Plungės autobusų stotis

Sveiki,

Neseniai teko pabuvoti Plungės autobuso stotyje, padariau keletą kadrų:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvi dienos Paryžiuje" / "2 dienos Paryžiuje" / "2 Days in Paris"

Sveiki,

Puikioji prancūzų kino aktorė Julie Delpy ėmėsi ir režisierės kėdės ir sukūrė filmą „Dvi dienos Paryžiuje“ (2 dienos Paryžiuje) (2 Days in Paris) (2007), kuris buvo neprastai įvertintas kino kritikų, kad net 2012 metais sulaukė ir savotiško tęsinio pavadinimu „Dvi dienos Niujorke“. Kadangi nesu abejingas šiai puikiai aktorei ir apskritai prancūzų kinui, tai nusprendžiau imtis šios juostos ir... nenusivyliau. Žinote, kai žiūrėjau šią juostą, negalvojau, kad ją režisuoja ta pati J. Delpy, todėl man iš pradžių priminė totalų trilogijos „Prieš saulėtekį“, „Prieš vidurnaktį“ ir „Prieš saulėlydį“ režisieriaus braižą – nuskaptuoti gyvenimiški dialogai, svarbus šiuolaikiškas tarpusavio bendravimo aspektas, apsemtas riebiai buitiniais konfliktėliais, nesusikalbėjimų, nuolatinė herojų dinamika Paryžiuje ir viskas priminė tą trilogiją, kurioje nusifilmavo J. Delpy, kad nenuostabu, kad jos režisuotas filmas labai priminė ir josios darbą trilogijoje – įtaka labai akivaizdi, net nežinant režisieriaus pavardžių.

O šiaip, tai tikrai vykęs filmas, kuris vėl mus praveda Paryžiaus kvartalais, knebinėja poros santykius, kurie tokie panašūs į mūsų laikų poras, be jokių egzotinių pagardinimų, nors pats filmas jau yra egzotika. J. Delpy pati sau režisuoja, rašo scenarijų ir dar vaidina pagrindinį vaidmenį, jai į poras aktorių duete talkina amerikiečių aktorius Adam Goldberg‘as, kuris neretai atsidūręs Paryžiuje tampa nesusikalbėjimo pajuokos objektu. Skirtingos kultūros dėsniai iš rimtos dramos padaro subtilų humorą, todėl juokas čia nėra lėkštas ar hiperbolizuotas, jis teka laisvai ir nevaržomai.

Nežinau, kaip kitiems, bet man tai itin smagus filmas, kuris galbūt neįeis į geriausiųjų filmų topus, tačiau maloniam ir turiningam laiko praleidimui tiks kaip vilnonės kojinės šaltą žiemos vakarą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hovardo pabaiga" / "Hovars Endas" / "Howards End"

Sveiki,

Kostiuminių dramų mėgėjai turėtų suklusti ir pasižiūrėti dramą „Hovardo pabaiga“ (kai kur lietuviškai galite rasti pavadinimu „Hovards Endas“) (Howards End) (1992). Šiame filme pasirodo kostiuminu dramų karalienė ir šiaip žavi moteris bei aktorė Emma Thompson, kuri už šį vaidmenį susižėrė daugybę apdovanojimų, iš kurių paminėsiu stambiausius – „Oskaras“ ir BAFTA. Filmas buvo pastatytas pagal populiarų to paties pavadinimo M. E. Fosterio romaną. Šiame filme buvo netikėta sutikti dar visai jaunutę Helena Bonham Carter, o ką jau besakyti apie tikrą kino veteraną Anthony Hopkins ir kiti daugiau ar mažiau žinomi britų bei amerikiečių aktoriai.

Žinoma, iš visų labiausiai išsiskyrė Emma Thompson, jos sukurtas personažas buvo išties labai charakteringas, daugialypis, įdomus, intriguojantis ir subtiliai provokuojantis. Filmo aplinka, kostiumai nenustelbė pačios kino esmės – ypatingo epinio pasakojimo tembro ir to meto pasaulėjautos bei žmonių visuomeninio skonio ir manieringumo.

Šiaip ar taip labai mėgstu tokio tipažo filmus. Jau kuris laikas stebiu, kad negaliu nesižavėti kruopščiai apgalvotai užfiksuotų Viktorijos ir po Viktorijos laikų esančios Anglijos, arbatos ceremonijų ir kitų nuostabių dalykėlių kadrus, kurių realiame gyvenime nepamatysime, nebent teatre. „Hovardo pabaiga“ – tai įdomus ne tik intymių santykių raizgalyne pasakojimas, bet ryškiai pavaizduotais nykstančiais ir tirpstančiais santykiais tarp pasiturinčiųjų ir skurstančiųjų sluoksnių, artėja epocha, kada formuojasi nepajudinama vidutiniokų klasė ir kitas požiūris į žmones ir gyvenimą. Daug įdomių spalvų, dvasios šiame filme, nors retai kostiuminės dramos, nebent tos, kurios labiau linksta į eksperimentus ir avangardą, neturi „dvasios“, o šis filmas turi su kaupu. Tai nė viena diena nepasenęs filmas, kuris turėtų patikti daug kam, patenkins pačius išrankiausius ir pagirdys kažkuo nauju popsinio kino mėgėjus.

Man šis filmas padarė tikrai nemažesnį įspūdį nei kitos kostiuminės dramos, kuriose pasirodė E. Thompson – „Protas ir jausmai“ (1995), „Sugrįžimas į Braidšedą“ (2008) ir kt.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sensacija" / "Scoop"

Sveiki,

Vėl bėgu į kiną ir šįkart – mano mėgstamas Woody Allen‘as su dar man pačiam nematytu filmu „Sensacija“ (Scoop) (2006). Kaskart Alenas išlieka sau ištikimas, bet kaskart vis kitoks ir siužetinėmis linijomis nebesikartoja, nors naudoja tuos pačius triukus, jausenas, raišką, bet naujos aplinkybės išgelbsti nuo monotoniškumo etiketės. Aleno filmus visada įdomu žiūrėti, kai esi nusiraminęs, bet nepervargęs, jo filmai reikalauja šiokio tokio susikaupimo, bet ne tokio, kurios reikalauja avangardinis ar neosimbolistinis kinas, pvz. L. Von Treiro juostos, Alenu reikia mėgautis kaip skaniais ledais...

Filmas „Sensacija“, mano akimis, nėra pats geriausias šio režisieriaus darbas. 2005 metais pasirodęs „Lemiamas taškas“ buvo „kažkas tokio“, o šis filmas toks skystesnis. Du metai darbų su šiemet išrinkta seksualiausia planetos moterimi Scarlet Johansson nebuvo praleisti veltui tiek Alenui, tiek pačiai aktorei. Johansson šįkart buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo, nors, mano akimis, ji kur kas sėkmingiau pasirodė „Lemiame taške“ vaidindama seksualią blondinę, nei šiame akiniuotą žurnalistę Sandrą. Aktorinis meistriškumas šįkart Johanssonos pasirodė skystokas, didžiąją dalį laiko ji jautėsi lyg ne sava, pernelyg teatralizuota, o akiniai, kurie turėjo būti bene pagrindinis rėmas įkalinantis blondinės seksualumą į intelektualumo amplua, nepasiteisino, jie nepadėjo, nes Skarlet pernelyg, liaudiškai kalbant, seksova. O ir nuolatiniai nevikrūs prisilietimai prie akinių atrodė tokie nenatūralūs, neįprasti ir priminė prastą teatrą. Tačiau reikia pabrėžti, kad tai ne Johansson kaltė, nes būtent Alenas užmatė šį filmą padaryti teatralizuotą – pomirtinė kelionė į mirusiųjų karalystė, magiško realizmo apžaidimai ir susintetintos scenos afišuoja savitą „aliniško“ misticizmo apraišką, kurį išvystame „Vidurnaktis Paryžiuje“ (2011), truputį „Kasandros prakeiksmas“ (2007).

Žinoma, tai ne pats prasčiausias Aleno darbas, jis man netgi labai patiko, kaip daugiau ar mažiau visi jo filmai. „Sensacijos“ stipriosios pusės yra tikriausias siužetas ir jos pasakojimo patosas, kuris daugiau niekam nebūdingas, o aktorių meistriškumas nėra tas variantas, kuris leistų kibirkščiuoti visam kam, nors Aleno aktoriai ne kartą yra pelnę net „Oskarus“. Pusiau rimtas pasakojimo patosas ir kriminalinė intriga, kuri daugiau ar mažiau eina per daugelį Aleno filmų, nuspalvina lengvu erotiškumu, kuris pritaikytas intelektualiems žmonėms, todėl sunkiau filmą virškins tiek, kurie erotinius filmo standartus matuoja įprastais kriterijais.

Man asmeniškai šis filmas nepaliko kažkokio pernelyg neišdildomo įspūdžio, tačiau mėgavausi, mėgavausi ir dar kartą mėgavausi. Tai lyg plakta grietinėlė su Alenu spalvotu popierėliu, - žinai, ko tikėtis jį praplėšus, bet visada būna vis kitoks skonis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ispangliška" / "Spanglish"

Sveiki,

Kartais amerikiečių romantiniai filmai gali nustebinti, šitaip nutiko su filmu „Ispangliška“ (Spanglish) (2004), kuriame pasirodo komedijų karalius Adam Sandleris ir ispanų gražuolė aktorė Paz Vega. Jeigu trumpai – tai pasakojimas apie kultūrų mišrainę JAV-ose, kur lotynų amerikiečiai adaptuojasi tarp pasiturinčių amerikiečių ir jų kultūros. Iš pirmo žvilgsnio siužetas gan seriališkai muiluotas – simpatijos tarp turtingo ir pripažinto virėjo bei namų pagalbininkės, tačiau finalas toli gražu neprimena pasakos su laiminga pasaka. Gan kuriozinės situacijos dėl kalbos barjerų leidžia aktoriams nelaužyti perdėto humoro ar vaidybos, kuria pasižymi amerikietiškos romantinės komedijos žanras.

Smagus siužetas labiau priminė atostoginį filmą, labiau skirtą pramogai su žiupsneliu savaime suprantamais pagraudenimais apie šeimyninių santykių krizę, žmonos neištikimybę, apie sąžinės vertę žmogaus gyvenime – visa ši mišrainė yra daugiau ar mažiau nuspėjama, todėl detektyvo tikėtis nereikia, kaip ir ypatingos gelmės. Vardan ko atsisakome laimės ir malonumų? Šis filmas gan šeimyniškas, tokį galėtų pažiūrėti visa šeima. Pakankamai taktiška ir lengva juosta ankstyvam vakarui „sueitų“ su malonumu. Žavūs aktoriai, o ypač Paz Vega – tai tikras džiaugsmas ne tik akims, bet ir širdžiai. Tiesa, nesu Adamo Sandlerio gerbėjas, tačiau, manau, kad tai vienas iš tų vaidmenų, kuris praslinko jo karjeroje gan neutraliai, nepereidamas kasdieninės amerikiečių humoro mėsmalės.

Filmas man patiko, mat, užšokau pačiu laiku ant jo, kai nuotaika ir tikriausiai mėnulis buvo gerame zodiako ženkle ir atitiko filmo energetiką. Aišku, filmas gal nėra geriausios prabos, bet kultūrinės sąsajos, aktoriai, išvystymas, bet iki galo nesukramtytas siužetas leidžia tiesiog atsipalaiduoti ir trumpam pamiršti rūsčią kasdienybę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Galva į sieną" / "Gegen die Wand" / "Head on"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Galva į sieną“ (On Head) (2004 m.). Mėgstu turkišką kiną! Tos juostos, kurios kalba apie šią tautą ir pasiekia Lietuvos kino forumus, visada būna nepaprastai geros ir stiprios. „Galva į sieną“ – tai neabejotinas perliukas, kuris sujaudins daugelį kinomanų savo ypatingai geru siužetu, išvystymu ir pateikimu. Tai pasakojimas apie turkus Vokietijoje ir Stambule, besiblaškanti tauta tarp dviejų pasaulio – buvusios Bizantijos su senomis ir savitomis tradicijomis ir vakarietiškoji, kuri smarkiai smelkiasi ir naikina turkiškos bendruomenės identitetą. Panašiai nutinka ir laisvės ištroškusiai Sibilei, kuri norėdama palikti namus išteka už valkatos vien tam, kaip ji pati sako, galėtų gerti ir nuolatos su visais dulkintis. Valkata ryžtasi išgelbėti merginą ir veda ją, tačiau pats nenutuokia, kad ši mergina visiems laikams pakeis jo gyvenimą.

Juosta gal kiek gali priminti kitą juostą apie tarp Turkijos ir Vokietijos besiblaškančią tautą „Iš kitos pusės“, kuri buvo rodoma „Kino pavasaryje“ ir mūsų didžiuosiuose ekranuose, bet ir ši juosta gali lygiagrečiai stotis prie ano filmo. Stipriai išjausti nūdienos žmogaus paklydimai, beribės laisvės troškulys, atsakomybės sumenkinimas, nežinojimas, kas yra ir ko reikia iš gyvenimo. Vietomis gan brutali juosta, o kartais trykštanti naivumu gali sudrebinti jautresniųjų širdis.

Šiaip labai patiko, nustebino ir paglostė mano išsiilgusias gero kino akis. Puikūs aktoriai tiesiog verti aplodismentų jūros. Tiek valkatos vaidmens atlikėjas, tiek maištingoji Sibilė. Šią juostą drąsiai galima pavadinti gyvuoju kinu, kada jaučiama laiko tėkmė, kintantys veikėjų charakteriai, išvaizda, jausena ir spalvos. Vietomis gan nelengvas su įdomiais stenografiniais žaidimais, pvz. sumušta mergina miršta gatvėje, o per kelią perbėga juoda katė, kuri lyg ir nieko gero nežada, tačiau likimas, kurį valdo scenaristai mums ruošia vieną po kitą staigmenas. Už kadro lieka kažkas, ką būtų galima pavadinti gyvenimu, gyvenimo ilgesys, neišsipildymas, kuris man taip patinka kine.

Be jokios abejonės ši juosta verta aukštų įvertinimų, pamąstymų ir suklusimo. Džiaugiuosi, kad į mano gerų filmų taupyklę įkrito dar viena puiki juosta.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.0

Filmas: "Deivido Geilo paslaptis" / "The Life of David Gale"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Deivido Geilo paslaptis“ (The Life of David Gale) (2003 m.) yra, mano akimis, vidutiniškai gera juosta apie dar vieną bylą, kuri įkvepia JAV kino pramonės kūrėjus, nes tikri faktai pritraukia žiūrovus į kino sales, juolab, kad byla buvo labai paplitusi po valstybes kaip pagrindinis diskusijų objektas, panašiai kaip pas mus Kedžio byla. Pagrindinis filmo objektas yra ne aktoriai, ne pati istorija, nors ir ji svarbi, kiek svarbu yra pačių žiūrovų paklausti – ar teisingas yra mirties bausmės naudojimas? Apie mirties bausmes ir elektros kėdes yra sukurtas ne vienas filmas, pvz.: „Avinėlių tylėjimas“ (1991) „Mirtininkas eina“ (1995), „Žalioji mylia“ (1999), „Monstras“ (2005) ir t.t.

Man asmeniškai ši juosta nepasirodė kažkuo labai patraukli ir ypatinga, nors joje yra visi neblogo amerikietiško filmo komponentai – aktorių kolektyvas (Kavin Spacey, Kate Winslet, Laura Linney...), pasakojimo medžiaga, užpildymas... Gal tiesiog ši tema aidi pernelyg dažnai kine ir pernelyg dažnai klausiama, ar teisinga yra žudyti žmogų dėl to, kad jis nužudo kažką kitą. Žinau, kad pačioje Lietuvoje yra mirties bausmės šalininkų, tačiau, mano galva, tai tikrai nėra tas stabdis, kuris sustabdytų žmones nuo piktadarysčių. Filmas taip pat gerai surėdytas, iki pat pabaigos lieka šiokia tokia laukimo ir atomazgos atskleidimo intriga ir tai duoda bėgimo takelį žiūrėti filmą iki paskutinio kadro, bet ir vėlgi pasikartosiu, manęs filmas nesužavėjo, tačiau net neabejoju, kad daugeliui vidutiniškų dramų gerbėjų ši juosta turėtų tikrai tikti ir patikti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 7.6