasakyti. Labai panašiai ir
su žaidimo „Monopolis“ bankininku. Nežinau kodėl, bet ir mano atminty jis iškyla
su monokliu akyje, tačiau tikrovės logotipe jo nėra.
Visgi
galvodamas apie Mandelos efektą pagalvojau ne vien tik apie vaizdinius, bet ir
kur kas abstraktesnius dalykus, susijusius su žmogaus pojūčiais. Gal
pasirodysiu senamadiškas, bet man atrodo, kad anksčiau laikas tekėdavo daug
lėčiau. Tą pastebi ir kiti mano arba senesnės kartos žmonės. Sulaukti kokios „Santa
Barbaros“ naujos serijos būdavo tikra kančia, nes tekdavo nudirbti ilgus dienos
darbus, kol tas vakaras pagaliau ateidavo. Arba, kad ir dabar... Atrodo, kad perskaityti
storesnę nei 300 puslapių romano nebeužteks laiko, pažiūrėti daugiau nei dviejų
valandų trukmės filmą jau gaila laiko, kad gal ir nebeverta nei skaityti, nei
žiūrėti. Trumpos distancijos, trumpos knygos ir filmai, parduotuvė arti namų,
katė vietoj šuniuko...
Nesakykite,
galima kaltinti technologijas, bėgantį laiką ir spartėjantį gyvenimo būdą, nes
pasiūlos ir galimybių tiek daug, tik to laiko neužtenka, todėl toks gyvenimo
bėgimo efektas. Vis galvoju, kaip anksčiau akademikai, pavyzdžiui, magistrantai
parašydavo savo magistro darbus be interneto!? Net dabar, kai galima tą
padaryti net neužsukus į biblioteką, vien ant savo sukamosios pandeminės kėdės
užsisakius veikalus iš Amazon ar kitur, pasinaudojus internetiniais
ištekliais ir... vis tiek to laiko neužtenka! Kur tas laikas pasideda, nežinia.
Arba
kitas kolektyvinis prisiminimas apie sovietinius vaikystės arba postsovietinius
(pirmajame dešimtmetyje) parduodamus ledus (grietininius ir kakavinius). Ot,
kokie buvo skanūs ir tikri – tą paliudys daugelis. Atrodo, kad anuomet ir
obuolys buvo skanesnis, ir bananas saldesnis ir žuvis šviežesnė. Kodėl, kai
pasiūlos tiek daug (o šūdelių tarp jų tikrai nestinga), mums atrodo, kad maisto
pojūčiai atbuko? Vėlgi, galima visą kaltę suversti ne Mandelos efektui, o
tiesiog, kad gyvename pertekliuje, kad receptorius jau seniai apdegino cheminiai
skonio stiprikliai, tik kažkodėl pomidoras vis dar užaugintas namų sąlygomis laikomas
pomidoru, o visa kita iš pusvaškinių Ispanijos plantacijų.
Visgi
galvoju apie tą laiką ir atmintį, kaip visa tai kinta žmonių kolektyvinėje erdvėje.
Kaip tai įmanoma? Ir ar tai išvis įmanoma, kai turime tiek filmuotos, tiek
rašytinių šaltinių jūras? Ir kiek dar visokiausių faktų, kurių manome prisimenantys
kaip nedalomą tikrą tiesą, bet iš tikrųjų kažkas juos prisimena visiškai
kitaip? Nepaliauju galvoti, kad tai iš esmės skaldo mus ir atitolina, tikras
Babelio efektas, nes anuomet patirti dalykai (prisiminkite pokalbius prie
giminių stalo), prisimenami šiek tiek skirtingai. Ar nebaisu gyventi
kintančioje... praeityje? Netgi kolektyviniu mastu? Tada kas mes iš tikrųjų
esame, jeigu galime suabejoti net savo amžiumi. Taip, tiesa, esu ne kartą iš
dabarties metų atėmęs savo gimimo datą, kad pasitikrinčiau, kiek iš tikrųjų
metų, nes... imi ir suabejoji. Gyvenimas matricoje. Taigi.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą