Vinilinė plokštelė: Imagine Dragons - "Evolve" [Vinyl, LP] (2017)

Apie Imagine Dragons albumą „Evolve“.

Šios dienos daina: Imagine Dragons - "Whatever it takes" [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje vėl „svečiuojasi“ alternatyvaus roko vaikinų grupė „Imagine Dragons“ ir jų trečiasis singlas iš trečiojo albumo „Evolve“ pavadinimu „Whatever it Takes“, kuri tapo mano viena mėgstamiausių albumo dainų. Muzikos kritikai gana vidutiniškai pasitiko šį atlikėjų albumą, tačiau klausytojams, žiūrint į TouTube“ peržiūras, visgi patiko „Evolve“ – nuo šiol albumas ir mano vinilinių plokštelių kolekcijoje.

Daina „Whatever it takes“ buvo paskelbta viena pirmųjų, dar tik pradedant reklamuoti „Evolve“, tačiau singlu tapo tik spalio mėnesį, o vaizdo klipas pasirodė vos prieš savaitę ir paskutiniu metu singlas smarkiai populiarėja. Amerikoje Billboard roko muzikos tope debiutavo 5 numeriu, karščiausių dainų tope viso labo 95-ojoje vietoje. Kitų šalių debiutuose daina įtraukta į šimtuką, tačiau manau, kad atsitiks taip, kaip ir su ankstesniais grupės singlais – pamažu dainos iškops į vis aukštesnes pozicijas ir prisijaukins savo klausytojus.

Labai mėgstu tokio tipažo roko muziką, kokią girdžiu dainoje „Whatever it takes“ – šviesus, arti popso roko skambesys su alternatyviosios muzikos sąskambiais fone, kiek primenančiais jų singlo „Thunder“ keistumą ir savitumą. Manau, daina daugeliui „įkandama“ ir paklausoma, tad dalinuosi su Jumis:

Žodžiai / Lyrics

"Whatever It Takes"

Falling too fast to prepare for this
Tripping in the world could be dangerous
Everybody circling is vulturous
Negative, nepotist

Everybody waiting for the fall of man
Everybody praying for the end of times
Everybody hoping they could be the one
I was born to run, I was born for this

Whip, whip
Run me like a racehorse
Pull me like a ripcord
Break me down and build me up
I wanna be the slip, slip
Word upon your lip, lip
Letter that you rip, rip
Break me down and build me up

Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do whatever it takes
Cause I love how it feels when I break the chains
Whatever it takes
Yeah take me to the top I'm ready for
Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do what it takes

Always had a fear of being typical
Looking at my body feeling miserable
Always hanging on to the visual
I wanna be invisible

Looking at my years like a martyrdom
Everybody needs to be a part of them
Never be enough, I'm the prodigal son
I was born to run, I was born for this

Whip, whip
Run me like a racehorse
Pull me like a ripcord
Break me down and build me up
I wanna be the slip, slip
Word upon your lip, lip
Letter that you rip, rip
Break me down and build me up

Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do whatever it takes
Cause I love how it feels when I break the chains
Whatever it takes
Yeah take me to the top, I'm ready for
Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do what it takes

Hypocritical, egotistical
Don't wanna be the parenthetical, hypothetical
Working hard on something that I'm proud of, out of the box
An epoxy to the world and the vision we've lost
I'm an apostrophe
I'm just a symbol to remind you that there's more to see
I'm just a product of the system of catastrophe
And yet a masterpiece, and yet I'm half-diseased
And when I am deceased
At least I'll go down to the grave and die happily
And leave the body and my soul to be a part of thee
I do what it takes

Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do whatever it takes
Cause I love how it feels when I break the chains
Whatever it takes
Yeah take me to the top, I'm ready for
Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do what it takes

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: John Banville "Jūra"

John Banville. „Jūra“ – Vilnius: Jotema, 2007. – 224 p.

Sveiki, skaitytoja,

Kiek žinote knygų, kurių pavadinimas yra tiesiog „Jūra“? Aš bent kokias keturias tikrai! Štai su tokiu, rodos, neoriginaliu pavadinimu airių rašytojas John Banville už romaną Jūra (angl. The Sea) pelnė prestižinę Booker literatūros premiją. Ne kartą į lietuvių kalbą versti rašytojo kūriniai nėra sulaukę didelio populiarumo ir aptarimo forumuose dėl vienos (kaip visada tos pačios) svarios priežasties – niekas pernelyg nemėgsta „kapstytis“ giliai ir skaityti gurmaniškos literatūros.

Buvau įmestas į jūrą ir kokius 50 pirmuosius puslapius tiesiog plaukiau į vieną pusę, vėliau – į kitą ir nemačiau jokio kranto, kad net suabejojau, ar ši šalta prisiminimų jūra man tinka, ar nebūsiu suklydęs dėl knygos pasirinkimo. Skaitymas tapo nelengvu uždaviniu, nes niekaip nesupratau, kad reikia ne plaukti, o nerti į tą jūrą kuo giliau, kol galiausiai „persilaužiau“ ir supratau, kad skaitymas turi būti itin atidus ir reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, jo spalva, keliama asociatyvia jausmų refleksija. Todėl skaitymas susitraukė iki keliasdešimties puslapių perdien, nes knyga „reikalavo“, kad visa jūra būtų pajausta tolygi, neskubanti.

Kitą vertus, Jūroje lyg ir nieko naujo, ko nebūtume skaitę: pagyvenęs vyrukas po žmonos mirties atvyksta į vaikystės dienų pakrantę ir smarkiai girtaudamas ir visaip stengdamas iškęsti ūmią depresiją, vis mintimis grįžta į vaikystę, kai pirmą kartą įsimylėjo suaugusią moterį ir pajuto jai geidulį. Istorija pasakojama dviem rakursais: viena dabartyje, kita giliai atminties jūroje ir juos vienija ta pati praradimo tematika. Tokių sudėtingų knygų, subtiliai perteiktų apie praradimą ir egzistencinį sunkį yra ne vienas ir ne du, tad vis galvojau apie šios knygos pranašumą, ką joje taip įžvelgė literatūros kritikai, kad nepaliko jų abejingų?

Skaitant nuolat ne be pagrindo atgaminau, kad panašaus polėkio turinčių tekstų esu skaitęs ir visai ne per seniausiai. Visų pirma, romanas „giminingas“ britų rašytojui Julian Barnes, ypač jo knygai Gyvenimo lygmenys bei danų rašytojui Jens Christian Grondhal, kuris parašė puikųjį Spalio tylėjimą. Apie vyro gyvenimo klystkelius su moterimis, bet visa tai vienija tas „vaikščiojimas ant depresijos debesies“, po visų gyvenimo audrų, apmąstant gyvenimą, todėl tokios knygos kaip Jūra kažin ar itin bus aktualios jaunam skaitytojui, tačiau jeigu esate universali asmenybė, kuriai rūpi visokio gyvenimo tarpsnio atspindžiai, manau, šioji „rimta literatūra“ ir prakaulus vyriškas solidus pasakotojo tonas turėtų tikti.

Rašytojas John Banville.

Jūra tampa ne tik geografine zona, kurioje pagrindinis veikėjas gydosi žaizdas, ji tampa metafora, reiškiančią ir gilią gyvenimo patirtį, atminties gelmę, netgi turinčia prardimo ir mirties reikšmę ir kas be ko – apsivalymo. Negana to, autoriaus pasakojimo maniera, sakinių vibracija taip pat primena jūros paviršiaus cirkuliavimą: minties perėjimas prie praeities įvykių ir melancholiška veikėjo refleksija, asociaciniai reikšmių žaidimai per veikėjo sąmonės srautą  primena metaforišką ir kalbine prasme specifinį teksto raiškos būdą. Tokiam raiškos būdo pajautimui reikalingas ne vien atidus gurmaniškas skaitytojo atsidavimas teksto gelmei, bet ir tobulas vertimas į lietuvių kalbą, kurį bandė perteikti vertėjas Jonas Čeponis. Tiesa, vertimo komentuoti negaliu, nes retai kada piktinuosi vertimu, o ir originalo teksto pasidėjęs šalia neskaitau, tad vertimo klaidų nesistengiu aptikti, tačiau išnašose tam tikri vertimo niuanso komentarai byloja, kad anglų kalboje J. Banville neretai žaidžia veikėjų lūpomis žodžių tartimi ir prasmėmis, kurdamas specifinį kalbiniu pamatu (galbūt atliepiančią regioninį?) humoro formą.

Grįžtant prie teksto, nesistengsiu visko analizuoti – mano užduotis ne ta. Ne ta ir knyga, kuri įsimins savo istorija, tačiau gurmaniškas jausmas neapleido iki paskutinio puslapio ir netgi pasidarė smalsu, kokia jėga romanas parašytas originalo kalba. Mėgstu tokias sudėtingas psichologines niūrias dramas, skaudžias veikėjo savianalizes, gyvenimo prasmės praradimus, kada ribinėse situacijose veriasi susinaikinimo bedugnės – Jūra, žinoma, yra viena iš tokių knygų. Nepiktino ir keletas siužetiškai banalių sprendimų, primenančių muilo operą, tačiau tai niekis, palyginus su tuo egzistenciniu skausmu, kurį sėkmingai perteikė autorius.

Taip, knyga nei kažkuo įspūdinga, nei kažkuo itin įsimenanti, tačiau gili kaip jūra, koks tik gali būti vyro skausmas, netekus mylimos žmonos. Romane taip pat perteikiamos ir kitos temos: brandos, pirmojo seksualinio geidulio, tėvų ir vaikų santykiai, senėjimo proceso priėmimas ir t. t. Bet bene viso to ašimi pagrindiniam veikėjui tampa ne potyriai, bet socialinės nelygybės padiktuotas troškimas tapti „kažkuo“ reikšmingu, štai kodėl jis įsipina į keistą Geitsų šeimynėlę vaikystėje, o vėliau dar ir veda pasiturinčią žmoną. Ar tai reiškia, kad jis troško pripažinimo kitame luome ir dėl to galutiniame dabarties taške jis priėjo aklavietę? Veikėjas tik atsargiai apie tai užsimena, tačiau savęs smerkti, kaip ir daugelis iš mūsų, nėra linkęs, nes galiausiai mūsų troškimai tampa mūsų lemtimi, o lemtis – tai mūsų jūra.

Jūsų Maištinga Siela 

Aktualijos: Amir Maalouf veikėjo mintys iš knygos "Pasiklydę" arba vėl apie nelaimingą žmogų Lietuvoje

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu retai kada žymiuosi citatas skaitydamas tekstus. Kažkodėl tame mažai beįžvelgiu prasmės netgi aptariant perskaitytą knygą. Kam toji citata, jeigu ji „neveikia“ ir nieko nesako? Žinoma, kad užpildytų analitinio teksto argumentavimą, tačiau šiandien grįžęs iš darbo ir atsigulęs prie knygos (taip, taip, mėgstu skaityti gulėdamas!) aiktelėjau, skaitydamas šias albanų kilmės rašytojo Amin Maalouf romano Pasiklydę eilutes. Skaičiau ir dar sykį, ir dar... Pagalvojau: tai taip artima mums, lietuviams, kurie praradę orumą (netgi nemato prasmės apie tai kalbėti ar mąstyti), nes savaime trukdo paprasčiausiam išgyvenimui.

Šiandien tiek daug patriotiškumo, priverstinio militarizavimosi ir pilietiškumo akcijų: nusinerti trispalvę apyrankę, galgi net grąžinti himną į pamokas ir kiti kliedesiai, kurie liudija, kad valdžia junta, kaip žmonės nuo jos nusigręžia. Ir joks, atsiprašau, vibratorius po patriotiškumo užpakaliu neišbirbins pagarbos, taurumo ir orumo, jeigu šalis to negali suteikti žmogui. Jokios vėlevėlės ir jokia nesveikai iškreipta simbolika nepraturtins ir neužgoš  nusivylimo gyvenimu Lietuvoje, kai atotrūkis tarp deklaruojamų sąvoku ir realių santykių tik didėja. Taip, neoptimistiškai šiandien, tačiau dėkui rašytojui vėl leidusiam permąstyti tas deklaruojamas ir viešai diegiamas mintis, kurios paprasčiausiai neturi gilesnių šaknų už dirbtinį vertybių imitaciją, kurių kai kurie laiko įsitvėrę pernelyg tuščiai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Stebuklinga spanguolė"

Jurga Ivanauskaitė. „Stebuklinga spanguolė“ – Vilnius: Tyto alba, 2014.  – 80 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jurga Ivanauskaitė literatūros pasaulyje labiau žinoma kaip suaugusiųjų rašytoja, tačiau jos kūryboje yra vietos ir vaikų literatūrai: Stebuklingoji spanguolė (1991), Kaip Marsis žemėje laimės ieškojo (2004). Tiesą sakant, būtent pasaka Stebuklingoji spanguolė ir buvo pirmoji tikroji pažintis su autorės kūryba, trinant pradinių klasių suolą, mat pasakos ištraukos buvo įtrauktos į tuometį skaitinių vadovėlį. Pamenu, kaip skausmingai negalėjau ištarti autorės pavadės, o vuoklio (tokio personažo) tiesioginė kalba buvo lyg dantų gręžimas. Tiesa, nebuvau ir uolus mokinys, kuriam viskas kuo puikiausiai sekėsi, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad kada nors įsigysiu Tyto albos perleistą knygą ir perskaitysiu vienu prisėdimu?

Jurga Ivanauskaitė – puiki pasakotoja, ji panaudoja daugybę stebuklinių pasakos elementų, kurie labai tinka jos turtingam fantastiniam pasauliui. Mažametis berniukas Algiukas atsiduria kaime pas senelius neturi Čepkelių ir išsiruošia rinkti spanguolių ir autorė greitai įpina magiškąjį skaičių septyni Šis skaičius aliteratiškai labai tinka septyni-spanguolė, tokių garsinių žodžių žaismų pasakoje begalės, pvz., staliūtis-liūtastalis... Taigi kas septynerius metus prisirpsta stebuklingoji spanguolė ir ją suvalgęs žmogus patiria transcendentinę kelionę į kitą pasaulį, šįkart į vuoklių šalį, kuri stebina savo spalvomis, prabanga ir netikėtais paradoksais: vuoklei Alisai vietoj plaukų želia geltonų varpelių gėlytės, o Tomui – našlaites primenantys mėlyni drugeliai.

Gamtos ir žmogaus sukryžminimas iš esmės primena kitų šalių folklorines būtybes, ypač fėjas, kurios gyvena miškuose ir yra magiškojo pasaulio dalis, priklauso gamtos ekosistemai ir žmonių akims dažniausiai nematomos. Vuokliai yra tarsi jų atmaina, nors labiau jie primena pagal žodžių etimologiją vaiduoklius. Beregint atsiranda ir didaktinis pasakojimo lygmuo: nešiukšlink, nes palikta šprotų skardinė iškylaujant gali sutrikdyti natūralų gamtos ritmą – štai dėl ko persisukęs Pranciškus ima kalbėti atbulai. Nors pirmame idėjiniame lygmenyje atrodo, kad Pranciškus tiesiog žaismingas „atvirkštukas“, kad autorė galėtų pažaisti su kalba, išgaudama vaikišką kalbėjimą atbulomis kodą, bet iš esmės už to slypi ekologinių problemų pasekmės – na, kuris vaikas dabar ims ir norės būti visąlaik persikreipęs ir skaudančia koja?

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė.

Būtent dėmesys gamtosaugai, ekosistemai ir sveikai gyvensenai, kitaip sakant, Didžiosios Karalienės, Pasaulio Veidrodžio išsaugojimo misiją ir atlieka šis kūrinys, nors ir primena Alisą stebuklų šalyje. Autorė nesibodi būti lyginama su šiuo kūriniu, todėl drąsiai renkasi ir Alisa pavadina vieną iš veikėjų. Galiausiai visas papūgas, triušį ir kilminguosius vuoklius susodina prie stebuklingo vaišių stalo, kurio potekstė – kongreso susirinkimas už gyvybės įvairovės išsaugojimą Žemės planetoje.

Kol veikėjai puotauja, autorė ne kartą transformuoja erdvę, išgaudama pasakišką kone haliucinacijomis grįstą erdvę, kur pasitelkia vieną stipriausių savo talentų ypatybių – kalbos sodrumą. Mamos sijonas buvo išties puikus: ryškiai raudonas, švytintis kaip ugnis, pūstas, puoštas šermuonėlių uodegytėmis, kolibrių plunksnomis, indiškai mezginiais, siuvinėtas kiniško šilko siūlais... (p. 26)“ Daugybė sinonimų ir perteklinių apibūdinimų leidžia mažajam skaitytojui pajusti tapybiškos kalbos grožį, todėl nemažą ekspresyvų pasakos įspūdį kuria aprašomojo pobūdžio tekstas.

Šiandien, kai ekologijos tema vis labiau eskaluojama, šioji pasaka įgauna kitokį didaktinį pobūdį,  tad jos svarbios idėjos, kas anuomet 1991 metais buvo tik pirštu (nu-nu-nu!) grūmojimu, šiandien iš tikrųjų tampa reikalinga mažajam skaitytojui. Knygelė iliustruota pačios autorės tapytais darbais – tokiais pat ekspresyviais kaip ir svaigūs aprašymai tik papildo vaikų literatūros visumą dailės ir raštijos medijų sąsajomis.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 37 (3633), 2017 spalio 13 d.

Sveiki,

Kas šįkart gero savaitraštyje Literatūra ir menas? Žinoma, mane patį labiausiai domina literatūra, todėl pirmiausia puolu skaityti skyrelį knygų presas, kuriame „svečiuojasi“ šmaikštusis Marijus Gailius, kuris apžvelgia per trisdešimtmečių prizmę trijų rašytojų knygas – Povilo Šklėriaus, Gabijos Grušaitės ir Dovydo Pancerovo kūrinius. Apie ką rašo trisdešimtmečiai taip išskirtinio bruožo recenzentui ir nepavyko surasti, nes temos gana įvairios. Dėmesys lietuvių literatūrai ir naujai kartai turėjo sudominti literatūra, bet kažkodėl po M. Gailiaus „įžvalgų“ nebesinori nė vienos skaityti, nes kažkaip retai jis randa už ką rašytoją vienaip ar kitaip pagirti, o įspūdis toks, kad recenzentas labiau mėgaujasi ne savo įžvalgomis, bet pačių recenzijų rašymu, nors neprikiši, ką atkapsto, argumentuoja. Jau buvau nusižiūrėjęs P. Šklėrių paskaityti, bet... Po recenzijos pagalvojau: o gal ir nebeverta gaišti laiko. (Povilai, padėkok Gailiui).

Nustebino tik prielankesnė recenzija D. Pancerovo Kiborgų žemei, kurios nė dykai neimčiau, nes tos reportažinės knygos apie karo zonas, atleiskite, vemti verčia, nuo brukamo militaristinio (pseudo)divyriško-patriotiško romantizavimo. Nesakau, kad apie karą skaityti ir kalbėti blogai, tačiau paskutiniu metu ta militarizavimosi mada šalia tokios literatūros tampa viena didele smegenų plovimo mašina – ir nė velnio nematau čia gėrio ir pasigėrėjimo nei žiniasklaidoje, nei literatūroje, nei išpūsto heroizmo klostėse... Tai gal G. Grušaitę skaityti?

Iš esmės šis numeris skirtas dviem dalykams: Povilo Šklėriaus kūrybos reklaminei kampanijai ir feminizmo ir maskulinizmo peštynėms. Povilo Šklėriaus tiek, kad vežimu vežk. Pirmuosiuose puslapiuose – interviu su juo, kuris iš pradžių pasirodė nu žiauriai nuobodus, bet ir tas interviu pritemptas prie lyčių lygybės, kol galiausiai išsirutulioja, kad Šklėrius puikus žmogus, nuoširdus ir visoks be kaukių ir menininko pseudo įvaizdžių. Jo kūrybą nagrinėjo Viktorija Ivanova, apžvelgdama du romanus Ko negalima sakyti merginai bare (velniai griebtų, pavadinimas kaip iš žurnalo Cosmopolitan vyrams – niekada tokio neskaityčiau!) bei mano dėmesį patraukęs Mano tėvas, mano sūnus – biblijinio skonio pavadinimas iškart prisibeldžia apie gilesnio teksto bylojimą. Tiesą sakant, V. Ivanovos teksto viso neįveikiau, nes jis labiau analitinis ir skirtas tyrinėtojams ir tiems, kurie jau sugraužė P. Šklėriaus kūrybą. Ne gana to, dar ir M. Gailius jį aprašo.

Antroji svarbi tema galbūt ta, kurią socialiniuose tinkluose įžiebė Aušra Kaziliūnaitė, kai Jotvingių premiją pasidalijo... ir vėl vyrai. Moterų ir vyrų literatūros įvertinimai tapo tarsi feminisčių ir maskulinistų kovos lauku, tad „į temą“ kaip tik straipsnis apie Lietuvos kalinius vyrus, o tiksliau apie jų rankdarbių būrelius – tapybą, mezgimą ir kitus atseit nebachūriškus reikalus kalėjime – Renatos Obcarskės straipsnis Apie vyriškumą ir kūrybą už grotų. Šią temą papildo ir Adronės Urbonaitės prisiminimai ir apmąstymai Sužeistų ambicijų vyrai: gailėtis ar papjauti? Kaip visada straipsnio autorė šmaikšti, kandi ir žurnalistiškai greitai skaitoma kaip horoskopai – čia gerąja prasme.

Štai Virginijos Cibarauskės verstas Kat George straipsnis Kodėl Courtney Love trikdo žmonės? Buvo pats įdomiausias šiame numeryje, kad net apskritai po jo pakeitė nuomonę apie pačią C. Love, kad net bėgau po straipsnio youtubinti jos dainų, o iš tikrųjų dar vienas akmuo į maszkulinizmo daržą, kuris iš esmės užgožė du svarbius literatūrinius įvykius paminėtus „tarp kitko“ labai saikingai – pati Jotvingių premija ir Nobelio laureatas Kazuo Ishiguro. Juokas juokais, nors premijas nuskynė pas jotvingius vyrai, tačiau visgi moterų išsidalijusių vietas tarp poezijos įvairiuose konkursuose Druskininkų rudens „lapų šūsnyje“ tikrai netrūko, bet suvirškinti jų poezijai jau, kažin, ar man užtenka jėgų. Poetiškiausiai, bent man, pasirodė Neringa Dangvydė, bet grįžau prie Gyčio Norvilo poezijos pirmame puslapyje ir net įsipatoginau lovoje pusmėnulius, kai perskaičiau apie vienuolę transporto priemonėse, tačiau greitai pamečiau eilėraščio mintį ir supratau, kad gal ir ne man šis G. Norvilo liepos 17 d. natiurmortas.

Ir pabaigai – Mindaugo Nastaravičiaus laudacija Vytautui Stankui iš esmės švelniai įžnybė pulkui feministiškai nusiteikusių žąsų taip ir nerandant vienybės. Ar tai reiškia, kad kitąmet Jotvingių premiją tikrai pelnys moteris? Jei pelnys, tai čia kaip ir „dėl lygiųjų“? O jei nelaimės, tai čia „ir vėl vyrai išsidalijo premijas“? Kad ir kaip nutiks, viskas vis tiek bus tik dalis proceso tarp amžino moteriškumo ir amžino vyriškumo – ir vis tiek vieni be kitų niekaip.

P. S. Krienai ant Literatūra ir menas viršelio? Really? Negi nieko patrauklesnio nebuvo galima sugalvoti? Tikriausiai, kad ne.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - "National Anthem" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Jau kuris laikas skamba Lanos del Rey dainos „National Anthem“ melodija, kuri užlieja, dievaži, kaip koks tikras himnas. Nėra šioji atlikėja kažkuo labai vokaliai ypatinga, tačiau jos dainų melodiškumas ir atmosfera pribloškiančiai unikali, kad iki šiol man paslaptis, kodėl žmonėms ne itin populiariosios kultūros atlikėja šitaip ėmė ir patiko.

Šioj daina iš albumo „Born to die“, pasirodžiusio 2012 metais ir iškart tapo kultiniu albumu. Daina „National Anthem“ (liet. Tautiškas himnas) atrodytų iš pavadinimo net kiek įžūlokas, tačiau tai toli gražu ne kokia parodija. Penktasis albumo singlas susilaukė ir pagyrų iš muzikos kritikų, kurie gyrė dainos choro motyvą, lakonišką žodžių tėkmę, atgaminančią 6-7 dešimtmečių amerikietišką dvasią, kuri ir įkvėpė sukurti vaizdo klipą apie Kenedžio nužudymą. Vaizdo klipe Lana apsirengusi kaip Žaklina, tačiau jos vyras prezidentas vaizduojamas kaip juodaodis, norint pranešti lygybės žinutę. Vaizdo klipas išties išraiškingas, nominuotas MTV muzikos apdovanojimams už apipavidalinimą...

Pati daina, kaip jau minėjau, melodinga, kaip ir daugelis albumo dainų ir ją nesunku paniūniuoti. Apskritai kalbant, man tai stebuklinga daina, tokių praktiškai kaip Lanos del Rey nesiklausau – ji unikali, unikali ir ši daina, tad dalijuosi šiandien šia daina su Jumis.

Žodžiai / Lyrics 

"National Anthem"

[Music video prelude:]
Happy Birthday to you
Happy Birthday to you
Happy Birthday, Mr. President
Happy Birthday to you
Thanks, Mr. President
For all the things you've done
The battles that you've won
The way you deal with US Steel and our problems by the ton
We thank you so much
Everybody

Money is the anthem
Of success
So before we go out
What's your address?

I'm your National Anthem
God, you're so handsome
Take me to the Hamptons
Bugatti Veyron

He loves to romance them
Reckless abandon
Holdin' me for ransom
Upper echelon

He says to "be cool" but
I don't know how yet
Wind in my hair
Hand on the back of my neck
I said, "Can we party later on?"
He said, "Yes, yes, yes"

Tell me I'm your National Anthem
Booyah, baby, bow down
Making me say wow now
Tell me I'm your National Anthem
Sugar, sugar, how now
Take your body downtown
Red, white, blue is in the sky
Summer's in the air and
Baby, heaven's in your eyes
I'm your National Anthem

Money is the reason
We exist
Everybody knows it, it's a fact
Kiss, kiss

I sing the National Anthem
While I'm standing over your body
Hold you like a python
And you can't keep your hands off me
Or your pants on
See what you've done to me
King of Chevron

He said to "be cool" but
I'm already coolest
I said to “get real",
“Don't you know who you're dealing with?
Um, do you think you'll buy me lots of diamonds?”

Tell me I'm your National Anthem
Booyah baby, bow down
Making me say wow now
Tell me I'm your National Anthem
Sugar, sugar, how now
Take your body downtown
Red, white, blue is in the sky
Summer's in the air and
Baby, heaven's in your eyes
I'm your National Anthem

It's a love story for the new age
For the sixth page
We're on a quick sick rampage
Wining and dining
Drinking and driving
Excessive buying
Overdose and dyin'
On our drugs and our love
And our dreams and our rage
Blurring the lines between real and the fake
Dark and lonely
I need somebody to hold me
He will do very well
I can tell, I can tell
Keep me safe in his bell tower, hotel

Money is the anthem of success
So put on mascara, and your party dress

I'm your National Anthem
Boy, put your hands up
Give me a standing ovation
Boy, you have landed
Babe, in the land of
Sweetness and Danger
Queen of Saigon

Tell me I'm your National Anthem
Booyah, baby, bow down
Making me say wow now
Tell me I'm your National Anthem
Sugar, sugar, how now
Take your body down town
Red, white, blue is in the sky
Summer's in the air and
Baby, heaven's in your eyes
I'm your National Anthem

Money is the anthem
God, you're so handsome
Money is the anthem
Of success

Money is the anthem
God, you're so handsome
Money is the anthem
Of success

Money is the anthem
God, you're so handsome
Money is the anthem
Of success

Money is the anthem
God, you're so handsome
Money is the anthem
Of success

[Music video spoken ending:]
And I remember when I met him.
It was so clear that he was the only one for me.
We both knew right away.
And as the years went on things got more difficult,
We were faced with more challenges.
I begged him to stay,
Tried to remember what we had in the beginning.
He was charismatic, magnetic, electric, and everybody knew him
When he walked in every woman's head turned.
Everyone stood up to talk to him.
He was like this hybrid, this mix of a man who couldn't contain himself.
I always got the sense that he became torn between being a good person and missing out on all of the opportunities that life could offer a man as magnificent as him.
And in that way, I understood him.
And I loved him, I loved him, I loved him, I loved him.
And I still love him, I love him.

Jūsų Maištinga Siela