Gailė Garnelytė "Ramybės diena" (apsakymas publikuotas žurnale "Metai", 2018 Nr. 7)

Sveiki,

Netikėtai perskaičiau „Metuose“ publikuotą Gailės Garnelytės (g. 1987) apsakymą „Ramybės diena“. Tiesą sakant, apie G. Garnelytę niekada nieko nebuvau girdėjęs. Trumpame pristatyme, sakoma, kad ji baigė lietuvių kalbą ir kino dramaturgiją, rengia kūrybinio rašymo kursus.

Perskaitęs „Ramybės dieną“, pamaniau, kad G. Garnelytė galėtų išleisti vykusių apsakymų rinkinį. Tekste pasakojimo personažą pasirinko Bertą (Bertoldo trumpinys) vyriškosios lyties, kuris praeityje turėjęs sunkumų, jau ilgą laiką gyvena intensyvų kūrybinį gyvenimą, bet nori pasiskirti sau ramią dieną, per kurią galėtų medituoti, atlikti ritualus. Jau nuo pat pradžių aiškus pasakojimo kodas, kuris primena F. Kafkos „Proceso“ absurdo kodą. Juo labiau Bertas trokšta ramybės, tuo labiau lemta tai ramybei drumstis – mamos skambutis, pagalba tetai, rūpesčiai dėl šuns ir kt. Iš esmės tai yra lekiančio, laiko nerandančio ir kasdienybės darbams besiaukojančio dažno šiuolaikinio žmogaus problema. Ramybės ir dvasinio augimo troškimas dažnai būna užgriozdintas nuolat atliekamų darbų gausa, kad galėtum apmokėti sąskaitas ir kaip nors išgyventi. Apsakymas iš dalies kritikuoja tokią nesveiką prievolėmis ir vergovine santvarka grįstą gyvenimo būdą.

Kitą vertus pasakojimo ritme „prasimuša“ Berto praeitis – alkoholiko mergišiaus gyvenimo ritmas, kuriam senasis Bertas pavydi. Negavęs ramybės dozės ir pamatęs, kaip gyvena jo konkurentas, jis desperatiškai neria į anų laikų girtuoklystę, bet ir čia, kaip ir buvo galima tikėtis, jį persekioja nesėkmė. Dėl šuns jis neįleidžiamas į barą, tada eina pirkti alkoholio ir nesveiko maisto į parduotuvę. Atrodo, tuoj tuoj veikėjas pasiduos silpnybei, sąmonės užtemimui, kurį autorė labai gerai psichologiškai grindžia pasidavimui, tačiau finalinė Berto pabėgimo ir juoko scena iš tikrųjų užbaigia apsakymą skaidriai ir netikėtai. Ramybės dienos vos netapo beprotiško nuopuolio diena.

Apsakyme sukurta priartėjimo prie destrukcijos intriga, tačiau viską vainikuoja nepasidavimas. Štai kur yra būdas nustebinti skaitytoją. Sekant jau žinomą pasakojimo ritmą, galima už įvykių vingio tikėtis paties blogiausio – ramybės troškimas sunaikina dvasinio augimo troškusį Bertą. Bet ne, priartėjimas prie destrukcijos tampa dvasiniu gyvenimo išbandymu, kurį Bertas, padedamas savo angelo sargo šuns Barto, išlaiko, ir priešingai nei F. Kafkos „Procese“, šis apsakymas palieka skaidrias ir pozityvias mintis tarsi būtų, žargonu tariant, linksma istorija apie susifeilinimą, menkniekį, iš kurio galima pasijuokti. Bet kartu tai istorija apie, koks gali būti galingas impulsas ir perspėjimas, kad už to juoko ir pabėgimo nuo policininko, visgi buvo grėsmingas nuopuolis ir jis visada yra ir bus, kol kaip detonatoriaus laikrodukas tiksės Berto širdis.

Sveikinu autorę su geru apsakymu. Ir visiems linkiu ramybės dienų ne vien tik išbandymų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano pusbrolis Vinis" / "My Cousin Vinny"

Sveiki,

Filmas „Mano pusbrolis Vinis“ (angl. My Cousin Vinny) (1992) viena senesnių ir matomai gerai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedija. Tikriausiai filmas labiausiai žinomas dėl aktorės Marisos Tomei, kuri už automobilių žinovės vaidmenį pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antraplanė aktorė.

Filmas „kabina“ nuo pat pirmųjų scenų, kai du jauni mulkiai pavagia skardinę iš parduotuvės ir įsivelia į keistą kuriozinę apklausą dėl žmogžudystės policijos nuovadoje. Iš esmės visas pradžios filmo komizmas yra absurdiškas nesusikalbėjimas ir apgailėtinas policijos darbas, neužduodant tiesioginių ir gerai suformuluotą apklausos kausimų. Aišku, kai atvyksta pusbrolis Vinis, paskutinis liurbis su žavia mergina, kurie apsistoja prie geležinkelio, darosi viskas aišku. Apskritai visa Vinio povyza, ištarti žodžiai ir taip, kaip jis rengiasi, rėkte rėkia, kad jis yra vienas didžiulis nesusipratimas. Bet nebūtų komedija teisinga komedija, jeigu ir tokiems kaip Vinis kartais nepasisektų. Kaip jau galima numanyti, jis bylą vis tiek laimės, tik kokiais būdais jis padarys ir ką pasiūlys filmo scenaristai, belieka tik mėgautis. Priešingai nei būtų galima tikėtis, visgi filmas įtraukia į savo komizmą, netgi pavadinčiau filmą su kibirkštėle, dėl ko, žinoma, filmas nepavaldus laikui, todėl tokia komedijos klasika  iš esmės yra nesenstanti.

Dabar galiu pasakyti, jeigu reiktų kokios nors visiems prieinamos, bet neprastos amerikietiškos komedijos, tikriausiai rekomenduočiau visgi pažiūrėti „Mano pusbrolis Vinis“. Nežinau, kaip kitiems, bet jaučiu 90-ųjų pradžios dešimtmečiui šiokius tokius sentimentus, savotišką vaikystės nostalgiją, nors toji realybė ir amerikietiška, bet tai visgi neatgaminama, nors paskutiniu metu šiuolaikinis kinas ir bando rekonstruoti to dešimtmečio, prieš didįjį technologijų sprogimą, dvasią. Šis filmas dar kartą nuostabiai priminė tas gatveles, automobilius, aprangą, šukuosenas ir suprantu, kad su tokio vaizdo kinu esu užaugęs.

Ir iš tikrųjų gera komedija, rekomenduotina ne tik plačiajai rinkai, bet ir gurmanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas, literatūrinis mėnraštis "Metai": senasis dizainas prieš naująjį

Sveiki,

Paskutiniu metu paskaitau mėnraštį „Metai“, kadangi jis man tampa kaip savotišku literatūros pranašu tiek vertimuose, tiek lietuvių grožinės literatūros leidyboje. Visgi „Metai“ nuo šiais metais pakeitė jau ne vieną dešimtmetį trukusį leidybinę išvaizdą. Berods pirmą kartą išgirdau apie būsimą atsinaujinimą iš Andriaus Jakučiūno. Labai apsidžiaugiau, nes „Metams“ šio etapo tikrai reikėjo, juolab, kad ir „Nemunas“ padarė ryžtingą ir itin kardinalų pasikeitimą, mano galva, ypač skoningą ir įdomų. Matyt, panašiai to tikėjausi ir iš „Metų“.

Žinoma, nesitikėjau, kad bus pilnas estetiškų iliustracijų, visgi leidinys orientuotas į pačią literatūrą, tačiau įvykęs pokytis manęs asmeniškai netenkina. Lyginant netgi su senuoju dizainu, šiandieninis kai kuriais aspektais netgi pralaimi. Suprantu, kad tas atsinaujinimas labiau susijęs su kaštais, nei su noru eiti į XIX amžių, na, ir tikriausiai su „Metų“ tradicijų palaikymu.

Visų pirma pasikeitė viršelis. Mano akimis, į prastąją pusę. Iš slidaus ir kokybiško, ilgaamžio pereita prie paprasto popierinio, dažnas egzempliorius jau dėl to prekyboje būna numurzintas, nepatvarus ir lengviau sulankstomas. Visgi išlaikytas dvispalvis variantas, tas pats užrašo šriftas ir pakoreguota tik pavardžių pateiktis.

Ne ką didesni pokyčiai ir viduje, nors jie ir pastebimi. Gerai, tas dešiniajame kampe užrašas „Metai“ –veikia dinamiškai, tačiau paraštės man asmeniškai priimtinesnės senojo leidimo. Atsirado nespalvotų per visą puslapį fotografijų, kurios iš esmės pagyvino numerį, bet mano supratimu, tikrasis atsinaujinimas visgi neįvyko, nes kai kas suprastėjo, kai kas pagerėjo.

Tikriausiai ir nereikia kaltinti atsinaujinimo neryžtingumu, nes „Metai“ niekada ir nėjo į komercinę rinką. Viso labo 1000 egzempliorių pasklidęs po Lietuvą visgi liko tik tarp jau išaugintų ištikimų skaitytojų ir kažin, ar bepritrauks kokiais komerciniais triukais, nors gal aš ir klystu, nes „Nemunui“ gi pavyko pritraukti daugelį kitų meno šakų skaitytojų, bet „Nemunas“ yra ne vien literatūrinio pasaulio leidinys.

Norėčiau sveikinti „Metus“ su atsinaujinimu, bet nesveikinu. Palauksiu dar keletą dešimtmečių, jeigu gyvuos ir kardinaliai pasikeis, tada ir paspausiu like.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Aretha Franklin - "I Say A Little Prayer" [lyrics / žodžiai] (cover Dionne Warwick)

Sveiki,

Taigi, mielieji, nuostabioji ir puikioji, legendinė atlikėja Aretha Franklin, sulaukusi 76 metų galiausiai mus paliko po alinančios kovos su vėžiu. Per savo svaiginančią karjerą įrašiusi net 43 solo albumus ir pelniusi net 20 „Grammy“ statulėlių (tai trečias pasiekimas pagal Grammy istoriją) ji tapo soul muzikos stiliaus ikona. Lietuviams, mano akimis, menkam kam artima jos muzika, gal veikiau žinoma kaip tokia black muzikos atlikėja, tačiau jos gerbėjų Marijos žemėje tikriausiai vienetai.

Kaip ir Dream Girls, kaip Etta James, kaip Nina Simone ir kitos to laikotarpio atlikėjos buvo fantastiška atlikėjų juodaodžių karta, išaugusi iš nelygybės, todėl jų dainos tekstai ir jautrumas atlikime buvo išties stulbinantis ir nekomercinis. Šiandien noriu, kad pasiklausytumėt vieną iš populiaresnių Arethos atliekamų dainų „I Say a Little Prayer“, kurią atlikėja įrašė 1968 metais ir beregint užkariavo klausytojų širdis.

Iš tikrųjų šis hitas pirmą kartą pasirodė 1967 metais ir jo įrašą 1966 metais atliko atlikėja Dionne Warwick ir tik po metų ją perdainavo Aretha. Iš pradžių daina, įkvėpta dainų autoriaus apie Vietnamo karą, Arethai lyg ir nieko naujo nežadėjo, bet jos versija kur kas dinamiškesnė ir įrašas buvo skirtas Liepos 4 dienos progai, vėliau kaip medžiaga įėjo į Arethos albumą ir daina tapo beregint labai populiari. Šiandien siūlau pasiklausyti Arethos ir Dionnes versijas.

Aretha Franklin versija:

Dionne Warwick versija:

Žodžiai / Lyrics

"I Say A Little Prayer"

The moment I wake up
Before I put on my makeup
I say a little prayer for you
While combing my hair now
And wondering what dress to wear now
I say a little prayer for you

Forever and ever, you'll stay in my heart
And I will love you
Forever and ever, we never will part
Oh, how I love you
Together, forever, that's how it must be
To live without you
Would only mean heartbreak for me

I run for the bus, dear
While riding I think of us, dear
I say a little prayer for you
At work I just take time
And all through my coffee break time
I say a little prayer for you

Forever and ever, you'll stay in my heart
And I will love you
Forever and ever we never will part
Oh, how I'll love you
Together, forever, that's how it must be
To live without you
Would only mean heartbreak for me

I say a little prayer for you
I say a little prayer for you

My darling, believe me
(Believe me)
For me there is no one but you
Please love me too
(Answer my prayer)
And I'm in love with you
(Answer my prayer)
Answer my prayer now, babe
(Answer my prayer)

Forever and ever, you'll stay in my heart
And I will love you
Forever and ever we never will part
Oh, how I'll love you
Together, forever, that's how it must be
To live without you
Would only mean heartbreak for me

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Pink Floyd - Echoes [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Visai neseniai susidūriau su grupe Pink Floyd, kurią ilgą laiką engiau, ignoravau ir tiesiog maniau, kad jų muzika tiesiog ne man. Tikriausiai vyresniosios kartos klausytojai mane ant kryžiaus pasiųstų už tokius žodžius, tačiau tenka pripažinti, kad pas mane senoji muzika vis grįžta, ateina aštunto ir devinto dešimtmečio rokas, senos ir kažkada neatrastos dainos.

Šią vasarą galiu pavadinti Pink Floyd vasara, kadangi perklausinėju jų pačius geriausius albumus, jų muzika man padeda dirbti ir fone skamba kaip vientisa ir nedaloma, kad kartais nebejaučiu, kur pasibaigia, o kur prasideda nauja daina. Visgi yra kūrinių, kuriuos išskirčiau iš daugelio, jie skamba magiškai kaip Enya, tinka kone tyliam meditaciniam mąstymui ir tiesiog klausytis kaip savotiškos filosofijos. Taip apibūdinčiau jų kūrinį, trunkantį kiek daugiau nei 23 minutes, „Echoes“ (liet. Aidai), kuris įeina į jų albumą „Meddle“, pasirodžiusį 1971 m. Kai kas sako, kad tai briliantinės vertės kūrinys, tačiau daina vienu metu buvo įsivėlusi į plagijavimo skandalą, kai buvo lyginama su „Operos Fantomas“ muzika. Fragmente panašumų, sakyčiau, yra, bet nemanau, kad Pink Floyd‘ai tyčią ką nors kopijuotų.

Šiandien siūlau pasiklausyti šio seno, kosminio gabalo.

Žodžiai / Lyrics

"Echoes"

Overhead the albatross hangs motionless upon the air
And deep beneath the rolling waves in labyrinths of coral caves
The echo of a distant tide
Comes willowing across the sand
And everything is green and submarine

And no one showed us to the land
And no one knows the wheres or whys
But something stirs and something tries
And starts to climb towards the light

Strangers passing in the street
By chance two separate glances meet
And I am you and what I see is me
And do I take you by the hand
And lead you through the land
And help me understand the best I can
And no one calls us to move on
And no one forces down our eyes
No one speaks
And no one tries
No one flies around the sun

Cloudless every day you fall upon my waking eyes
Inviting and inciting me to rise
And through the window in the wall
Come streaming in on sunlight wings
A million bright ambassadors of morning

And no one sings me lullabies
And no one makes me close my eyes
So I throw the windows wide
And call to you across the sky.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Lietuviška siaubo istorija: kaip Remigijus Žemaitaitis ir Paulius Saudargas draudimus įteisina

Sveiki,

Sulaukėme dar vienų Žolinių, dar vienų metų, kai imama Mergelė Marija į dangų.

Mergaitė pasiuntė šikti LRT laidų vedėją Igną Krupavičių. Mačiau įrašą kokius penkis kartus ir nenustojau juoktis, nors pats atsidūręs Igno vietoje nesijuokčiau. Baisu būti pasiųstam „ant visos Lietuvos“, tiesiogiai per eterį. Dar baisiau, kai žmonės užsipuola tėvus dėl auklėjimo, kai tėvai raudonuoja, traumuojasi ir... vis tiek šalia vaikų keikiasi. Nieko nuostabaus, kad esame kartais veidmainiai, nes esame nesuderinami savo elgesiu. Užkulisiuose mes spjaudomės ir keikiamės kartu su vaikais, o viešumoje norime, kad vaikas būtų cirko beždžionėlė ir šypsotųsi, kirpdamas tik teisingos spalvos laidelius ties etiketo detonatoriumi. Aišku, kad kada nors nukirps ne tą ir visi išlėksime į orą su pertekliniu suvaidintu etiketu.

Šekspyras yra pasakęs, kad visas pasaulis yra scena!

Vakar Remigijus Žemaitaitis ir ponas Paulius Saudargas (šlykštesni tikriausiai Seime sėdi tik Aurelijus Veryga, Jurgita Petrauskienė ir buvęs „sėdėtojas“ Petras Gražulis) vėl kišo savo kvailas pataisas dėl alkoholio ir vaikiško šampano. Matavo, kas yra stiprus alus, o kas ne, ir siūlė uždrausti uždrausti UŽDRAISTI! Tas prakeiktas žodis UŽDRAUSTI kartojasi kasdien, kai įsijungiu kokį žinių portalą. Tiesiog nepakenčiu, kai kas nors žmonėms ribojama, atimama ir kitaip kenkiama. Bet kur tau, šventai tikiu, kad Žemaitaitis ir Saudargas tiki esantys išvirkščiatriūsikiais Betmanais, kurie gelbsti žmones nuo jų priklausomybių.

Man, šventam alkoholikui, labai svarbu, kad alus būtų pilstomas bambaliuose, o ne taip, kaip pasakė Žemaitaitis ir degtinė jogurto indeliuose visai net ne nuodas, o vaistas, kurio nereikia lėkti, Verygai prie vartelių lojant, pas šeimos gydytoją maldauti recepto. Būtų sąžiningi alkoholikai, nueitų ir išbarškintų plytomis veidrodinius Siemo langus kaip 2008 metais. Kiek galima tyčiotis iš lietuvių? Virstame populistų genamų avių banda, vienas sugalvoja kokį draudimą, žiūrėk, Seimas ir patvirtina. O kur skurdo ir pensijos, ir motyvacijos nebūvimo, emigracijos, mažų atlyginimų (600 tūkstančiai, kai mūsų 2,8 milijono, skurstančiųjų!) kur tikrieji bėdų sprendimai? Kur Žemaitaičio ir Saudargo siūlymai šiais klausimais? Kas garantuos man senatvę? Bet ne, reikia apie bambalius, paskutinį lengvą užpilą nuo šių politikierių beprotybės atimti ir palikti vien tik (ak, gaila, dar neapmokestino, bet palaukite) virvę ant kaklo.

O kaip tas anądien absurdiškas įstatymas, kad darželinukai ir pradinukai turi privalomai išgerti po stiklinę pieno! Alergijų pažymos, tyrimai, laiko atėmimas ir švaistymas – tiesiog visokie įstatymai baisiai įvelia į nesibaigiantį nepatogumų sūkurį ir taip viską apsunkina, kad šlykštu vien nuo to žodžio Seimas, Žemaitaitis, Veryga ir kiti klounai.

Dar vienas „pagerinimas“ – neleisti prekybos centrams dirbti sekmadieniais, riboti laiką savaitgaliais. Nes mes norime kaip vakaruose. Kažkoks siaubas. Bijau ryt įsijungti žinias, nes kokia nors Petrauskienė ar Veryga sugalvos savo projektą, kad žmonėms dar būtų sunkiau. Kuo toliau, tuo baisiau su šiuo Seimu, su valstiečiais, su įsisukusiu noru viską riboti ir drausti, riboti ir drausti, riboti ir drausti... Pagalbos? Jūs juokaujate. Nesulauksite. Arba stokite į eilę pas šeimos gydytoją, nes šis purškalas kvėpavimui pagerinti jau su receptu, nes uždrausta.

Kartais atsibundi Žolinių rytą, Mergelės ėmimo dangun šventės rytą ir suvoki, kad nori, jog ji ir tave pasiimtų su savimi ant debesies nuo tos beprotiškos save intelektualiai, protiškai ir morališkai siaurinančios, ribojančios ir visaip kitaip dusinančios valstybės.

Kaip ten sakė mergaitė Ignui Krupavičiui per tiesioginę eterį? Tą patį sakau Remigijui Žemaitaičiui ir Pauliui Saudargui, Aurelijui Verygai ir kitiems paviršutiniškų ir vaikiškų ribojimų kūrėjams.

P. S. Sakysite, tekstas vien emocija, bet aš sakau, kad tai terapija (psichologas Veryga pritars, o jei ne, tai siunčiu jį pas šeimos daktarą). Iš tikrųjų išsiliejęs čia ant menkystų (neneigiu, gal ir pats toks esu) jaučiuosi kaip po išpažinties. Tiesiog apsivalęs. Dabar galiu jau eiti gerti alų iš bambalio, kol jo neatėmė koks pro šalį pupsintis Žemaitaitis.

Jūsų Maištinga Siela

Leidykla Obuolys vizualiai perleidžia klasikinius kūrinius gurmanams (Auksinė Obuolio serija)

Sveiki,

Gerai, pradėsiu nuo to, kad noriu save pagirti. Dažnas įrašas tampa kažin kokiu pabambėjimu prieš vienokią ar kitokią visuomenėje riedančią beprotybę, tai nusprendžiau šįkart tiesiog pagirti „Obuolio“ leidyklą ir būti pozityvus. Paskutiniu metu sunkiai praeinu pro šios leidyklos leidžiamas ir perleidžiamas knygas, priklausančias kolekciniams ir auksinio Obuolio serijoms.

Prisimenu „Obuolį“ prieš dešimtmetį kaip buvusį, bet jau išnykusį www.obuolys.lt puslapį, kuriame galėjome gausiai rasti informacijos apie filmus. Tai buvo lietuviška alternatyva amerikietiškam IMDb, bet pamažu puslapis nyko ir menko, tačiau šalia radosi „Obuolio“ leidykla, leidžianti literatūrą pagal ekranizacijas.

Tuokart man knygos, kaip ir daugeliui knygų gurmanų, nepatiko. Abejotina vertimo kokybė, bet labiausiai vis dėlto gąsdino itin smarkus knygos ir filmo komercinimas – viršeliais tapdavo filmų plakatais. Iš principo šios leidyklos knygų neskaitydavau. Tiesiog negalėdavau pakęsti ir net mugėje praeidavau pro stendą nė nežvilgtelėjęs – tai ne man.

Jau kuris laikas „Obuolio“ leidykla pamažu keičia kryptį. Nors dar pasitaiko filmo ekranizacinių viršelio leidinių, tačiau ką jie padarė su klasika yra daugiau nei nuostabu! Patrauklūs ir estetiški viršeliai, matomai neblogas popierius ir daug investuota į dizainą. Toji auksinė Obuolio leidyklos serija išties gurmaniškai įspūdinga! Jau dabar galvoju, kaip ją surinkti ir svajoju apie tam tikrus leidinius, kuriuos galėtų „Obuolys“ perleisti. Nespėjau įšokti į „Du gyvenimai“ traukinį – kažkaip kai pasirodė K. Antarovos didžiulis leidinys, nesidomėjau ezoterine literatūra, o dabar jau ir nebėra kur įsigyti. Reikia manyti, kad „Obuolys“ dar pakartos tiražą.

Tačiau kaip nustebau pamatęs išleista Sigito Gedos verstą „Koraną“! Ir mano mylimas ir F. Dostojevskis „Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“. Mačiau, kad bus ir „Broliai Karamazovai“. Deja, jau prekyboje nebeliko L. Tolstojaus nei perleisto „Karas ir taika“, nei „Ana Karenina“ – ir tai buvo net ne tomais, o pateikta didžiuliais sunkiasvoriais kolekciniais leidiniais. (Čia tik knygofilams tikriausiai suprasti). Stryktelėjau pamatęs Virginios Woolf „Orlanda(s)“ kiek pakeistu ir patobulintu pavadinimu. O kur dar Charles Darwin „Rūšių atsiradimas“, kurio galbūt gyvenime neskaitysiu, bet pavarčius patį leidinį kone seilė nutįso... Žiūriu, kad jau nemaža dalis leidinių jau net nebėra prekyboje.

Didžiausia iš visų nuostabų visgi buvo sudėtingas Jelenos Blavatskajos „Slaptoji doktrina. Kosmogenezė“ leidimas, kurį šiandien užsisakiau – ir nieko nežinau. Gal vien dėl paiko turėjimo, gal vien dėl to, kad kažkada norėjau perskaityti.

Bet kokiu atveju, labai tikiuosi, kad leidykla tęs ir laikas nuo laiko perleis leidinius šioje serijoje, nes dažna leidykla sugalvoja geras knygų serijas, bet jas labai dažnai numarina (nėra paklausos?) arba leidžia, pavyzdžiui, „Jotema“ klasikinių knygų seriją labai jau vangiai.

Jūsų Maištinga Siela