Sveiki,
2018 metais smarkiai
debiutiniu filmu „Mergina“ išgarsėjęs belgų režisierius Lukas Dhont įskriejo į
europietiško kino Olimpą ir, atrodo, ketina, kaip anuomet X. Dolanas, kurį
laiką kurti itin sėkmingus kino projektus. Naujausias jo darbas „Arti“ (pranc.
Close) (2022) Europoje po Kanų kino festivalio sulaukė liaupsių, o
režisierius tęsia tai, kas jam kine įdomu – analizuoja intymius, netipinius
seksualinius niuansus, kurie dažnai mums, lietuviams, atrodo neleistini,
neadekvatūs ar netgi smerktini, tačiau tai egzistuoja netgi pas mus ir niekur
nuo to nepabėgsi.
Filmas „Arti“ pasakoja
apie dviejų berniukų ankstyvajame paaugliškame brendime draugystės istoriją.
Leo tėvai dirba gėlių plantacijose, Remio mama – ligoninėje, tad berniukai
dažnai kartu praleidžia laiką, netgi miega vienas pas kitą ir tėvai ne tik
neprieštarauja, bet ir džiaugiasi jų draugyste. Vienmečiai atrodo neišskiriami,
švelnūs, žaismingi, dar visai vaikai, tačiau po vasaros atostogų mokykloje kiti
mokiniai pastebi nepaprastą berniukų artumą ir pradeda juos įtarti esančius
daugiau nei tik gerais draugais. Sutrikęs Leo ima bijoti, jog artumas iš
tikrųjų gali būti pernelyg griaunantis jo asmeninį gyvenimą, todėl paveiktas
aplinkinių apkalbų pamažu ima tolti nuo Remio. Netrukus berniukai visai
susipyksta ir atsitinka neatitaisoma nelaimė...
Man labai patiko šis
filmas! Tikrai! Tyrinėti visiškai gluminančiais draugystės, seksualumo ir brendimo
niuansais vaikų-paauglių pokytį kine nėra lengvas uždavinys, ypač, jeigu jis atskleistas
iš pačių vaikų perspektyvos. Režisierius jautriai susitelkęs į Leo pasaulį
fiksuoja jo apsisprendimą būti „normaliu“ t. y. tuo, ko iš tavęs tikisi
visuomenė ir tėvai. Tai tarsi perauklėti save patį sąmoningai, kartais
traumuojančiai, trokštant aplinkinių pripažinimo, neriant į brutalias
perauklėjimo pratybas, pvz., ledo rutulį. Režisieriui pavyko užgriebti ir
jautriai atskleisti draugystės problemą. Iš vienos pusės, galima sakyti, kad
tai ir LGBTQ teminis filmas, o iš kitos – režisieriui pavyko išvengti aštresnių
visuomenės ir individo sankirtos.
Žinoma, filmo raktinis
žodis ir lieka „arti“, kuris nuo pat pradžių įgalina ir pačios kameros darbą –
stambūs planai perteikia draugystės intymumą, kuris įrėmintas iš pradžių
vaikišku naivumu, o po to perauga į veikėjų vidines prieštaras, dramatizmą. Štai
LRT puslapyje Dmitrijus Gluščevskis apžvelgdamas šį filmą, įvardijo, kad jis
manipuliatyvus, pernelyg simboliais ir metaforomis paaiškinantis, nepaliekantis
vietos žiūrovui interpretuoti ir kelti galimus klausimus. Išties filmas užbaigtas,
viskas aišku nuo A iki Z, todėl, sakyčiau, kad stipriosios filmo pusės būtų
jaunojo aktoriaus Eden Dambrine pasirodymas, pasirinkta netipinė, nelengva tema
bei filmo tapybiškumas. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, meilės
ir kaltės atpirkimo, sutelkęs į šią pusiausvyrą mums perteikia augančio žmogaus
sudėtingus psichologinius išgyvenimus. Gurmanams labai rekomenduoju.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą