Šios dienos daina: Leona Lewis - "Better in Time" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Sakysite, kas gali būti Leonos Lewis muzikos repertuare geriau nei „Bleeding Love“ (liet. Kraujuojanti meilė), kuri iki šiol tapo savo populiarumu atlikėjos repertuare nepralenkiama. Išties kitų jos albumų man taip ir nepavyko „prisijaukinti“, o daug žadėta „X faktorius“ pergalė 2006 metais atlikėjai, kad ir atnešė pasaulinę šlovę, visgi po to sekę albumai nebuvo tokie populiarūs ir antrosios Whitney Houston kol kas nesimato, nors ir buvo su ja lyginama.

Šiandien daina iš debiutinio albumo „Spirit“ pavadinimu „Better in Time“ buvo viena sėkmingesnių atlikėjos dainų ir... Šiandien šioji daina kelia begalės prisiminimų, netgi tam tikrų neišsipildžiusių vilčių – tekstas, muzika. Pop ir R&B mišinio daina tapo trečiuoju debiutiniщ albumo singlu. Auksinius  sertifikatus pelnė Australijoje, Danijoje ir Vokietijoje. Sidabrinį – Britanijoje. Jis buvo nominuota metų daina britų muzikos apdovanojimuose. Aukščiausią vietą Billboard pasiekė 11. Kritikai apibūdino kaip gerą ir vokališkai universalią dainą. 

Siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą:

Žodžiai / Lyrics

"Better In Time"

It's been the longest winter without you
I didn't know where to turn to
See somehow I can't forget you
After all that we've been through

Going coming thought I heard a knock
Who's there no one
Thinking that I deserve it
Now I realize that I really didn't know
If you didn't notice you mean everything
Quickly I'm learning to love again
All I know is I'm gonna be OK

[Chorus:]
Thought I couldn't live without you
It's gonna hurt when it heals too
It'll all get better in time
And even though I really love you
I'm gonna smile cause I deserve to
It'll all get better in time

I couldn't turn on the TV
Without something there to remind me
Was it all that easy
To just put aside your feelings

If I'm dreaming don't wanna laugh
Hurt my feelings but that's the path
I believe in
And I know that time will heal it
If you didn't notice boy you meant everything
Quickly I'm learning to love again
All I know is I'm gonna be OK

[Chorus:]
Thought I couldn't live without you
It's gonna hurt when it heals too
It'll all get better in time
And even though I really love you
I'm gonna smile cause I deserve to
It'll all get better in time

Since there's no more you and me
It's time I let you go
So I can be free
And live my life how it should be
No matter how hard it is I'll be fine without you
Yes I will

[Chorus: X2]
Thought I couldn't live without you
It's gonna hurt when it heals too
It'll all get better in time
And even though I really love you
I'm gonna smile cause I deserve to
It'll all get better in time

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ray Bradbury "Pienių vynas"

Ray Bradbury. „Pienių vynas“. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 271 p.

Sveiki,

Kelinta jau šios knygos laida, kurią skaičiau? Klasika tapusi amerikiečių rašytojo Ray Bradbury (Rėjus Bredbėris) knyga Pienių vynas (angl. Dandelion Wine) sulaukė tiek laidų, kad iki šiol yra skaitoma mokinių ir suaugusiųjų. Pirmą kartą knyga anglų kalba pasirodė 1957 metais ir iki šiol tebėra „nemirtingos klasika“ literatūros dalimi. Nemažai „atgyvenusių“ idėjų literatūroje dabar skaitant Pienių vyną atrodo kaip dėmesio verti aspektai, ką iš dalies apleido šiuolaikinė universalioji literatūra, sutelkdama intensyvesnį dėmesį į siužeto vyksmą, nuotykinį perteklių, sumenkindama filosofinį pasakojimo svarbą.

Galbūt prasitarsiu, kad šią knygą perskaityti pastūmėjo jaunoji skaitytojų karta, kurią šią knygą apibūdino trumpai ir aiškiai: „nesąmonė“. Vyresnioji karta: „kokia nuostabi“. Kodėl knyga vertinama eklektiškai, nesunku nusakyti.

Pasakojimas apie dviejų brolių 1928-ųjų metų vasarą Ilinojaus valstijoje iš pažiūros neturi stipraus epinio pasakojimo. Daug iš pažiūros „išdrikusių“ istorijų, kurios mozaikos principu surėdo atokaus miestelio ne tik gamtovaizdį, bet kultūrinį, filosofinį kontekstą. Siužetas nėra intensyvus, veikiau primena pienių vyną, kurį kasdien vis kitokį reikia ragauti ir tatai permąstyti nugyventą dieną, nes tik permąstydami ir įvertindami dienų skaidrumą, mes ilgiau iš esmės „užkonservuojame“ potyrius atminties buteliuose.

Pasakojime yra ir tikrasis pienių vynas, kuris turi metaforinės simbolikos – Daglo ir Tomo šeima renka kasmet pienių žiedus ir iš jų daro vyną, kruopščiai numeruodami auksinį jų skystį, preparuodami iš esmės savo nuotykius. Šiandienos paaugliui kiek keista vyno simbolika, nes visų pirma, ji siejasi su alkoholio kultūra, o ne gurmaniškąja filosofija. Paaugliui skaitytojui tikriausiai sunkiai suvokiama, kam apskritai reikia apmąstyti patirtis, juos mistifikuoti, ieškoti prasmės, nes realybę greitai šiandien galima „užkimšti“ kompiuterine veikla, tačiau tai tik parodo, kokia išbadėjusi jaunojo skaitytojo siela, negalinti empatiškai įsijausti į 1928-ųjų vasarą, nes ji tiek diachroniškai, tiek fantastiškai nutolusi – laikai prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jūs juokaujate?

Būtent per literatūros kūrinio atsiradimo kontekstą yra galimybė „užsikabinti“ ir patirti šiaip jau tai, ką kiekvienas paauglys patiria vasarą – brandos ir gyvenimo prasmės suvokimo pokyčius, kurie formuoja asmenybę. Pirmą kartą Daglas, rašydamas į sąsiuvinį ilgąjį „pirmųjų kartų“ sąrašą, kuria vaikystės virsmų ir potyrių kaleidoskopą, kuris nuteikia skaitytoją itin pozityviai. Pozityvumo tonas išlaikomas nuo pradžios iki galo, nepaisant apie kokius dramatiškus įvykius kartais autorius pasakoja: ar tai būtų apie dauboje rastą Naktinio paliktą merginos lavoną, ar tai būtų apie atmintį prarandantį pulkininką, ar močiutę kulinarę, kuri pagamina nuostabiausius patiekalus, vadovaudamasi intuicija ir bet kokia logiška tvarka tampa tik chaoso pradžia.

Stipriausias R. Bradbury meninis „žiūros kampas“ – veikėjas Dagas, kuris susiduria itin skirtingų žmonių požiūriais, todėl jam tenka suvokti, kitaip sakant, įveikti amžiaus, statusų, skirtingų socialinių sluoksnių barjerą. Dagas – smalsus 11-12 metų berniukas, kuriam tik iš pirmo žvilgsnio rūpi nauji sportiniai bateliai, tačiau autoriui svarbu perteikti naujų batelių avėjimo potyrį ir pirmojo karto jausmą. Viena jautriausių ir geriausių scenų romano pabaigoje, kai Dagas kalbasi su seneliu prie pienių vyno butelių. Dagas nė negali įsivaizduoti, kad gyvenimas ir tam tikri gyvenime dalykai nublanksta, nuskaidrėja kaip vynas ir užsimiršta – jam kaip vaikui viskas atrodo svarbu ir senelis, užuot puolęs įrodinėti atminties nepatikimumą, pritaria vaikui iš tikrųjų „išskleisdamas“ visos knygos esmę – žmogaus yra tiek, kiek yra jam išsaugota atsiminimų. Ir šviesi, truputį melancholiška gaida – visos savo vaikystės, visų potyrių, kad ir kaip brangintume, neįmanoma jų išsaugoti, nes bėgantys metai juos „nudėvi“.

Rašytojas Ray Bradbury,

Būtent egzistencinis laiko (kaip vaikystės periodo) ir apskritai laiko branginimas tampa esminiu Pienių vyno filosofiniu pamatu, brėžiančiu jaukų ir kiek nostalgišką nuotaikų peizažą. Švelnus pasakotojo kalbėjimas mistifikuojamas neatsitiktinai ir turi ne vien estetinę funkciją, bet ir simboliką. Romano pradžioje Dagas Spoldingas su broliu ir tėvu keliauja į laukus ir Dagas laukia nežinomos jėgos, kuri lyg slėpininga dvasia slenka medžių viršūnėmis, žolynais ir tuoj užpuls veikėją tarsi metafizinis žvėris – ši meninė priemonė iš tikrųjų yra metaforą, tai suvokimo apie gyvenimo kaitos pokyčius turi ateiti pas Dagą. Jeigu jaunasis skaitytojas, skaitydamas vien šiuolaikišką nuotykių literatūrą yra stačiai įmestas tik į tiesioginio vaizdo ir potyrių vaizdavimą (kaip antai Haris Poteris, nors nieko prieš Harį neturiu – puikus kūrinys), tai, žinoma, jam kalbėti apie paauglio pasaulio suvokimo „atėjimą“ slėpiningu žvėries pavidalu yra misija neįmanoma, todėl nemaža paauglių skaitytojų tiesiog nurašo Pienių vyną kaip nepatrauklią knygą. Žinoma, tai skaitymo problemos ir jos neturėtų daryti įtakos bendrai knygos kokybei.

Grįžtant prie romano, užvertus paskutinį puslapį, ilgai galvojau, kada gi paskutinįkart skaičiau tokią pozityvią knygą, kuri neerzino savo dirbtiniais įvaizdžiais? Tiesą sakant, sužavėjo knygos universalumas ir slėpiningoji autoriaus poetika. Pavyzdžiui, šeimos moterys tranko seną armėnišką kilimą ir per kilimo dėmes kone miniatiūriniais fragmentais papasakojama, kas kokią giminėje paliko dėmę ir per, rodos, vien novelei būdingas subtilias detales papasakojama ištisa giminės socialinė ir kultūrinė padėtis. Romanuose paskutiniu metu buvau pasigedęs tokių gražių inkliuzų, kurie keltų tiesiog skaitomo gero teksto įspūdį ir kartu šildytų skaitytoją.

Autoriaus kalba taip pat yra viena stipriausių Pienių vyno sąrangos dalių – be jos idėjinis teksto lygmuo būtų prėskas ir „neskanus“. Poetizuota kalba iš esmės jungiama simboliais ir metaforomis, daug gamtos motyvų, kurie archaiškai brėžia žmogaus ir gamtos gaivalų (stichijų) ribą, bet ne tam, kad juos padarytų opoziciniais, bet kad vienas kitą papildytų. Retsykiais netgi atrodo, kad tekstas labiau pastoralinis, toks harmoningas ir jaukus, kad miestelio dramos tampa nebe tokios reikšmingos, netgi savotiškai „nuskausminamos“, suteikiant jiems atminties jau praėjusių vasarų potyrių įspūdį.

Ir išties, gerų dalykų yra Ray Bradbury romane Pienių vynas, bet tikriausiai svarbiausia, kas lieka po šio kūrinio – tai saulėtos trapios vaikystės įspūdis, kurį patyrė Dagas. Palieka naivus noras tikėti, kad Dagas iš tikrųjų išsaugojo šią vasarą tokią, kokią jis norėjo išsaugoti – su visomis mirtimis, gimimais, būrėja-lėle, močiutės pyragais, kvapais ir lengvais sportiniais bateliais, kad net laukiantys Antrojo pasaulinio karo baisumai nesutryps žmogaus vaikystės šviesos.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos sentencija: Anton Chekhov (Antonas Čechovas) apie auklėjimą ir geras manieras

Sveiki, skaitytojai,

Ar pastebėjote, kaip paskutiniu metu staiga visi tampa ekspertais? Nei iš šio, nei iš to ima aiškinti tiems, kurie šiaip jau iš patirties yra profesionalai, tie patys aiškintojai patys nieko nesiklauso ir nenori klausytis, nes tik jie yra geriausi patarėjai, žinovai klaidų „pastebėtojai“. Pastebėti kitų ydas, klaidas yra taip smagu ir svarbu keliant savo savivertės stygį, kad nebesvarbios net tavo paties daromos klaidos... Tiesiog ši sentencija „įkrito“ pačiu laiku, tad dalijuosi A. Čechovo pastebėjimu, kad protingiausias ir taktiškiausias visada nutylės ir tai bus daug svarbiau, nei už klaidų kratymą. Argi ne?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Werner Bischof, JAV (1954)

Sveiki,

Šįkart šveicarų fotografo Werner Bischof (1916-1954) jau paskutiniaisias gyvenimo mėnesiais daryta fotografija JAV Pietuose. Tokia ryški ir spalvota, bet šitaip puikiai atspindinti amerikietiško laikmečio dvasią – automobilis, laisvalaikis, reklama, poilsis... Fotografija paprastas, bet ima ir suteikia kažkokį keistą atpažinimo jausmą. Šis fotografas labiau žinomas kaip nespalvotų fotografijų iš viso pasaulio autorius. Nemaža dalis užima jo nuotraukos iš Indijos kasdienybės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tautos gimimas" / "The Birth of Nation"

Sveiki, skaitytojai,

Jau nepamenu, kelinta mano gyvenime juosta apie juodaodžių vergystė JAV-ose ir Pilietinio karo išvakares... Gal skaičiuoti ir neverta, bet verta tiesiog prisiminti, ką duoda filmas po seanso ir kiek jis dar „gyvena“ tavo mintyse. Viena naujausių istorinių-biografinių dramų, teatre ir kine ne kartą ekranizuota „Tautos gimimas“ (angl. The Birth of Nation) (2016) pasakoja apie tuos tamsiai gūdžius laikus, kai medvilės plantacijos laukuose nugaras lenkdavo vergai.

Filme pasakojama realiai sukilimą vygdžiusio juodaodžio pamokslininko gyvenimo istorija. Tiesą sakant, filmas žiūrovų kiek sutiktas per abejingai – gal lygino su literatūriniu kūriniu ar kitais pastatymais, nežinau, tačiau filmas manęs abejingo nepaliko. Šioje tragedijoje daug kas sukelia „nepatogumo“ – psichologinis ir fizinis smurtas, žmonių socialinė padėtis, baisi santvarka, griūvantis žmogaus gyvenimas... Tiesa, filmo raiškos ir režisūrinė „mandrystė“ nėra nauja ir kažin kokių inovacijų čia vargu, ar pastebėsite, nes viskas daugiau ar mažiau perteikta populiariojo kino maniera, bet šiai istorijai, mano galva, labai tiko, nes filmas išėjo universalus: veikia kaip naratyvinė jaudinanti istorija ir kartu kaip edukacinė šviesa.

Akivaizdu, kad režisieriui Nate Parker ši istorinė medžiaga buvo itin svarbi, nes jis ryžosi dar ir atlikti pagrindinį vaidmenį. Filmas kelia „gerai atidirbto“ darbo įspūdį. Net nežinau, po kelerių nevykusių filmų seanso, matyt, suskystėjau, nes „Tautos gimimas“ pasirodė netgi nuodėmės verta razina, kurioje net nesinori ieškoti priekabių, nes visumoje viskas man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai pasirodo naktį" / "It Comes at Night"

Sveiki,

Mistinis siaubo filmas „Tai pasirodo naktį“ (angl. It Comes at Night) (2017) tikriausiai užpildo tą siaubo filmų nišą, dėl kurio verta diskutuoti. Kino kritikai nepagailėjo gerų žodžių šiai juostai, tačiau daugelis jau spėjo ir nusivilti...

Istorija pasakoja apie keistus apokaliptinius laikus – priežasčių nė nereikia įvardyti, nes svarbiausia čia yra trileris ir kova už išgyvenimą. Šeima glaudžiasi nuošaliame miško namelyje, į kurį priglaudžia dar vieną šeimą, kuriai ima primesti namų taisykles, tačiau naujieji gyventojai nelabai nori taikiai gyventi... Kad ir kaip „įtikinamai“ norėta perteikti natūralistinį pasaulėlį, visgi režisierius praslydo, praslydo ir pats scenarijus. Filmas absoliučiai nuobodokas – charakteriai vienplaniai, jau matyti kituose po akaliptiniuose filmuose ir serialuose, kai žmonės elgiasi ir trankosi pagal vieną ir tą patį braižą. Siutina veikėjų nespėjama psichologija, jų stereotipinį negyva bendravimo maniera, kad net pikta darosi ir ant tų kino kritikų, kurie taip gerai įvertino šią juostą.

Kur šio filmo nesėkmė? Prastas scenarijus, jau matyti braižai, charakterių tipažai, jau žinomi ir klišėmis tapę atseit bauginanti raiška – nė velnio, po pusvalandžio seanso, kur ir buvo stipresnė filmo pusė – tamsa, nežinomybė ir t. t. toliau žiūrovas lieka vis labiau ir labiau nuviliamas, nes belieka tik numatyti veikėjų veiksmus – o tai tikrai nėra sunku. Manau, filmą norėjo padayti pernelyg literatūrišką, trūksta gylio, atotrūkio nuo pramoginio kino tipažo ir apskritai šio filmo nerekomenduočiau, nes reikia pasakyti tiesiai šviesiai – nuobodu.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Patologija" / "Pathology"

Sveiki,

Kai tiesiog išailgsti ko nors efektingo, kad sukeltų emocijas, griebi kokį nors prastos reputacijos filmą, pvz., „Patologija“ (angl. Pathology) (2008), kurį (po to prisiminiau), kažkada visgi bandžiau žiūrėti, bet tikriausiai buvau labai „ne nuotaikoje“ ir tikriausiai išjungiau. Šįkart grįžau prie šios istorijos ir „sukramčiau“ viską iki pabaigos teksto.

Istorija apie medicininius tyrimus ir šaltakraujus daktarus, kuriems mėsinėti žmonės yra daug linksmiau nei, tarkim, kepti ant grotelių mėsą jaukiai su šeima pievelėje, tikriausiai sufleruoja, kad jau savaime veikėjai yra patologiški – nukrypę nuo normų. Filmas linksta į psichologinį iškrypimą ir tikriausiai labiau už pjaustomus lavonus ir lyg krepšinio kamuolį mėtomas žmogaus kepenis labiau baugina pačių veikėjų elgesys. Ta neribota drąsos „laimė“ žudyti ir tuo mėgautis būdinga psichopatas, tačiau galiausiai primenanti orgijų lovonų sektą daktarų gaujelė ima ir nuvilia žiūrovą. Kodėl?

Kad filmas šlykštus ir pavyko pavaizduoti kaip negerai gyventi ne normos ribose – viskas pateisinama, tačiau galiausiai viskas nuo pusės filmo pernelyg nuspėjama, trūksta paprasčiausio mindfuck‘o, kažko, kas apverstų veikėjų poelgius ir sprendimus, o dabar pernelyg viskas takštiškai ir struktūriškai išdėliota pagal klišes. Trilerio atmosfera – pusėtina, morge vykstančios orgijos nekelia susižavėjimo, netgi primena pigaus filmo scenas – tiesą sakant, filmas ir balansuoja tarp pigumo ir noro šokiruoti savo amoralumu, o potekstės kaip meilė, merginos nužudymas lietka tokie jau nebereikšmingi, kad tiesiog sunaikina ir filmo prasmes. Tiesą skant, filmui ir trūksta idėjinės grandies, nes kol kas viskas tik vaizduojama, o kas iš tų šokiruojančių kadrų? Kaip tai konstruktyviai sujungti, kad ir prastas filmas turėtų savo svertą? Vargu. Įspūdis toks: visos šlykštynės sukurtos tik pramogai, tenkinti ir „treniruoti“ žiūrovo toleranciją žiaurybėms.

Filmas, kurio prasčiausias dalykas – pats scenarijus ir idėjų generavimo stygius, todėl tokį pramogai žiūrėti nelabai ir baisu, nes žiūrovas daugiau matęs panašių „trilerių“, visada savo lakia vaizduote bus pažengęs toliau, nei filmo scenaristas, šaudydamas guminėmis vaizduotės kuklomis.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritkų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela