Jurga
Tumasonytė. „Naujagimiai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023.
– p. 248.
Sveiki, praeiviai ir
skaitytojai,
Ką naujo ir įdomaus mums
paruošė savo ketvirtojoje knygoje Naujagimiai rašytoja Jurga
Tumasonytė (g. 1988). Tai jau trečioji mano skaityta autorės knyga. Kol kas
didžiausią įspūdį buvo padaręs apsakymų rinkinys Undinės (2019, Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla), kuri lyg pratęsė savitą debiutinių pasakojimų
rinkinį Dirbtinė muselė (2011, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla),
tad neabejojau, jog Naujagimiai po įvairių vertinimų susilaukusio romano
Remontas vėl grįš prie savito ir tik Tumasonytei būdingo literatūrinio
pasaulio.
Viršelyje nurodytas
žanras – novelių romanas, tad ir kūrinius galima skaityti kaip pavienius
pasakojimus, tačiau visgi labiausiai rekomenduoju nuosekliai nuo pat pradžios
pasinerti į pasakojimus, nes pajusite, kad visgi knyga kur kas vientisesnė ir
primena labiau romaną, nei novelių vėrinį. Knygą sudaro 19 pasakojimų, nusidriekusių
nuo XIX amžiaus iki galimos ateities, bet daugiausia visgi telkiamasi į XX
amžiaus pradžią ir vaizduojamos bažnytkaimio gyvenimo istorijos, kurioms lemta
viena kita papildyti, kartu papunkčiui brėžiant istorines, folklorines lietuvių
tautos žymes.
Šiaip esu linkęs dažnai
skirstyti lietuvių rašytojus į kaimiškosios kultūros ir urbanistinės pakraipos.
Jurgos Tumasonytės prozoje visada galima užčiuopti provincijos gyvenimo
realijas, mažo miestelio, kuriame svarbiausi centrai – bažnyčia, paštas,
kultūros namai ir mokyklėlė. Nenoriu teigti, kad tai kanoniška, nes autorė į
šias istorijas įneša daug savitumo. Jeigu riektų įvardyti, kas yra lietuviškas
magiškasis realizmas, manau, J. Tumasonytės proza būtų itin ryškus pavyzdys,
kaip pasaulietiniai magiškojo realizmo vaizdavimo būdai „įauga“ į lietuvių
folklorinių pasakojimo audinį. Pavyzdžiui, knygos pradžioje vaizduojamas vyras,
kuris ruošdamasis vesti kaimo moterį, nukrenta nuo aukšto ir panyrą į komą, jis
atsiduria savotiškame skaistykloje-rojuje, kuriame jį globoja ežere nuolatos
besiturškianti ir valtimi plaukianti laumė, o galgi net savita undinės atmaina.
Vyrukas girdi, kaip pūvantys ir į grybieną virstantys nuodėmingi mirusieji
stengiasi patekti į dangų. Mezgami erotiniai santykiai tarp moters laumės ir į
tarpinę dimensiją panirusio vyruko, atsiranda ir pačios autorės sugalvotų
įdomių siužetinių detalių. Sakyčiau, ši būtybė, kurios seserys plaukioja laivu
ir josios nepriima, turi tam tikro ryšio su Undinėse publikuojamais
tekstais.
Esama knygoje ir kitų mistifikuojamų
pasakojimo elementų. Vienas ryškiausių veikėjų – ragana Elžbieta, kuri padeda
susilaukti kūdikio nevaisingoms moterims. Pati Elžbieta turi mergytę Paulę,
kuri stebi motiną, o jos vaikystė apgaubta mistinės miglos ir baimių, nes
Elžbieta dažnai dingsta ir Paulė niekaip negali jos rasti. Visgi autorė kuria
tamsų pasaulį, kuriame pilna grėsmių, panašiai kaip ginklų kokiose Čechovo
pjesėse, kurie turėtų iššauti, bet dažniausiai dėl Tumasonytės kitoniškos
prozos logikos taip ir neišauna. Pavyzdžiui, vienoje iš novelių vaizduojamas
piktas pririštas šuva, kuris loja ant mergytės Paulės. Pagal visą klasikinę
prozos principą šuo turėjo užpulti mergytę, tačiau taip nenutinka. Retsykiais ta
mirties ir nelaimės grėsmė tokia makabriškai tarantiniška, primenanti
galimus amerikiečių populiariuosius filmus: „Jeigu nutrūktų, kaipmat užšoktų
ant jos ir iškąstų nosį, o tada nuplėštų nuo galvos vilnonę kepurę ir nasrais
pertrėkštų Paulės galvą kaip riešutą, ant sniego išdribtų smegenys. Dievulis šypsotųsi
iš dangaus, modamas greičiau pakilti josios sielai ir šauti į viršų, dangopi
(p. 67).“ Koks gražus žodis dangopi, jau beveik išnykusi forma, kuri
plačiai dar buvo vartojama XX amžiuje ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir
literatūroje.
Visgi būtent pirmoji novelių
romano pusė man patiko labiau dėl savitos folklorinio pasaulio transformacijos.
Skaitydamas neretai prisimindavau Kazio Borutos (1905-1965) Baltaragio
malūną ar Medinius stebuklus, tam tikrus Vinco Mickevičiaus-Krėvės
tautosakinius pasakojimo motyvus.
Visgi magiškų motyvų ir
stebuklų mąžta, kai autorė ima naudoti konkrečius istorinius kontekstus. Ypač
Antrojo pasaulinio tragiškus Lietuvai įvykius. „Kartais kareiviai įsiverždavo
ir čia, pamenu, kaip išsivedė mūsų fizikos mokytoją. Jis nuleidęs galvą
susirinko daiktus į portfelį ir
nežiūrėdamas į mus išėjo neatsisveikinęs. Pamoką virpančiu balsu pratęsė
direktorė. Niekas nedrįso klausti, kur dingo mokytojas, nes nujautėme, kad
geriau patylėti (p. 148).“ Šalia vaizduojamo Holokausto jungiami ir
siužetai, vaizduojantys lietuvių tremtis į Sibirą ir savanorišką tremtį, bėgimą
į Vakarus, kai Paulės vyras, pasiėmęs sūnų Gediminą, susiruošia bėgti iš Lietuvos.
„Uniformuota moteris išsitraukė iš rašomosios mašinėlės lapą ir pradėjo
skaityti. Visko iki galo nesupratau, bet ten buvo kalbama apie tėvelį. Kad jis
žudikas, nusikaltėlis, išdavikas, kad visąlaik skriaudė ir engė mus, pabėgo
pasigrobęs vyresnįjį sūnų ir t. t. Vyras
pasiteiravo, ar sutinku su tuo. Linktelėjau (p. 153).“ Vėliau Vytukas,
jaunėlis, pratęs sovietizacijos laikotarpiu giminės generaciją. Tapęs chirurgu,
dirbs prie projekto persodindamas kiaulėms širdis, bus stumdomas korumpuotos
sovietinės valdžios.
Kita centrinė novelių
figūra – mažo miestelio, kurį sovietai pavadino Rožokovu, kunigo Aniceto Dulkio
istorija, kuri tampa iš esmės ir visų XX amžiaus Lietuvos įvykusių katastrofų
simboliu. Jis lovoje nušaunamas su gerokai jaunesne gaspadine, o jo palaikai
perlaidojami jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lentelių lupinėjimas, istorinės
tiesos rekonstravimas – vienas iš svarbiausių antrosios knygos dalies temų.
Tiesa, knygos pabaigoje kinta ir pasakojimo forma, priešpaskutinė novelė
pateikiama kaip pjesė, kuri vaizduoja šiuolaikines vestuves, kai Paulei berods
jau sukakęs visas šimtmetis. Per vestuves įvyksta nelaimė, tačiau fragmentuoti
vestuvių svečių plepėjimai sukuria tokį aiškų kartų, vertybių, įsitikinimų
karnavališką kakofoniją, kad man prieš akis iškilo ir vėlei lenkų režisieriaus Wojciech
Smarzowski filmas Vestuvės
(2021), kurį, beje, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Gal būtent šioji knygos dalis
būtų dar kur kas įdomesnė ir aštresnė, jeigu autorė būtų paieškojusi dar
didesnių apibendrinamųjų vertybinių nukrypimų, kurie demaskuotų, atskleistų
netikėtų sąsajų su vestuvėse įvykusiu kriminalu.
Tiesa, labai autentiška
ir savita J. Tumasonytės kalba, kuri iš vienos pusės turi gotiško pasakojimo apraiškų,
bet derinama su sodria lietuviška kaimiška kultūra, pvz.: „Pauostė pagalvę –
kvepėjo kepta duona ir šiltu, ką tik iš po vištos uodegos iškritusiu kiaušiniu
(p. 62).“ Istorijon įterpta ir dvariška kultūra, o vienas iš veikėjų, vedęs
negražią kilmingą žmoną Sofiją, iš tikrųjų atsiskleidžia dar ir kaip
homoseksualas. „Mieste visi vieni kitus pažinojo, tad net mano ausis pasiekė
negražūs gandai. Buvau iškviestas rektoriaus, kuris didžiai susirūpino mūsų
reputacija. Žinoma, viską neigiau, tačiau dėl šventos ramybės Akademija nutarė
nutraukti Filipo stipendiją ir išsiųsti jį atgal į Šveicariją (p. 100-101).“
Netrukus užslinkus karui žlunga mokslininko, tyrinėjančio naują gyvybės rūšį
(iš egzotiškų salamandrų, keistų būtybių, virstančių į protingus žinduolius,
galgi net savitus neandertaliečius, kurie minimi vizionieriškoje ateityje,
pavaizduotoje pačioje knygos pabaigoje). Vis galvojau: o kiek iš tikrųjų iš
progresyvaus mokslo atėmė du pasauliniai karai? Ir kur mes būtume dabar, jeigu
tų karų nebūtų įvykę?
Naujagimiai –
labai kūniškas, aistringas, prisodrintas erotikos, reprodukcijos (jeigu galima
taip išsireikšti) kūrinys, kurio pagrindine ašimi tampa gyvybės ir mirties vertikalė, o ant pastarosios sudaigstytos kelių kartų persipynusios istorijos. Iš vienos pusės
istorijos aptrauktos tautosakiniais ir folkloriniais pasakojimo elementais, dar
iš kitos – atsekami aiškūs istoriniai bei kultūriniai kontekstai. Knyga parašyta
pagavia kalba, kuri iš dalies rekonstruoja ar bent paimituoja senesnius
pasakojimus, turi prozos tradicijos tęstinumo, bet kartu J. Tumasonytė autentiškai
ir savitai transformuoja folklorinius įvaizdžius. Pasakojimuose tiek daug
visko, kad manau, net šiaip pretenzingesni skaitytojai, kurie mėgsta dejuoti
apie lietuvių literatūros skurdumą ir prastus siužetus, neturėtų Naujagimiams
būti itin kritiški. Visgi novelių romano fragmentiškumas ne tik išskaido
pasakojimą į suskilusių šipulių matricą, bet kartu leidžia jai jungtis į
vientisą tumasonytišką literatūrinį pasaulį, kuris margas kaip
kaleidoskopo vitražai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą