Knyga: Wisława Szymborska "33 eilėraščiai. 33 wiersze"

 Wislawa Szymborska. „33 eilėraščiai“ – Vilnius: Apostrofa, 2023. – p. 140.

Sveiki,

Mano neblėstanti simpatija lenkų literatūroje (kaip ir lenkiškam kinui) tikriausiai niekada nesibaigs, priešingai – tais retais klaidžiojimo momentais netgi imu eksperimentuoti, skaitydamas netgi lenkų poeziją! Literatūros Nobelio premija įvertinta lenkų poetė Wislawa Szymborska (1923-2012) taip lietuviškai iki šiol neturėjo atskiros savo knygos, pavieniai eilėraščiai buvo publikuojami periodikoje. Žymus lietuvių vertėjas, rašytojas, poetas Tomas Venclova leidykloje Apostrofa išleido trilogiją, kurią sudaro paties vertėjo atrinktų eilėraščių rinkiniai: Josifas Brodckis 14 eilėraščių, Česlovas Milošas 31 eilėraštis. Turint galvoje, kokio pripažinto masto šie poetai, jų eilių nėra gausu, gal ir dėl to, kad eilėraščius sudėtinga versti, o šią vertėjo pasirinktą trilogiją užbaigia Szymborskos 33 eilėraščiai. 33 wiersze. Šalia pateikiami ir originalūs, lenkų kalba parašyti kūriniai, todėl suprantantys lenkiškai gali palyginti ir pagalvoti apie vertimo strategijas.

Skaityti W. Szymborskos eiles buvo įdomu, pasiėmiau pieštuką ir maniausi, kad prisibraukysiu įdomių ištraukų, kurias galbūt panaudosiu rašydamas šią recenziją, tačiau nepasižymėjau beveik nieko. Pirmiausia pradėjau nuo Tomo Venclovos knygos gale parengtų autobiografinių prisiminimų apie pačią autorę. Pasirodo, šis straipsnis padėjo nulaužti ne vieno eilėraščio kodą, suvokti kitokias prasmes.

Vertėjas keletą kartų buvo susitikęs su autore įvairiuose festivaliuose ir vieną kartą, kaip supratau, neformalioje aplinkoje. Iš pradžių Szymborska pristatoma kaip trapi ir gležna moterėlė, bet vertėjas pažymi, jog su Szymborska pabuvus ilgėliau „[...] ji, be abejo, yra Dievo apdovanota geležiniu charakteriu ir su ja kasdien bendrauti jauku nebūtų (p. 124).“ Įsiminė ir tai, kad Nobelio premijos ir pasaulinio pripažinimo pati autorė nevertino ir net piktinosi, jog  Nobelis jai įteiktas toje pačioje kategorijoje su jai nepriimtinais autoriais. Žinoma, tai galėjo būti ir ironija, ir juodas humoras, o galgi ir teisybė, nes Szymborska mėgo juodą humorą ir, kas įdomiausia, kolekcionavo laikraščiuose publikuojamas skandalingas nesąmones ar padarytas logines klaidas (panašiai kaip kad mūsų eseistė Giedra Radvilavičiūtė, kuri sukala iš tos medžiagos ese). Kas žino, gal ne vienas spaudos riktas padėjo sukurti autorei ne vieną gerą eilėraštį.

Būtent autorės humoro jausmas skambėjo visame rinkinyje. Sunku išrinkti vieną vyraujančią temą, nes T. Venclova eiles chronologine seka sudėjo iš įvairių poetės periodų, tačiau yra tam tikro tendencingumo, ką galėčiau įvardyti kaip Szymborskos poezijos samprata. Tai nekintantis humoras ir dėmesys socialinėms temoms, pastarosios išsakomos ir istoriniais štrichais, ir stebėtojos subjektės pozicijomis. Eilėraščiuose beveik nerasite to, ką būtų galima pavadinti suasmenintu savo rūpesčio ir išpažinties terapinio prieskonio, tad daugelis eilėraščių universaliai konceptualūs, apjungiantys skaitytojus į bendrą gyvenimo tėkmės pajautą, kurioje veriasi paradoksalios situacijos: po patvirtinimo eina paneigimas, po paneigimo patvirtinimas. Tokiu būdu subjektė atsisako teisingos deklaratyvios tiesos, bet tuo pačiu sukuria kategoriškumo įspūdį. „Mano neatvykimas į miestą N. / buvo punktualus. // Buvai įspėtas / neišsiųstu laišku. // Suskubai neateiti / numatytu metu (p. 39).“ Arba eilėraštyje Atlantida, kurios išnykimo hipotezių variantuose sukuriama mitinė pusiausvyra: „Meteoritas nukrito. / Ne meteoritas. / Vulkanas išsiveržė. / Ne vulkanas. / Kažkas kažką šaukė. / Niekas nieko (p. 19).“

Szymborskos poezijoje nemažai eilių susijusių su mirtimi. Minimi Rugsėjo 11-osios įvykiai, arba kitame eilėraštyje vaizduojamas savižudžio kambarys, kuriame paliktas tuščias laiškas: „O jeigu jums pasakysiu, kad laiško nebuvo – / ir tiek mūsų, draugų, o visi sutilpo / tuščiame voke, atremtam į stiklinę (p. 65).“ Nėra tų draugų savižudžio tikrovėje, net nebūta kam parašyti atsisveikinimo, nors didžioji eilėraščio dalis balzakiškai perteikia įprasto vienišiaus intelektualo namų aplinką. Štai poetei rūpi ir pati mirties akimirka, pasitelkdama netikėtą mirtininko kaip žiūrovo ir dalyvio perspektyvą, ji kuria kavinės aplinką, kurią netrukus susprogdins kamikadzė. Mirties akimirka kelia dramatizmo įspūdį, beveik kaip trileris.

Wislawa Szymborska

Arba man absoliučiai netikėtas eilėraštis apie Adolfą Hitlerį, tiksliau jo fotografiją, kuriame autorė, sadistiškai hiperbolizuodama meilę ir švelnumą, kalba: „Žindukas, vystyklėlis, seilinukas, barškutis / berniukas, ačiū Dievui, pabelskim į medį, sveikas, / panašus į tėvus, į kačiuką krepšy (p. 73). Kalbėti apie dar neatskleistą, bet skaitytojo sąmonėje jau įsigalėjusio blogio genijaus likimą. Juk visi, net ir patys blogiausi, vos tik gimę buvo tokie pat tyri kaip ir bet kurie kiti kūdikiai. Štai tie subtilaus humoro perlieti Szymborskos eilėraščiai. Nustebino ir eilėraštis Sustingimas, kuriame subjektė pamato legendinės šokėjos, moderniojo šokio koncepcijos pradininkės Duncan seną fotografiją ir iš jos ji sukuria savitą egzistencialistinių pajautų istoriją, todėl kai kurie eilėraščiai primena naratyvą, mažas noveletes.

Kitą vertus eilėraštis Vietnamas perteiktas vietnamietės moters tardymu, kuri į visus subjektės klausimus atsako nežinau, išskyrus vieną – ji paliudija, kad tie vaikai šalia josios yra tikrai jos. Vėlgi eilėraštis brutalus, paprastas, tačiau netgi čia suskamba sutrikusių, kare protą, namus, turtus praradusius, tačiau nepraradusius tiek, kad neapsaugotų ir nežinotų savo vaikų. Eilėraštis, sakyčiau, absoliučiai apie gyvastį ir viltį palaikantį motinišką instinktą.

Subjektė apmąsto karo ir taikos santykį, eilėraštyje apie karą Pabaiga ir pradžia taikliai pastebi, jog fotografams neįdomūs atstatomi miestai, žmonės, taika ir gyvenimas: „Tai nėra fotogeniška / ir trunka daug metų. / Visos kameros jau išvažiavo / į kitą karą (p. 79).“ Panašiai ir pas mus lietuviškoje žiniasklaidoje, kuriame žmogaus gyvenimas, taika ir pozityvūs dalykai yra nuvertinami, kai kada piktdžiugiškai trokštama skandalo, mirčių, nuodėmių, kraujo, nes tai žinių rinka. Vis galvoju, kodėl vyrams tendencingai patinka filmai apie karą, o linksma prancūziška komedija nejaudina? Nes per karą mes susitinkame, tikriausiai, savo mirtingumą. Žinoma, esama ir išplautų smegenų homo sapiens, karo didvyriai suherojinami, o retesnis iš vyrų nenori tapti herojumi.

Giliamintė Wislawos Szymborskos poezija man netgi labai patiko. Joje lengva atpažinti kultūrinius dalykus. Įspūdis toks, kad dramatizmą ir įtampą eilėse kuria priartėjimas prie išnykimo, mirties ribos. Žinoma, karo ir terorizmo svarbūs dėmenys byloja ir apie civilizacijos tragedijos apmąstymus, laiko, gyvenimo ir žmonių kartų kaitą. Daugelis eilėraščių byloja apie gyvenimą šalia didelio blogio – karo, mirties, tragedijų, lemtingų atsitiktinumo. Išbūti savimi, atskirai nuo to blogio, nesusitapatinusiai, bet kartu ir nepaneigti jo egzistavimo, nes tai būtų didžiausia klaida. Galiausiai Szymborskai svarbi pusiausvyra, kuri subjektėms yra tikriausia tiesa, jog nieko nėra amžiniau už nepastovumą, todėl šiose skaidraus humoro eilėse veriasi ir nepataikūniška gyvenimo išmintis be didaktinio patoso.

Jūsų Maištinga Siela