Knyga: Agota Kristof "Vakar"

  

Agota Kristof. „Vakar“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 114.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Su vengrų kilmės prancūziškai rašančia rašytoja Agota Kristof (1935-2011) susipažinau paauglystėje, kai per kelias dienas suskaičiau jos trilogiją Storas sąsiuvinis (Alma littera, 2004), po kurios dar ilgai anuomet negalėjau atsigauti. Tai viena iš tų negailestingų knygų, kurios ne tik sudirgina jausmus, priverčia kelioms dienoms apie nieką negalvoti, bet ir pakeičia supratimą apie literatūros poveikį jauno žmogaus pasaulėžiūrai. Kažin, ar tokį pat poveikį Storas sąsiuvinis padarytų kokiam trisdešimtmečiui, kuris jau daug perskaitęs ir žino savo jau kaip skaitytojo susiformavusį skonį. Visai neseniai Baltos lankos išleido Violetos Tauragienės išverstą trumpą A. Kristof romaną Vakar (pranc. Hier), kuris beregint atsidūrė mano vasaros skaitinių must to read.

 

Istorija pasakoja apie Tobijų Horvatą, kuris pabėgęs iš skurdžios šalies dėl kelių priežasčių jau dešimt metų susikūrė slapuko Šandoro Lesterio tapatybę. Vyras iš tikrųjų slepia paslaptį – jis slapstosi ne tik nuo praeities, bet ir dėl to, kad jis nužudė žmogų. Jo dienos svetur labai niūrios ir monotoniškos, jis dirba laikrodžių fabrike ir kasdien skaičiuoja stoteles, stovi prie tų pačių staklių ir retsykiais mato, kaip kiti, dažniausiai juodadarbiai imigrantai, išprotėja nuo gyvenimo beprasmybės ir mechaniško darbo. Tobijus laiko save rašytoju, vakarais jis užsidaro bute, geria alų ir bando parašyti knygą, dažniausiai apie tai, kad tos prasmės nėra, tačiau dažniausiai tekstai, kurie iš esmės ir yra šio romano pamatas, sukasi apie idilišką meilę Linai, kuri, bent iš pradžių atrodo, neegzistuoja. Tobijus turi meilužę Jolandą, tačiau jos nemyli, yra atbukęs pasauliui, tačiau vieną dieną jis pamato savo vaikystės Liną, su kuria sieja daug paslapčių...

 

Jau nuo pat pirmųjų puslapių galima atpažinti savitą autorės stilių: trumpi ir taupūs sakiniai, absurdu ir sunkumais persmelkta būtis, eliminuotas sentimentalumas, vaizduojamas karo poveikis žmonių likimams ir sielai. Iš vienos pusės, nors tekstas ir taupus, bet jis parašytas retsykiais taip poetiškai, kad išardžius prozinę struktūrą išeitų neblogi eilėraščiai. Tiesa, Vakar romane didelį vaidmenį atlieka fragmentiškumas ir nutylėjimai, kurie veikia ir kaip veikėjo dienos apmąstymai, ir kaip savotiški užtemimai tarp vienodų dienų. Man nuolat šioji istorija siejosi su Antano Škėmos Baltos drobulės personažu Antanu Garšva, kuris taip pat turi pretenzijų į literatūrą, taip pat dirbo mechanišką keltuvininko darbą ir mylėjo ištekėjusią moterį Eleną, ir net buvo imigrantas. Žmogaus virtimu mechaniniu robotu, egzistuojančiu niekalu labai svarbi Vakar sudedamoji dalis. Beprasmybės tema viena svaresnių, todėl romanas persmelktas egzistencialistams būdingo nihilizmo, o svarbiausia A. Kristof veikėjo varomoji jėga yra meilė, kurios nėra, tad žmogus sąmoningai paklūsta mechaniniam savo būties režimui ir pats tampa kaip burzgiančios laikrodžio staklės – žodžiu, bejausmiu.

 

Tobijas kaip ir Garšva paguodos ieško rašyme, kurio procesas yra ir išpažintis, ir laiškas pačiai Linai, ir bandymai atleisti sau, todėl gal ir pateisinama veikėjo keista logika, kai jis sako: „Nes tapęs visiškai niekuo, gali tapti rašytoju. Beje, viskas tiesiog pakrypo taip, o ne kitaip (p. 81).“ Tai atgailaujančio veikėjo kaltės atpirkimas. Autorė stebuklingai išvengia bet kokių svarbesnių veikėjo refleksijų ar kaltės atpirkimo būdų apmąstymų. Pavyzdžiui, visiškai neatskleidžiama, ką veikėjas, kuris manėsi nužudęs savo biologinį tėvą, jaučia, kai sužino, jog iš tikrųjų jį buvo tik sužeidęs? Ar nusimeta kančios naštą? Palengvėja? Autorė susitelkia į pagrindinio veikėjo obsesiją dėl meilės seseriai. Protu jis suvokia, kad Lina jam pusiau kaip ir sesuo, tačiau paskęsta iliuzijose, jog viskas yra įmanoma, tad pradeda meluoti sau. Paradoksas, bet būtent iliuzijos kurį laiką pagrindiniam veikėjui ir suteikia paspirties atitrūkti muo beprasmiško pasaulio. Apskritai žmogus gyvena tol, kol turi kokių nors troškimų.

Agota Kristof

 

Kitą vertus, Tobijaus vaikystė paženklinta amžinu gėdijimu, nes jis vietinės čigoniškos kilmės prostitutės sūnus. „Aš sėdėdavau priešais namus, žaisdavau su šlynu, jį minkydavau, lipdydavau milžiniškus falus, krūtis, sėdmenis. Iš raudono molio dar lipdydavau motinos kūną, į jį suleisdavau savo vaikiškus pirštus duodamas skyles. Burną, nosį, akis, ausis, lytį, išangę, bambą. Mano motina pilna skylių, kaip mūsų namas, mano drabužiai, mano batai. Batų skyles užpildydavau purvu (p. 22).“ Tą motinos gėdą primesdavo visi, kas tik jį pažinojo, netgi Lina po daugel metų jam atvirauja, kad nebus niekad jo žmona, nes jos gimtasis kaimas žino, kas buvo jo motina ir kuo ji vertėsi, o tai Tobijų sugniuždo.

 

Nors romanas ir trumpas, mažas, tačiau autorė atsisakydama lyg ir savaime gvildenamų siužetinių linijų, sukuria prieštaringą veikėją, kuris ant nesamų pamatų t. y. neturėdamas tapatybės bando ją susikurti iš naujo. Tai gan tragiška, nes pakeitęs šalį ir turįs savo namus, jis ir lieka kaip imigrantas, paribio sociumo juodadarbis, kurio gyvenimą praskaidrina trumpi susitikimai vietiniame bistro, kuriame renkasi savita pabėgėlių iš jo šalies kompanija bei valkata Žanas. Tačiau net ir jiems jis meluoja. Karo pabėgėlių ir skurdo paženklintas žmogus, kuris dalį laiko praleido prieglaudoje, o vaikystėje su juo motina net nekalbėjo ir laikė kaip šunytį, nemoka susikurti gyvenimo, nes niekada tokio neturėjo. Iš kitos pusės neturint gyvenimo atramos, nelieka ir gyvenimo prasmės. Kodėl jis myli Liną? Tai jos gerumas iš praeities, ji pirmoji mokykloje, kuri, nors ir pabrėždama jo vargingą socialinę padėtį, Tobijų savitu gerumu prisijaukino. Tas mokyklinis patirtas gerumo jausmas davė veikėjui impulso daugiau nieko neprisileisti, tik Liną. Tai užslėpta veikėjo psichologija, algoritmiška veiksmų seka: pamatęs po tiek daug metų Liną, jis ją myli ir pratęsia idiliškus jausmus iš praeities, tačiau pajutęs, jog laimė jam sprūsta iš po kojų, elgiasi taip pat, kaip būdamas vaikas – jis peiliu duria į Linos vyrą ir iš esmės pakartoja žmogaus likimo programas.

 

Knyga išties depresyvi gerąja to žodžio prasme, joje galima aptikti ne tik imigranto panašumų su Antanu Škėma, bet ir Albero Kamiu romano Svetimas veikėjo Merso savitą būsenų variantą. Agota Kristof neabejotinai yra paveikta sukrečiančių karo ir pabėgėlių likimų, ji egzistencialistinė rašytoja, kuriai rūpi žmogaus pasirinkimai, eliminuojant standartinius krikščioniškuosius ar bet kokius religinius pasmerkimo ar išganymo aspektus, todėl jos veikėjai, įskaitant ir Tobijų Horvatą, iš esmės formuojami per socialinių paribių subkultūrą, kuriai galioja visai kiti moralės standartai, tad veikėjas gali pasirodyti lyg monstras, antžmogis, kuris vadovaujasi tokia tiesa, kuria jam pasiūlo gyvenimas. Apnuogintai, kiek nepatogiai ji analizuoja žmogaus negalėjimą dėl aplinkybių kurti savo tapatybės, tai būdinga tiek trilogijai Storas sąsiuvinis, tiek puikiam jos romanui Vakar.

 

Jūsų Maištinga Siela