Filmas: "Aplink visatą" / "Across the Universe"

Sveiki, 

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Aplink visatą“ (angl. Across the Universe) (2007). Žinote, po J. Taymor sukurto filmo „Frida“ ir neseniai regėto Šekspyro dramos interpretacijos „Titas“, nusprendžiau, kad nereikia šios režisierės taupyti senatvei, kad reikia pasimėgauti čia ir dabar. Turime mes lietuviškai išverstą ir įgarsintą jos filmą „Aplink visatą“.

Žinoma, tai visiškai kitoks filmas nei „Frida“ ir „Titas“. Net nustebau, kad režisierė ėmėsi tokio keisto žanro. Tai nei romantinė drama, nei miuziklas, o, sakyčiau, viskas viename – žanrų ir stilių lydinys, kuris pasakoja istoriją apie hipių, The Beatles, gėlių vaikų laikus Amerikoje. Siužetas paprastas kaip du kart du, netgi jį galima laikyti naiviu, tačiau filmas statytas toli gražu nenusakyti istorijos, o, pasakysiu šio filmu vienu iš devizu – svarbu, kaip tu tai darai, o ne ką darai. Būtent filmas ir atskleidžia „kaip“ – jis pilnas dvasios, jausmo, grožio, laisvės, kada XX antrojoje pusėje JAV ėmė kariauti su Vietnamu, o JAV platybėse užgimė karta, kuri ėmė kovoti su šiuo reiškiniu, skleisdami visiškai naują kultūrą. Filmas yra labiau idėjinis, jam svarbu nusakyti jausmą, o ne papasakoti linijinę istoriją. Pavyko, režisierei tikrai pavyko.

„Aplink visatą“ – net nepasakysi, kad tai J. Taymor filmas, nors esama tam tikrų raiškos priemonių, kurios būdingos tik šiai režisierei, turiu galvoje sudėtingus koliažinius, avangardinius intarpus, kuriuos ryškiai jutome „Fridoje“ kaip misticizmo perteikimą, taip ir šiame filme yra dekoracinių, lėlių scenų, kurios imituoja realybę, bet uždegančiai ištransliuoja jausmus. Na, ir žinoma, dainos, kurios skamba šiame filme – tai ne miuziklas, tačiau arti jo, laisvės ir meilės dainos, užgimusios 7 dešimtmetyje ir gyvos iki šiol. 

Filmas man pasirodė labai gražus. Nesu muzikinių romantinių filmų mėgėjas, tačiau tas laikotarpis, tas pilnas vilčių pasaulis ir pirmieji nusivylimai, nuosmukiai gyvenime – jaunystė graži, viltys gražios, bet ne visada išsipildančios. Daug dalykų galima pajusti šiame filme. Nors viskas slysta paviršiumi, viskas paprasta, tačiau vis tiek nedvelkia filmas pigiu sentimentalumu, kokio galima tikėtis. Režisierei kažkaip stebuklingai pavyko išlaikyti pusiausvyrą, pasakojant apie plačias kaip visa visata jaunų žmonių širdis. All You Need is Love, sako pabaigoje, ir pažiūrėjus tokį stilingą ir jausmingą filmą, tuo netikėti neįmanoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.4

Viena labiausiai įsimintinų dainų:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptyje" / "In Secret"

Sveiki, kino mylėtojai,

Vos tik sužinojau apie filmo „Paslaptyje“ (angl. In Secret) (2013) filmo kūrimą, supratau, kad noriu jį pamatyti. Seku Elizabeth Olsen visus vaidmenis, o šis buvo šiai puikiai ir jaunai aktorei visiškai naujas  ir nemėgintas – kostiuminė drama su trilerio prieskoniais. Šis filmas yra pirmasis Charlie Stratton ilgametražis filmas ir, sakyčiau, vykęs darbas visomis prasmėmis, nors kino kritikai šiam debiutiniam darbui nebuvo itin palankūs, nors daugelis filmą gyrė, tačiau užteko kelių iki kraujo mažų vertinimų, kad kritikų vidurkis smukteltų žemyn.

Man patiko. Tikrai. „Paslaptyje“ – tai puikus draminis trileris. Dievai mato, E. Olsen buvo nuostabi, ši juosta leido jai visapusiškai pasireikšti kaip aktorei. Emocijos liejosi per kraštus. Šįkart Jessicos Lange personažas buvo pakankamai taikingas ir, regis, ji nebepanoro karjeros pabaigoje kurti vien tik blogos reputacijos personažus. Mylinti motina, bet kartu turinti savyje kažkokio nepaaiškinamos stiprybės. Aišku, šiame filme, bent man asmeniškai, staigmena buvo aktorius Oscar Isaac – apsigimęs ir man kažkodėl už akių niekada neužkliuvęs talentas. Po šios kino juostos parsisiunčiau dar vieną filmą su juo ir, regis, jis ketina tapti šio mėnesio, o gal ir viso pusmečio naujuoju mano atradimu. Šitoks seksualumas, gašlumas, vyriškumas šiame personaže – i like it! O štai Hario Poterio aktorius Tom Felton niekaip neprisikasa iki mano simpatijų slenksčio. Nuobodus jo personažas, o ir jo vaidmenys manęs nežavi, tai šiame filme jis man išliko pakankamai neutralus.

Kadras iš filmo "Paslaptyje".

Neprastas scenarijus, kuris gerai perkeltas į XIX amžiaus pabaigos Paryžių, kur užslėpta seksualinė aistra prasiveržia pro socialinę tradicijų sieną. Skausmingai prasiveržia, kad ji įgauna kriminalinio pobūdžio pasakojimą. Iš tikrųjų pirmoji filmo pusė mane labiau intrigavo, nes antroji, tapusi kriminaline, tapo pernelyg nuspėjama, veiksmai nuspėjami, paralyžiuotos motinos elgesys, prasigėrimas ir veikėjų dugnas nuspėjamas, bet... Filmas dėka nuostabių aktorių, nykaus, tamsaus ir vizualiai estetiškai užpildytos XIX erdvės tapo aistringas ir dėmesį prikaustantis filmas. Nežinau, kodėl kai kuriems kritikams neįtiko, gal dėl siužeto nuspėjamumo, gal dėl kai kurių šablonų, tačiau mane filmas iš principo patenkino kaip gurmaną. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mizerė" / "Misery"

Sveiki,

Man iš tikrųjų nuskilo, kai pasirinkau pažiūrėti S. King‘o romano ekranizacija „Mizerė“ (angl. Misery) (1990). Na, su S. Kingo romanų ekranizacijų yra labai gerų, o svarbiausia – jų yra labai daug, kaip ir pačių rašytojų romanų. „Mizerė“ tikriausiai yra vienas geriausių ekranizacijų, kurį galėtume statyti gretai „Švytėjimo“, senąją „Kerė“ versiją ir pan.

Tikriausiai šis filmas būtų taip ir pralydęs pro mano akis, jei ne aktorės Kathy Bates pavardė, kuri šiame filme atliko pagrindinį vaidmenį ir už jį pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, tuo pačiu ir visų kino aktorių svajonę – Oskaro statulėlę. 

Kodėl verta žiūrėti „Mizerę“? Vien dėl to, kad tai senas geras filmas! Šiuo metu užtikti šiuolaikinį gerą trilerį su bauginančia atmosfera yra tikra retenybė, tad neretai mes pamirštame, kad yra puikių senų filmų. „Mizerė“, sakyčiau, pasižymi visais puikiais įtempto siaubo filmo elementais, kurie neatrodo nusenę, nors ir išrasti gana seniai. Atmosfera – tai vienas iš pagrindinių filmo elementų, prikausto dėmesį išskirtiniai personažų charakteriai – šlovė Steponui Kingui! K. Bates atlieka itin keistos psichikos moterėlę, kuri ir stebinančiai maloni, ir tiesiog akyse pratrūkstanti siaubūnė. Puikus aktorinis pavyzdys tiek iš jos, tiek iš aktoriaus James Cean. Puikus psichologinis siužetas panardina į kažkokį sunkiai paaiškinamą būseną, kurios itin pasigendu šiuolaikiniuose naujausiuose trileriuose su siaubo elementais.

„Mizerė“, manau, patiks visiems, ir išrankiems kino žiūrovams, ir tiems, kurie tiesiog į kiną žiūri kaip į pramogą. Kraujo šiame filme nėra itin daug, bet tai, kas vyksta, išties prikausto dėmesį ir išlaiko jį iki pat filmo pabaigos. Neprailgo, net nekilo mintis dirsčioti į laikrodį, kada čia pasibaigs šita kankynė. Šita kankynė tapo itin maloni. Aišku, puikus siužetas, charakteriai, atmosfera ir tie dalykai, kurie man labai patiko – pagrindinis personažas yra rašytojas, jo kova su priverstine kūryba ir noru įtikti sau, bet galiausiai laimi rašymas sau kaip terapija.

Filmas, turintis meninę  ir išliekamąją vertę. Man labai patiko.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Titas" / "Titus"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Titas“ (lotyn. Titus) (1999), kuris sukurtas pagal Šekspyro, kaip manoma, parašytą pirmąją dramą „Titas Andronikas“. Na, labai ilgai neliečiau kitų Julie Taymor darbų, nes po „Frida“ (2002), kuri man labai patiko ir jau matyta ne kartą, bijojau nusivilti šios režisierės darbais, bet smalsumas visgi suviliojo mane.

Filmas „Titas“ yra debiutinis režisierės darbas, kurio scenarijų ji parašė pati. Pažiūrėjus 10 minučių filmo, išsigandau, kad man jo taip ir nepavyks baigti, nes nelabai supratau, kas vyksta, nieko nebuvau skaitęs ar domėjęsis apie šį kūrinį. Visgi pažiūrėjau iki galo ir nenusivyliau, nors filmas ir trunka pustrečios valandos. 

Išties ne tiek patiko, kiek nustebino – aš labai mėgstu kine staigmenas. „Titas“ – neabejotinai yra skonio reikalas, regis, kino kritikai taip pat vieningai nesutaria dėl filmo vertės, todėl davė jam gana vidutiniškus įvertinimus. Filmo pastatymas atsiėjo 20 milijonų, o uždarbis vos per 2 milijonus dėl prastos reklamos ir riboto kino seansų skaičiaus. Betgi mes žinome, kad komercija gyvena sau, o meno tūrinis sau.

Kadras iš filmo "Titas".

Kas patiko šiame filme? Įdomu, kad nebuvo to, kas nepatiko. Režisierė yra genialus fenomenas. Nuostabi režisūra ir išmonė. Ji labai įdomiai transformavo pjesę į scenarijų ir surado modernų raiškos būdą. Ji apjungia du istorinius laikotarpius – senovės Romą ir Musolinio laikų Italiją, suradusi du istorinius svarbius šalies kertinius taškus, juos paverčia kultūros karkasu, dekoracijomis, imitacija. Vienu metu personažai vilki romėniškai, kitą – jau važinėja automobiliais. Tokia maišalynė gali pasirodyti preciziška, pernelyg avangardinė, tačiau svarbiausi turinio rėmai neišklibinti. Režisierė paliko Šekspyro dramos užtaisą, daugelyje vietų personažų tekstas išlieka eiliuotas, vyksta tikros dramos „sumiksuotame“ kultūriniame koliaže. Šitai tikriausiai mane labiausiai ir žavėjo – perėjimai, žaismė, sąsajų ir esmių suradimas dvejuose skirtinguose laikotarpiuose.

Žinoma, aktoriai. Nuostabūs, pritrenkiantys, nors jų vaidyba palikta teatrinė, lyg personažai vaidintų Šekspyro laikų scenose, todėl jų stotai, monologai, dialogai atrodo nepaprastai iškilūs, nutolę nuo natūralumo. Neįmanoma nepaminėti garso takelio – didingas, epinis ir visaip kitaip personažus bei istoriją pakylėjantis cunamis, kai kada net šiurpuliukai nueidavo per kūną. Anthony Hopkins – aktorius genijus, pilnomis ašarų akimis stoiškai atlaikė ir sukūrė Tito Androniko personažą. Mano meilė Jessica Lange, kerštaujanti Gotų karalienė – dievaži, atgaiva sielai. Neįtikėtina filme buvo surasti vieną gražiausių ir geidžiamiausių šiuo metu britų aktorių, tiesa, dar labai jauną – Jonathan Rhys Meyers.

Šiaip iš esmės filmas tiko ir patiko. Piki režisūra, interpretacija, raiška ir aktoriai. Vykęs darbas, todėl nekantrauju susipažinti su kitais režisierės darbais.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šimtas kelių iki grabo lentos" / "A Million Ways to Die in the West"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šimtas kelių iki grabo lentos“ (angl. A Million Ways to Die in the West) (2014), kurį režisavo filmo „Tedis“ režisierius Seth MacFarlane, kuris šį filmą ne tik režisavo, ne tik parašė scenarijų, bet ir sukūrė pagrindinį vaidmenį. 

Niekad nebuvau „Tedo“ gerbėjas, tiesą sakant, šį filmą prisimenu miglotai, kaip neįspūdingą. Žodžiu, filmas apie alų maukiantį ir besikeikiantį meškiuką buvo tiesiog apkerėjusi Lietuvą, bet filmas buvo skystas per visus galus, nors ir ne tragedija. Filmas „Šimtas kelių iki grabo lentų“ – tai vesterno filmo savotiška parodija, kuri juokauja, pokštauja ir visaip pašiepia kietuosius mačo ir muštynes nykiuose baruose ir, žinoma, tas mirtinas dvikovas.

Iš esmės taikyta į gerą vietą – vesterno parodijos ir komedijos, bent man, dar nematytos iš skyrus „Laukiniai, laukiniai vakarai“ ir neatrodo itin išsikvėpusios kaip antai romantinės komedijos. Scenarijus taip pat, kaip tokio filmo, nėra didelis pravalas. Esama tikrai juokingų vietų, nors neretai jos itin banalios, pvz. visur triedžiantis ūsuotis, viešnamio darbuotoja, kuri su mylimuoju dedasi tikintys krikščionys ir t. t. Aišku, filme neapsieita be šokių, dainų ir šiuolaikinėms komedijos esamų triukų, kurie išreiškia šiokį tokį dvasinį intymumą – žolės parūkymą, saulėj besileidžiant. O kur dar užsukimas į daržinę, kurioje išprotėjęs profesorius montuoja laiko mašiną ir ryškias aliuzijas į ne vieną komediją.

Nepasakyčiau, kad nepatiko. Aišku, komedijomis apskritai nesu linkęs žavėtis – šitas žanras sunkus, kad patrauktų savo sąmojais, tačiau „Šimtas kelių iki grabo lentos“ pasirodo ne toks nuobodus ne tik dėl scenarijaus, juokelių, bet ir dėl aktorių. Šįkart charakteringai atrodė pats režisierius atlikęs pagrindinį vaidmenį, Charlize Theron, kuri Liam Nesson‘ui į užpakalį įkišą gėlės stiebą irgi žavi. Gan nykokai atrodė Amanda Seyfried, kuri paskutiniu metu alksta rimtesnių vaidmenų ir kine tampa vis nykesnė ir nykesnė, nykstanti į antraeiles personažų roles.

Komediją pavadinčiau visai nebloga.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela