Sveiki,
Brazilų aktorius ir režisierius
Selton Mello (tiesa, man iki šiol nebuvo žinomas) siūlo savo filmą „Mano
gyvenimo filmas“ (portugal. O Filme da Minha Vida) (2017), kuriame pats
atlieka Pako, nedorėlio melagio vaidmenį. Filmas pastatytas pagal Čilės rašytojo
knygą, remiantis tam tikrais autobiografiniais motyvais. Lietuvoje tiek režisierius,
tik pats filmas mažai kam žinomas, tačiau nusprendžiau pažiūrėti vedinas
braziliškų spalvų, muzikos ir neblogų internetinių vertinimų bei Vincento
Casselio pasirodymo.
Filmas pasakoja apie jaunojo
Antonijaus gyvenimą, pastarasis grįžta į savo miestelį įgijęs mokytojo
išsilavinimą ir pradeda mokytojauti. Sugrįžęs tikėjosi tėvo pasididžiavimo, bet
sužinojo, jog ūkyje motina likusi viena, o tėvas išvyko į Prancūziją. Jausdamas
ir gėdą, ir kaltę bei ieškodamas pateisinimo Antonijus susidraugauja su Paku,
vietos vyruku, kuris rėžia sparną apie motiną ir pasakoja istorijas apie tėvą,
o mokykloje berniukai provokuoja jį seksualiniais klausimais ir prašo, kad
šiuos jis nuvežtų į artimiausio miesto viešnamį, kad galėtų patirti pirmuosius
seksualinius nuotykius. Antonijus pradeda megzti ir pirmuosius santykius su
vietos mergina, tačiau jaučia, jog norėtų tikrojo tėvo patarimų ir apsaugos...
Filmas apie žingsnius į
suaugusiųjų gyvenimą. Subrendęs jaunuolis jaučia tėvišką ilgesį, negali viso to
užpildyti, todėl rašo tėvui laiškus be atgalinio adreso. Iš tikrųjų filmo
siužetas pakankamai paprastas ir primena netgi dalinai muilo operą, todėl viskas
laikosi dėl kitoniškai spalvingos režisūros. Filmas nukelia į 1963 metų Braziliją,
tad nereikia stebėtis, kad jaunas mokytojas nuveža paauglį į viešnamį (dabar
neįmanomas dalykas!), kas anuomet buvo dar ir pakankamai priimtina norma. Filmas
prisodrintas puikiai atpažįstamais to laikmečio populiariosios muzikos garso
takeliais, kuri įsilieja į savitą filmo koloritą. Atrodo, kad filmas
nufilmuotas po egzotiška braziliška saule, tiek daug gintarinės, geltonos,
oranžinės ir beveik auksinės šviesos, kuri tikriausiai galima tik Pietų
Amerikoje, o naktiniai žiogų ir svirplių paryškinti garsai kuria atskirą magišką
atmosferą, kurioje jautrus jaunuolis pagaliau šį bei tą išsiaiškina apie save
ir gyvenimą.
Filmas labai poetiškas,
turintis ne tik egzotiškumo, bet ir kažin kokio disnėjiško lengvumo,
gražaus karikatūriškumo, primenančio, bent jau man, italų režisieriaus
Tornatorės filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988). Kaip aname, taip ir
„Mano gyvenimo filmas“, taip pat svarbus kino teatras kaip pagrindinio veikėjo
gyvenimo žiūros ir (į)vertinimo perspektyva ir kaip atmosferinis, kultūrinis to
laikmečio mažo miestelio epicentras. Taip pat savo niuansais priminė ir ne taip
seniai matytą S. Spielbergo „Fabelmenai“ (2022), kuriame pagrindinis jaunasis
veikėjas buvo apsėstas kinu kūrimu. „Mano gyvenimo filmas“ dvelkia pasakos
motyvais, režisierius aiškiai atsispiria į klasikinio filmo sugestijas,
pripildo kadrus šviesios ir viltingos kino dvasios, tačiau dėl braziliškos
atmosferos ir garso takelio išgauna dar ir savitą spalvą, saikingą ir kartais
naivų erotiškumą. Filmas pozityvus, lengvas ir, sakyčiau, neprastas.
Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą