Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

All albums released by Christina Aguilera (Discography) / Albumai (vinilinės plokštelės), kurias išleido Christina Aguilera

Sveiki,

Nors taip ir nepavyko gauti Christinos Aguileros vinilinės plokštelės „Back to Basics“ (2006), kuri šiuo metu rinkoje kainuoja nuo 400 dolerių ir daugiau – tai itin kolekcinis albumo formatas. Nepaisant to, vis tiek jaučiuosi surinkęs visus kada nors išleistus šios chameleoniškos atlikėjos vinilines plokšteles. Dalijuosi su Jumis.

Jūsų Maištinga Siela

All albums released by Lana Del Rey (Discography) / Abumai, kuriuos išleido Lana Del Rey

Sveiki,

Šiemet pavyko surinkti visus Lanos Del Rey studijinius ir neoficialius albumus. Savo muzikinę karjerą pradėjusi prieš dešimt metų, Lana Del Rey man tapo vienu kontravesiškiausių atlikėjų. Iš pradžių negalėjau jos pakęsti, tačiau šiandien galvoju, kad jos muzika – nuostabi. Gal dėl to pavyko surinkti visas jos vinilines plokšteles. Dalijuosi fotografija.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kingsman. Auksinis ratas" / "Kingsman: The Golden Circle"

Sveiki,

Linksmas ir spalvotas filmas „Kingsman: Ausinis ratas“ (angl. Kingsman: The Golden Circle) (2017) yra ankstesnės 2014 metais pasirodžiusios sėkmingos dalies tęsinys. Filmas, skirtas plačiajai pramoginei rinkai, tęsia, mano akimis, jau į pabaigą einančios mados, kuri truko ketverius metus, filmų apie slaptuosius agentus bumą.

Prisimenu, kad pirmoji dalis man irgi patiko savo žaviu ir stilizuota britiškos dvasios estetika, bet nors mirk, absoliučiai nepamenu siužetinės linijos – matyt suveikė masinio filmo sindromas: pramoga tik tol, kol žiūri, o vėliau – nieko. Panašiai gali nutikti ir su šia dalimi: net neabejoju, kad po gerų metų galėsiu išvardyti nebent aktorius ir kaip Julianne Moore kuriamas personažas į mėsmalę sugrūdo vyruką, tačiau kas ir dėl ko ten pjovėsi – kertu lažybų – tikrai neatsiminsiu!

Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia, filmas pasižymi prabanga, investuota į estetiką ir grafiką. Siužetas? Absoliučiai standartas: piktoji moterėlė kėsinasi į viso pasaulio gyvybes. Žodžiu, piktadarė kaip iš kokio „Ostino Paverso“ – sistema nesikeičia. Galiausiai, kaip ir pridera tokiam filmui, geriečiai nugali blogiukus. Ne kažin kiek naudos iš šio filmo, bet, velniai rautų, kai tokio kino nelabai daug žiūriu, šįkart susižiūrėjo itin gerai ir pustrečios valandos neprailgo. Kai toks filmas „išlenda“ pačiu laiku, jo ir vertinimas būna kitoks.

Ar bereikia jį kam nors rekomenduoti? Manau, vien filmo anonsas pasako, kam šis filmas skirtas – žmonėms, kurie iš kino tikisi vien pramogos ir senų seniausiai „prijaukintų“ aktorių brigados, kurių čia tikrai netrūksta! Man asmeniškai filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

TV antena - "Lietuvos ryto" priedas, keliantis nostalgiją

Sveiki,

Vienas seniausių spalvotų leidinių, kuriuos prisimenu ir kuris eina iki šiol yra dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadieninis priedas „TV antena“, kurio tiražas vienu metu siekė net 125 tūkstančius ir pretendavo į skandinaviškuosius tiražus. Šiandien „TV antenos“ tiražas sumenko kone per pus.

Kodėl „TV antena“ kelia nostalgiją, juk jame iš esmės nieko nėra padoraus – keli straipsniai, kuriuos galima išsiguglinti ir TV programa?

a) prisimenu, kai buvau mažas, su mama kartu eidavome šeštadienio rytais pirkti į kioską „Lietuvos ryto“, pamenu, kaip per lietų pasinešdavom laikraštį ir jis kvepėdavo dažais.

b) dešimtą dešimtmetis buvo praktiškai be interneto – laisvų ir nepriklausomų kanalų rojus, todėl televizinė kultūra buvo viskas, ką dažniausiai galėjo leisti vidutinis luomas. O kaip be „TV antenos“ prie televizijos?

Šiandien tikriausiai viskas atrodo juokingai, bet ten, atmintyje, tai tiesiog gyvenimo ritualinis pavyzdys, kuris vis šį bei tą reiškia.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Visi Madonnos albumai, vinilinės plokštelės (All Released by the madonna albums collecion)

Sveiki,

Metams artėjant visai prie pabaigos, peržiūrėjau vinilinių plokštelių lentyną ir pasižiūrėjau, kad per daugiau nei vienerius metus pavyko surinkti visus Madonnos oficialius studijinius albumus, įskaitant ir kai kuriuos singlus. Na, Madonna nėra ta atlikėja, kuri man asmeniškai būtų numeris vienas, tačiau esu toks kietakaktis, kad užsispyriau „visą ją surinkti“. Kai kurias vinilines plokšteles gauti buvo ypač sunku už „normalią“ kainą. Šiandien, kažin, ar Lietuvoje kas nors turi didesnę Madonnos vinilinių kolekciją, nei aš – ot ir pasigyriau!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Zeruya Shalev "Meilės gyvenimas"

Zeruya Shalev. „Meilės gyvenimas“ – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekas beveik niekur nekalba apie šią knygą! Keista... Štai literatūrologas Vytautas Bikulčius įtraukė Zeruya Shalev (g. 1959) Meilės gyvenimas (hebraj. Hayey ahava) antru numeriu kaip geriausią šiais metais skaitytą knygą. Tiesą sakant, nė neįtariau šios knygos tiksinčios bombos ir tik po paminėtos A. Ožalo leidelės dienraščiui 15min.lt nusipirkau gana atmestinai, sakau, skaitysiu tik juodai dienai, kai jau nebebus ko skaityti, tačiau prasidėjus kalėdiniam šurmuliui norėjosi kažin kokio įtraukiančio ir nebepaleidžiančio teksto, kurį būtų galima aistringai suskaityti per dvi-tris dienas ir kažkodėl ranka ištraukė iš lentynos dar visą dažais kvepiančią Meilės gyvenimą.

Pradėsiu nuo to, kad knyga turi visus knygų gurmanui atstumiančius bruožus. Visų pirma knygos pavadinimas verčia raukytis: negi negalima apsieti be žodžio meilė? Kvepia banaliomis meilės istorijomis, o žvilgtelėjus į erotinį knygos viršelį, sakytum, kad knyga absoliučiai išleista pačiam neišrankiausiam skaitytojui, tačiau...

Tačiau nespręsk apie knygą vien iš jo viršelio ir pavadinimo. Knygos aistra tiesiogine to žodžio prasme užburianti! Nepamenu, kada taip skaičiau šiemet įsitraukęs ir žavėjausi rašytojos talentu kurti turiningą ir sodrų tekstą.

Izraelyje ši knyga laikoma revoliucine, kadangi ji peržengia nusistovėjusias žydų religines normas ir vaizduoja savo vyrui neištikimą moterį – tokias moteris dar visai neseniai (kaip dabar musulmoniškose šalyse) užmėtydavo akmenimis. Pagrindinė veikėja Jaara, kuri visai atsitiktinai, atrodo, gyvenusi įprastą žydišką padorų gyvenimą ima ir vieną dieną tiesiog sugriūva tarsi šventykla. Atrodo, kad tos priežastys nepaaiškinamos, maniakiškos ir neadekvačios, kad staiga skaitytojas yra priverstas abejoti veikėjos sveiku protu ir branda, nes atrodo Jaara kartais kaip europietė paauglė, kuri užsispyrė paragauti uždrausto vaisiaus: ji smarkiai ima geisti savo tėvo bendraamžį draugą Arje. Arje atitiktų šiuolaikinio Don Žuano portretą – daug seksualiniame gyvenime patyręs eržilas, turintis sėkmingą karjerą, tačiau taip ir nesukūrė visavertės šeimos.

Iš pradžių atrodo, kad knyga bus apie nežabotą Jaaros aistrą; kaip aistra sunaikina jauną ir perspektyvią akademinio luomo moterį ir paverčia ją nuo priklausomybės kitam verge, bet tekste ima skverbtis žydų mitologiniai pasakojimai, papildantys (pateisinantys?) Jaaros poelgius – atrodo, Jaara nesąmoningai iš savo gyvenimo audžia literatūrinį kūrinį ir bando kaip skaitytoja lyginamosios analizės principu atsakyti į moters prigimties ir nuodėmės klausimus.

Rašytoja Zeruya Shalev.

Autorei pavyko stebuklingu literatūros alchemijos būdu išgauti moters atskirus gyvenimus: realų ir jos painų iliuzijomis ir vaizduote grįstą, absoliučiai žalią ir inertiškai eksperimentinį meilės gyvenimą. Tai jausmų anatomija, atskirų juslių gyvenimas, kuris perteiktas labai poetiška, aistringa autorės kuriama kalba, kuri šiaip neretai priartėja prie paikai erotinio Penkiasdešimt pilkų atspalvių ribos, bet jos neperžengia ir lieka sakralaus pasaulio dalimi. Kad ir kokia, rodos, Jaara bebūtų nuolanki, pilna geidulių, knygoje atrodo, kad ji be pasirinkimo turi patirti tai, kas neišvengiama, tarsi tai būtų ne gyvuliška prigimties dalis, bet pati siela rinktų destrukcines patirties, kad galėtų subręsti. „Prisiminimas labiau įaudrino nei pats įvykis, o gal taip visada ir būna, gal įsivaizduoti ar prisiminti jaudina labiau nei tą patį patirti, juk šitaip viską kontroliuoji (p. 229)“.

Kartais Jaaros pasirinkimas vergauti Arjei atrodo nešvarus apsivalymo ritualas, tarsi Kristaus gundymas dykumoje, kuris verčia aplinkinius smerkti. Analogiškai siečiau panašią moters transformacijos istoriją su H. Kang Vegetare, tik Vegetarė man pasirodė pernelyg konservatyvi, pernelyg alegoriška ir šalta, todėl savo simpatijas atiduočiau Meilės gyvenimui, kuri retsykiais bauginamai priartėja prie Lauren Groff Moirų ir Furijų.

Ar verta analizuoti recenzijose Jaaros veiksmų seką? Ar verta paminėti veiksmų atoveiksmius, kylančius iš auklėjimo, iš šeimose susidarančių meilės ir nemeilės pasekmių? Tikriausiai neverta, tačiau verta tai kiekvienam perskaityti. Zeruya Shalev užčiuopė ir „povandenines“ jausmų paveldėjimo proporcijas: kaip smarkiai lemia nutylėtos tėvų paslaptys ir bendravimas vaikų psichiką, kaip jos suformavo Jaaros šaltą, kiek atgrasų būdą ir polinkį į savęs alinimą. Galbūt Meilės gyvenimą galima traktuoti kaip knygą apie meilės trūkumo padarinius su turtingu turiniu, gausiomis aliuzijomis į Šventąjį Raštą, į žydų mitologiją, kurioje moteris visada gundančioji ir nusidedančioji... Meilės gyvenimas lyg nebyliai potekstėmis prašo permąstyti iš naujo moters nuodėmingumą ir sulaužant kažką seno, sukurti naujas žmogaus patirčių ribas, bet kartu ir įspėja, kad pasiduoti tam - tai taip pat pavojinga, kaip ir gyventi preciziškai tvarkingame gyvenime.

Knyga vienareikšmiškai turtinga viskuo, ko tik gali tikėtis gurmaniškas skaitytojas: provokacija, aistra, geras ir turtingas tekstas (vertė Olga Lempert), nekasdienis siužetas. Ši knyga tarsi aštrus pasivaikščiojimas žmogaus moralės ribomis, vaizduojant kaip veikia mūsų instinktai ir dirbtinai suformuoti vertybiniai saugikliai, kaip vaizduotė ir gyvenimas tampa žmogiškuoju faktoriumi, kaip gyvenimas virsta literatūra ir atvirkščiai. Stipru.

Jūsų Maištinga Siela