Serialas: "Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja" / "Cosmos: A Spacetime Odyssey"

Sveiki, skaitytojai,

Aš vis apie tuos savo „surytus“ serialus ir šįkart pristatau praktiškai per 3-4 dienas sužiūrėtą dokumentinį serialą „Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja“ (angl. Cosmos: A Spacetime Odyssey) (2014). Tai vieno sezono, 13 serijų parengtas amerikiečių mokslinis, edukacinis serialas apie Visatos, mūsų pačių sandarą, evoliuciją, istoriją ir kas tik norite, praktiškai serialas apie visų mūsų paskirties esmę iki mūsų ir po mūsų eros. 

Šio serialo idėjos kilo dar 1996 metais, bet tuo metu nebuvo pritarta jo kūrimui ir idėja nusikėlė gerokai į ateitį. Iš esmės tai yra serialo „Cosmos: A Personal Voyage“, sukurto 1980 metais papildinys naujomis mokslinėmis žiniomis, taip pat ir savotiškas tęsinys. Serialas pelnė daugybę nominacijų ir apdovanojimų pačiuose įvairiausiuose apdovanojimuose, o jo paskirtis buvo vėl į TV ekranus, šalia dokumentikos apie gyvūnus prikelti kokybišką mokslinę dokumentiką apie Visatos slėpinius. Ką gi, serialas, sakyčiau, pavyko ir netgi labai. Įdomu dar ir tai, kad visgi „Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja“ reitingai buvo gan aukšti, per įvairius Fox transliuojamus kanalus jo preliminarus reitingas buvo per 5 milijonus nuolatinių žiūrovų, o priskaičiavus dar ir internetinius ir užsienio kanalus per 8 milijonus, iš kurių maždaug 60 procentų žiūrovų sudarė vyrai. Gal iš tikrųjų moterims labiau vaidybiniai serialai, o mokslas – vyrų sąmoningumui plėsti? Lyčių stereotipai tik iš dalies galbūt atsako į šio serialo esmę.

Tiesą sakant, nepamenu, kada nuo A iki Z žiūrėjau dokumentinį serialą. Tikrai. O dar tokios aukštos kokybės kaip šis, tai tuo labiau. Besąlygiškai rekomenduoju tiems, kurie domisi žvaigždėmis ir įvairiais kosmoso reiškiniais. Apie tai, maniau, serialas ir suksis, tačiau klydau, nes serialo kūrėjai užsimojo sukurti ištisą atskirų mokslų sintezę, vienijančią ir papildančią mūsų suvokimą apie mus ir Visatą. Neprisimenu, kada per fizikos pamokas būtų taip įdomiai paaiškinę apie atomų sandarą, nors ir visus tikriausiai vertė ant plakatų piešti protonus ir elektronus, tačiau tik seriale tikriausiai išaiškėjo tikrasis kūno ir ląstelės, molekulės santykis. Serialo pasakotojas mokslininkas Neil deGrasse Tyson per gana modernų erdvėlaivį patenka į pačių ląstelių branduolį ir papasakoja taip vaizdžiai, kad tikriausiai jau geriau žiūrėti šį serialą, nei laikyti nosį, įsmeigus į fizikos ar biologijos vadovėlį.

 Pasakotojas keliauja erdvėlaiviu per laiką ir erdves.

 Animaciniai intarpai pasakoja žymių mokslininkų atradimus.

 Pasirodo, žmogaus DNR labai artima medžio DNR. Po serialo tampa aišku, kaip mokslininkai priskiria ryšis šeimoms, kaip iš uolienų nustato amžių ir kaip spektras gali pasakyti, kokie elementai yra žvaigždėje.

 Erdvėlaivis.

 Supernova. Krabo ūkas.

 Pasakotojas vien rankos mostu gali pakelti kalnų klodus ir papasakoti, kas kada vyko.

 Serialo kūrėjų komanda.

 Visatos žemėlapis, suspaustas į kalendorinius Žemės metus.

Serialo darnumą lemia, kad ne tik fizikos, biologijos, matematikos žinios vieną kitą papildo, bet ir istorinė dokumentika, dažniausiai išreikšta animaciniais inkliuzais. Nusikeliama daug metų į praeitį, pristatomi žymiausi mokslininkai, tokie kaip Niutonas ar Einšteinas, pasakojas nuvyksta į jų istorines vietas, animacija papasakoja, kokioje kultūroje koks mokslininkas gyveno, parodo jo eksperimentavimo galimybes ir šiaip gana smalsiam žiūrovui įdomu pažiūrėti, kaip viskas kažkada vyko. Jau nekalbu apie kultūrinį kontekstą, apie tai, kaip žvaigždes suvokė maoriai, kaip Šiaurės Amerikos indėnai ir t. t., o kur religiniai motyvai – žodžiu, pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos seriale nemažai. 

Kalbant apie erdvių mastelį, serialas visgi netolygus, kiekviena serija turi savo uždavinį ir tikslą, todėl kūrėjams nebuvo svarbu nuosekliai nuo vandens lašelio tyrinėjimo eiti link visatos paribių, demonstruojant jos neišmatuojamas galimybes, tai būtų sudėtinga ir tektų atsisakyti tikriausiai mokslininkų, kultūrinių niuansų ir dar daug ko, be to, tą jau darė nuostabus dokumentinis filmas „Kelionė į Visatos pakraštį“ (2008). Gal net kur kas maloniau žiūrėti, kaip kosminė radiacijos informacija koreliuojama su mokslininko asmenybe ir laikmečiu. Nepaisant to, laikas taip pat nepaslankus, pasakotojas mus nuolat tempia prie Didžiojo Sprogimo teorijos, vaizduoja Visatos vystymosi etapus, didžiuosius kataklizmus per Žemės gyvavimo metus, žvaigždžių gyvenimą ir judėjimą ir čia pat pasakoja apie Didžiuosius geografinius atradimus – neįtikėtinas pasakojimo tankis išplečia žiūrovo sąmonę ir leidžia patirti neapsakomą sintezuotą vizualų pasakojimo audinį. 

Vizualumas išties vienas iš stipriausių šio serialo pusių. Nemažai kosminių vaizdų paimta iš NASA ir atspindi tikruosius kosmoso vaizdus. Kūrėjai sukūrė modernų erdve ir laiku keliaujantį erdvėlaivį, kuris išsiplečia, tai susitraukia, tai priartėja prie leukocito žmogaus kraujyje, tai prie milžiniškos Juodosios skylės kažkur Visatos platybėse. Gidas išties neerzino, bet gal kiek nusivyliau, kalbant apie Saulės sistemos sandarą, kažkodėl dažnai būdavo „pražioplinamas“ Uranas. Negi iš tikrųjų po Saturno ir prasideda Neptūnas? Kodėl visas planetas pristatome, o Urano ne? O kad bent sykį būtų paminėtas iš planetų sąrašų išbrauktas vargšas Plutonas! Kurgi, lyg jis būtų visai nebesvarbus, apie didžiulius Kvazarus nebuvo užsiminta nė žodžio, o juk buvo kalbama apie Visatos paribius ir tradiciją. Žodžiu, su šiuo serialu galite pasitikrinti savo esamas astrofizikos ir kitų mokslų žinias, tačiau galite kai ko seriale ir pasigesti, nežinia dėl ko – gal dėl laiko stokos, gal tiesiog kūrėjams tai pasirodė nebeaktualu ir nebeįdomu.

Nepaisant visko, serialas stulbinamas ir ypač jis turėtų patikti vyrams, nors ir subalansuotas moterims. Žingeidūs, trokštantys praplėsti apie save ir pasaulį suvokimą ir bent kampučiu pabandyti suvokti savo fizinį smulkumą, šis serialas gali prilygti jūsų proto sukrėtimui kaip kadaise Europos civilizacijai Kolumbo atrastas Naujasis pasaulis. Saugokitės, nes žiūrėdami galite smarkiai praturtėti intelektualiai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Operacija Argo" / "Argo"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai vengiau Ben Affleck‘o filmo „Operacija Argo“ (angl. Argo) (2012), nes ankstesnis jo darbas „Miestas“ (2010) man sukėlė keistą pasipriešinimo bangą. Ne dėl to, kad „Miestas“ buvo prastas filmas, ne, jis buvo gana tirštas, kriminalinis ir tikrai geras, bet emocijos po jo buvo kažkokios klampios, bent jau taip atsimenu, todėl jau prieš „Argo“ kažkaip neobjektyviai buvau nusistatęs ir sakiau sau – apsieisiu, bet, kaip Justin Bieber sako, niekada nesakyk niekada. „Argo“, pelnęs geriausio metų filmo apdovanojimą „Oskaruose“ išties jau žiūrėjosi kiek kitaip, nei „Miestas“, o ir mano požiūris į kiną jau gerokai pasikeitęs ir ratas išsiplėtęs.

„Argo“, kiek sunkoka patikėti, yra paremta tikra istorija – veikėjai turi realius prototipus gyvenime ir praktiškai galima suklusti – ar ką nors girdėjome apie JAV ir Irano krizę 1979 metais? Ambasados šturmas Teherane išties atrodo įdomi dokumentika, juolab kad apie gelbėjimo operaciją „Argo“ ilgus metus niekas nežinojo. Gera medžiaga, gera analizė ir įtraukiantis trileris. Filmo autentiškumas išskirtinis – puikiai atkurtas dešimtmetis ir politinė atmosfera, nuolat politiškai šmėžuojantis televizorius, telefono rageliai ir net akinių kampučiai – viskas gerai apgalvota ir todėl bravo Benui Affleckui. Kada paskutinį kartą žiūrėjau kažką panašaus ir gero? Galbūt „Sirijana“ (2005) buvo tas puikus Rytų ir Vakarų konfliktiškumas, tačiau jis iš vartotojiškos pusės ir nužmoginimo, o „Argo“ turi gana įdomią idėją, kuri atrodo lyg ir kvailoka, lengvabūdiška gelbėjimo priemonė, tačiau ji efektyvi, gerai dera su įtampa ir apskritai po filmo žagteli – ar tikrai kažkur pasaulio užkampyje, kur civilizacijos vakarietiškos tiek maža, galėjo tokiu komerciniu būdu apdumti akis? Pasirodo, galėjo.

Gera vaidyba. Gal nesukurta kažkokių ypatingų veikėjų su išskirtiniais charakterio bruožais, o Ben Affleck didvyrio vaidmuo gal ir neprilygsta „Šindlerio sąrašui“, tačiau čia ne didvyrio charakteryje yra daugiausia žavesio, kiek filmo dermės visumoje. Įspūdingas sinchronas, organika ir pasakojimo įtaigumas, įvedama atsargaus humoro – kaip antai režisieriai ir prodiuseriai bei Holivudo bendravimo subtilybės, ruošiant operaciją „Argo“. Iš esmės tikėjaus gana niūrios, vienpusės ir labiau karinės dramos, o gavau visai gerą ir patraukliai subalansuotą dramą, kur neerzina kariniai veiksmai, bet priešingai – išplečia istorinių įvykių žinias, apie kurias lietuvių istorijų vadovėliai kol kas nutyla.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Be abejo, turbūt" / "Definitely, Maybe"

Sveiki, kino žmonės, 

Šįkart trumpai apie iš serijos „lengvas ir neįpareigojantis“ kinas ir mano taikinyje atsidūrė „Be abejo, turbūt“ (angl. Definitely Maybe), kurį režisavo Adam Brooks. Suviliotas gana perspektyvių aktorių ir lengvo turinio, nutariau, kad šis filmas bus kaip tik prie alaus. Tiesą sakant, dėl itin lengvo turinio tikrai neklydau, nes filmas turi praktiškai visus vidutinio holivudinio filmo elementus – švytinčius ir gerai žinomus aktorius, paviršutiniškus juokelius, paviršutinišką požiūrį į istoriją ir pataikavimą žiūrovui. Ar nuo to filmas itin prastas? Galgi nevisai, tačiau pasijutau taip, lyg truputį „prašovęs“, nes galėjau išsirinkti ir geresnį filmą iš „tų lengvųjų“.

Mergaitė apšviesta lytinio švietimo iš tėvo reikalauja papasakoti prieš miegą meilės istoriją apie jos mamą. Vienintelė intrigėlė žiūrovui – neaišku, kuri iš trijų moterų yra tikroji mergytės motina, o meilės istorijos papasakojamos kaip „1000 ir viena naktis“, su mergaitės pertraukimais, kad žiūrovas nepasijustų pernelyg toli nuo dabarties taško. Iš esmės lyg kompozicija ir nebloga, principas ir idėja taip pat, tačiau realizacija pernelyg nuobodoka, lyg norėtųsi prasukti paskubomis, nes nėra įtampos (aišku, ne tas žanras), bet nėra filme aistros, intrigos. Kitaip sakant, filmas labiau skirtas lengvo popso mėgėjams, kuriems intelektualumas kine suteikia skausmą ir depresiją, o tokie kaip „Be abejo, turbūt“ geras filmas, „pats geriausias, kokį teko matyti“ tampa tos kvailos pasiaukojimo istorijos, apibrėžtos romantiniu lūpdažiu. Kitaip sakant, kine prasmės ieškančiam žiūrovui ši juosta pasirodys laiko gaišimas, užtat jis puikiai tinka prie alaus ir šiaip kompanijose, kai akis tik retkarčiais nuklysta į simpatiškus aktorius, o istorija plaukia ir praplaukia.

Filme pasirodo ne tokie jau ir prasti aktoriai. Mirtinai simpatiškas Ryan Reynolds, kaip visada švytinti Isla Fisher, mažasis talentas Abigail Breslin, puiki aktorė Rachel Weisz. Kai filmas „šiaip sau“, ką begali padaryti aktoriai? Tiesiog gražiai ir mandagiai šypsotis kameroms. Tiesiog jeigu žiūrėjimo sąrašuose turite kitą variantą – rinkitės kitą, o šitą filmą palikite tik tam atvejui, kai jau norisi žiūrėti į tapetus arba šiaip sau pabimbinėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kambarys" / "Room"

Sveiki, skaitytojai,

Lenny Abrahamson‘o filmas „Frenkas“ kažkada pasirodė toks keistas, kad tiesiog ilgai laužiau galvą, kaip jį vertinti ir apskritai suprasti, todėl jis man patiko, o štai jo sukurta knygos ekranizacija „Kambarys“ (angl. Room) (2015) tapo tikru šių metų apdovanojimų hitu. Kažkada knygų išpardavime čiupinėjau ir lietuvišką „Kambario“ vertimą, tada kažkaip paskaičiau atgalinį viršelio pusę – ir vėl intriguoja, ir vėl įtraukianti ir t. t., kad tiesą sakant nebesudomino, nes visos knygos šitaip afišuojamos ir anotacija tampa reklaminiu triuku, tad knyga kažkaip praslydo pro pirštus. Dabar šiek tiek gailiuosi, nes filmas pasirodė besąs toks įtraukiantis, įdomus ir įtaigus, kad tiesiog prilipau prie ekrano ir sunkiai begalėjau atsiplėšti.

Žinome visas tas baisias istorijas apie tai, kaip vienišiai vyrai suvilioja jaunus vaikus, jaunuolius, juos uždaro į rūsius ar bunkerius ir nebepaleidžia ilgus metus. Tokį filmą jau esu pristatęs apie „Michaelis“ (2011), apie berniuką, auginamo pedofilo rūsyje. Filmas „Kambarys“ iš esmės yra kitoks, nes pagrobimo istorija yra tik peizažas, o iš tikrųjų istorija yra apie motinos ir vaiko santykius, tokius grįstus besąlygišku pasitikėjimu. Filmo scenarijus nepaprastai sodrus, gilus ir realizuotas su nepaprasta įtaiga, o užtikrinta režisūra atskleidžia veikėjų dvasinį dažnį, o ne eilinę smurto istoriją, ši taktika stebina nuo pat pradžių. Sunkiai sveiku protu suvokiama istorija šįkart turi optimistinių ir pakilių tonų, ypač didelis dėmesys vaiko pasaulio suvokimo ir juslių plėtimuisi, kuris nemažiau stebina ir jaudina nei kažkada priešingai besitraukiantis pasaulis prancūzų filme „Skafandras ir drugelis“ (2007). Žiūrovas yra priverstas sirgti už motiną ir vaiką, būti su juo, galvoti kaip jis, matyti ir iš naujo atrasti niekada nematyto pasaulio didybę, baugumą ir įgyti naujų įgūdžių. 

O ką jau sakyti apie vaidybą? Brie Larson buvo pritrenkiančiai gera, todėl manęs nė kiek nestebina jos nominacijos visuose kino forumuose, bet išvis mane nustebino Jacob Tremblay, suvaidinęs mažąjį berniuką. Jo natūralumas, jusliniai potyriai tokie artimi prieš gerus metus matytame filme „Vaikystė“, kad tiesiog net norisi kažkokio atskiro vaikų „Oskaro“. Aišku, tai didžiulis režisieriaus darbas ir visos kūrybinės komandos, nes istorija buvo patikėta, patikėta žiūrovu, idėja. Ir tiesiog negaliu vertinti filmo prasčiau, nes jis man suteikė maksimalų malonumą patirti įtaigų motinos ir vaiko ryšį bei bauginantį adaptacijos procesą prie naujos aplinkos potyrį be holivudinių pagardų.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela