Šios dienos citata: Paulius Gritėnas apie lietuvių kalbos brandos egzaminą, struktūrą, turinį, aktualizavimą ir mokymą mąstyti

 

Laba diena, skaitytojai,

 

Žinoma, iš šio straipsnio (Ekspertų verdiktas po lietuvių kalbos egzamino: mokyklinė humanitarika Lietuvoje yra žemo lygio) išilgai ir skersai galima cituoti ir daug kam pritarti. Lietuvių kalbos egzaminas NEVERČIA MĄSTYTI, (beje, anglų irgi, tik niekas nieko nesako!), bet lietuvių kalba jau tokia, kad būtent per ją turi demonstruoti brandą ir gebėjimus, ir kompetencijas, o ne žinias (bent jau tokia sukelta iliuzija). Aš nežinau, kokia bus struktūra egzamino po kelerių metų, bet tas 36 autorių flotilės kultas buvo ydinga klaida, nes nei aprėpti, nei apžioti – viskas bėgom, paknopstom.

 

Kita vertus, jeigu per egzaminą iš tikrųjų reiktų mąstyti, o ne iš turimos medžiagas lipdyti teisingo „mąstymo“ parodijas, manau, egzaminas pasunkėtų, nes, pripažinkime, įdomiau mąstyti įdomiom ir aktualiom temom, bet kiek tokių Jūsų klasėje sėdi? Ir kaip reiktų mokyti mąstyti kūrybiškai ir „aštriai", kai mokinys savo pavardę su klaida rašo ir jam buvus nebuvus nei Šatrijos Ragana, nei Virginia Woolf. Tenka tik pastraipose vėl žudyti vargšą Biliūno Brisių, nes tik tokios apimties kūrinys įveikiamas neskaitančiam per pamoką. Sakysite, tai tegu nebaigia mokyklos toks, bet kas mums atkimš unitazą, sutvarkys elektrą arba nuveš iš Panevėžio į Raseinius? Suprantama, kad ne tie, kurie puikiausiai parašė moters portretą, remdamiesi Šatrijos Ragana... Bet be tų, kurie neparašė, mūsų sociumas irgi nefunkcionuotų.

 

„Ką dirbtinio intelekto, elektroninių cigarečių ir visur integruoto interneto amžiaus žmogus gali samprotauti apie žemdirbiškąją kultūrą? Jam jau net modernybės technologinis amžius sunkiai atpažįstamas ir labiau primena „Cyberpunk“ stilistiką. [...] Norite kalbėti apie meilę žemelei, tai leiskite rašyti apie šiuolaikines problemas – klimato kaitą, ekologiją, gamtinių sistemų išsaugojimą. Norit naujai Donelaitį užklausti? Formuluokite problemą per kintantį laiko, darbo supratimą. Kodėl moters vaizdavimas literatūroje turėtų būti interpretuojamas per Šatrijos Raganą ir Škėmą, kai visiems prieinama Virginia Woolf [...]? Nori vietinių kontekstų? Yra meinstryminė Kristina Sabaliauskaitė su „Petro imperatore“. Yra Jurga Ivanauskaitė. Yra Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“.

 

Jūsų Maištinga Siela