Filmas: "Nepalikti žymių" / "Żeby nie było śladów" / „Leave No Traces“

 

Sveiki,

 

Grįžtu prie nekomercinio kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016). Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.

 

„Nepalikti žymių“ pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama, tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983). Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...

 

Likusioji filmo dalis skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?

 

Filmas, tiesą sakant, beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau gyvenama laisviau.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela