Ar pastebėjote, kaip
paskutiniu metu staiga visi tampa ekspertais? Nei iš šio, nei iš to ima
aiškinti tiems, kurie šiaip jau iš patirties yra profesionalai, tie patys
aiškintojai patys nieko nesiklauso ir nenori klausytis, nes tik jie yra geriausi
patarėjai, žinovai klaidų „pastebėtojai“. Pastebėti kitų ydas, klaidas yra taip
smagu ir svarbu keliant savo savivertės stygį, kad nebesvarbios net tavo paties
daromos klaidos... Tiesiog ši sentencija „įkrito“ pačiu laiku, tad dalijuosi A.
Čechovo pastebėjimu, kad protingiausias ir taktiškiausias visada nutylės ir tai
bus daug svarbiau, nei už klaidų kratymą. Argi ne?
Šįkart šveicarų fotografo Werner Bischof (1916-1954) jau
paskutiniaisias gyvenimo mėnesiais daryta fotografija JAV Pietuose. Tokia ryški
ir spalvota, bet šitaip puikiai atspindinti amerikietiško laikmečio dvasią –
automobilis, laisvalaikis, reklama, poilsis... Fotografija paprastas, bet ima
ir suteikia kažkokį keistą atpažinimo jausmą. Šis fotografas labiau žinomas
kaip nespalvotų fotografijų iš viso pasaulio autorius. Nemaža dalis užima jo
nuotraukos iš Indijos kasdienybės.
Jau nepamenu, kelinta
mano gyvenime juosta apie juodaodžių vergystė JAV-ose ir Pilietinio karo
išvakares... Gal skaičiuoti ir neverta, bet verta tiesiog prisiminti, ką duoda
filmas po seanso ir kiek jis dar „gyvena“ tavo mintyse. Viena naujausių
istorinių-biografinių dramų, teatre ir kine ne kartą ekranizuota „Tautos gimimas“ (angl. The Birth of Nation) (2016) pasakoja
apie tuos tamsiai gūdžius laikus, kai medvilės plantacijos laukuose nugaras
lenkdavo vergai.
Filme pasakojama realiai
sukilimą vygdžiusio juodaodžio pamokslininko gyvenimo istorija. Tiesą sakant,
filmas žiūrovų kiek sutiktas per abejingai – gal lygino su literatūriniu
kūriniu ar kitais pastatymais, nežinau, tačiau filmas manęs abejingo nepaliko. Šioje
tragedijoje daug kas sukelia „nepatogumo“ – psichologinis ir fizinis smurtas,
žmonių socialinė padėtis, baisi santvarka, griūvantis žmogaus gyvenimas...
Tiesa, filmo raiškos ir režisūrinė „mandrystė“ nėra nauja ir kažin kokių
inovacijų čia vargu, ar pastebėsite, nes viskas daugiau ar mažiau perteikta
populiariojo kino maniera, bet šiai istorijai, mano galva, labai tiko, nes
filmas išėjo universalus: veikia kaip naratyvinė jaudinanti istorija ir kartu
kaip edukacinė šviesa.
Akivaizdu, kad
režisieriui Nate Parker ši istorinė medžiaga buvo itin svarbi, nes jis ryžosi
dar ir atlikti pagrindinį vaidmenį. Filmas kelia „gerai atidirbto“ darbo
įspūdį. Net nežinau, po kelerių nevykusių filmų seanso, matyt, suskystėjau, nes
„Tautos gimimas“ pasirodė netgi nuodėmės verta razina, kurioje net nesinori
ieškoti priekabių, nes visumoje viskas man patiko.
Mistinis siaubo filmas „Tai pasirodo naktį“ (angl. It Comes at Night) (2017) tikriausiai
užpildo tą siaubo filmų nišą, dėl kurio verta diskutuoti. Kino kritikai
nepagailėjo gerų žodžių šiai juostai, tačiau daugelis jau spėjo ir nusivilti...
Istorija pasakoja apie
keistus apokaliptinius laikus – priežasčių nė nereikia įvardyti, nes
svarbiausia čia yra trileris ir kova už išgyvenimą. Šeima glaudžiasi nuošaliame
miško namelyje, į kurį priglaudžia dar vieną šeimą, kuriai ima primesti namų
taisykles, tačiau naujieji gyventojai nelabai nori taikiai gyventi... Kad ir kaip
„įtikinamai“ norėta perteikti natūralistinį pasaulėlį, visgi režisierius
praslydo, praslydo ir pats scenarijus. Filmas absoliučiai nuobodokas –
charakteriai vienplaniai, jau matyti kituose po akaliptiniuose filmuose ir
serialuose, kai žmonės elgiasi ir trankosi pagal vieną ir tą patį braižą. Siutina
veikėjų nespėjama psichologija, jų stereotipinį negyva bendravimo maniera, kad
net pikta darosi ir ant tų kino kritikų, kurie taip gerai įvertino šią juostą.
Kur šio filmo nesėkmė? Prastas
scenarijus, jau matyti braižai, charakterių tipažai, jau žinomi ir klišėmis
tapę atseit bauginanti raiška – nė velnio, po pusvalandžio seanso, kur ir buvo
stipresnė filmo pusė – tamsa, nežinomybė ir t. t. toliau žiūrovas lieka vis
labiau ir labiau nuviliamas, nes belieka tik numatyti veikėjų veiksmus – o tai
tikrai nėra sunku. Manau, filmą norėjo padayti pernelyg literatūrišką, trūksta
gylio, atotrūkio nuo pramoginio kino tipažo ir apskritai šio filmo
nerekomenduočiau, nes reikia pasakyti tiesiai šviesiai – nuobodu.
Kai tiesiog išailgsti ko
nors efektingo, kad sukeltų emocijas, griebi kokį nors prastos reputacijos
filmą, pvz., „Patologija“ (angl. Pathology) (2008), kurį (po to
prisiminiau), kažkada visgi bandžiau žiūrėti, bet tikriausiai buvau labai „ne
nuotaikoje“ ir tikriausiai išjungiau. Šįkart grįžau prie šios istorijos ir „sukramčiau“
viską iki pabaigos teksto.
Istorija apie
medicininius tyrimus ir šaltakraujus daktarus, kuriems mėsinėti žmonės yra daug
linksmiau nei, tarkim, kepti ant grotelių mėsą jaukiai su šeima pievelėje,
tikriausiai sufleruoja, kad jau savaime veikėjai yra patologiški – nukrypę nuo normų.
Filmas linksta į psichologinį iškrypimą ir tikriausiai labiau už pjaustomus
lavonus ir lyg krepšinio kamuolį mėtomas žmogaus kepenis labiau baugina pačių
veikėjų elgesys. Ta neribota drąsos „laimė“ žudyti ir tuo mėgautis būdinga
psichopatas, tačiau galiausiai primenanti orgijų lovonų sektą daktarų gaujelė
ima ir nuvilia žiūrovą. Kodėl?
Kad filmas šlykštus ir
pavyko pavaizduoti kaip negerai gyventi ne normos ribose – viskas pateisinama,
tačiau galiausiai viskas nuo pusės filmo pernelyg nuspėjama, trūksta
paprasčiausio mindfuck‘o, kažko, kas
apverstų veikėjų poelgius ir sprendimus, o dabar pernelyg viskas takštiškai ir
struktūriškai išdėliota pagal klišes. Trilerio atmosfera – pusėtina, morge
vykstančios orgijos nekelia susižavėjimo, netgi primena pigaus filmo scenas –
tiesą sakant, filmas ir balansuoja tarp pigumo ir noro šokiruoti savo
amoralumu, o potekstės kaip meilė, merginos nužudymas lietka tokie jau
nebereikšmingi, kad tiesiog sunaikina ir filmo prasmes. Tiesą skant, filmui ir
trūksta idėjinės grandies, nes kol kas viskas tik vaizduojama, o kas iš tų
šokiruojančių kadrų? Kaip tai konstruktyviai sujungti, kad ir prastas filmas
turėtų savo svertą? Vargu. Įspūdis toks: visos šlykštynės sukurtos tik
pramogai, tenkinti ir „treniruoti“ žiūrovo toleranciją žiaurybėms.
Filmas, kurio
prasčiausias dalykas – pats scenarijus ir idėjų generavimo stygius, todėl tokį
pramogai žiūrėti nelabai ir baisu, nes žiūrovas daugiau matęs panašių „trilerių“,
visada savo lakia vaizduote bus pažengęs toliau, nei filmo scenaristas,
šaudydamas guminėmis vaizduotės kuklomis.
Matematikos genijus Blezas Paskalis (Blaise Pascal) buvo
pagarsėjęs ne tik savo skaičiavimo gabumais, bet ir aštriu liežuviu. Savaitės
pabaigai labai tinka apmąstymams apie nuveiktus darbus.
Paskutiniu metu atrastoji
britų atlikėja Paloma Faith
nesiliauja manęs stebinusi. Greitai išleisianti ketvirtą solo albumą „The Architect“,
pagaliau ji pristatė pirmąjį singlą iš būsimojo albumo pavadinimu CryBaby,
kuris visai nesusijęs su neseniai atlikėjos gyvenime atsiradusiu pirmagimiu.
Atlikėja pristatydama
naują kūrinį, sakė, kad daina išreiškia tam tikrą santykį su vyrais. Daugelis
pasaulyje vyrų tiesiog nemoka ir negali išreikšti subtiliųjų jausmų, dėl ko
neretai vyksta pasaulyje nesantaika ir yra tiek daug karų. Daina apie tai, kaip
vyrai turėtų išlieti savo jausmus.
Šiaip daina pirmąkart
klausiant tikrai nesužavėjo, nes iš Palomos tikėjausi ne šito – daina lyg ir
pernelyg popsiška, kai labiau norėjosi iš atlikėjos džiazo ir vokalinės dainos.
Nepaisant visko, pasirodžius vaizdo klipui, kuris man truputį primena „Tarnaitės
pasakojimas“ (serialo ir Margaret Atwood romano) mistifikuotą distopinį
siužetą. Kuo toliau, tuo labiau „Crybaby“ man priimtinas. Kol kas daina nelabai
pastebima klausytojų ir Britanijoje debiutavo 67 vietoje. Siūlau pasiklausyti
ir pasižiūrėti vaizdo klipą:
Žodžiai / Lyrics
"Crybaby"
Oh, it's okay to be
A little broken and beat
But I'm alright with that
You're with me, relax
And you call it weak
Baby, you're just unique
Come out of the black
Never hold it back
You got such sad eyes turn blue to grey
And it hurts me to see you hurt this way
Oh, go on and cry, baby, crybaby
'Cause you don't have to keep it inside
(Just cry, just cry)
Go on and cry, baby, crybaby
And there's no reason you got to hide
(Just cry, just cry)
A real man shows his feeling
Tears they can be healing
And I can be your savior tonight
So go on and cry, baby, crybaby
Just cry
You keep coming on drunk
And I don't know what's up
You can talk to me
Spare those whiskey dreams
Don't have to man up
That phrase kinda sucks
Let yourself be free
And open up to me
You got such sad eyes turn blue to grey
And it hurts me to see you hurt this way
Oh, go on and cry, baby, crybaby
'Cause you don't have to keep it inside
(Just cry, just cry)
Go on and cry, baby, crybaby
And there's no reason you got to hide
(Just cry, just cry)
A real man shows his feeling
Tears they can be healing
And I can be your savior tonight
So go on and cry, baby, crybaby
Just cry
Nothing's the end of the world
Feeling this pain is gonna be alright
One day you look back and know
It wasn't worth all the heart ache
This can be the making of you
So let it all out, let it fall down, yeah
Oh, go on and cry, baby, crybaby
'Cause you don't have to keep it inside
(Just cry, just cry)
Go on and cry, baby, crybaby
(Let me see you cry)
And there's no reason you got to hide
A real man shows his feeling
Tears they can be healing
And I can be your savior tonight
So go on and cry, baby, crybaby
Just cry