Naujos knygos: J. Tumasonyte "Remontas", M. J. Urbonas "Žudant Dzeusą", O. Tokarchuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus" ir kt.

Atokiame Lenkijos kaime keistuolė Janina Dušejko tamsiais žiemos vakarais studijuoja astrologiją, kartu su buvusiu mokiniu verčia Williamo Blake'o poeziją ir prižiūri Varšuvos gyventojų sodo namelius. Ji mieliau renkasi gyvūnų nei žmonių draugiją. Ieško ryšių tarp planetų išsidėstymo ir to, ką rodo televizija. Jos manymu, žmonių vardai dažnai neatitinka konkrečių asmenybių, todėl žmones verta pervardyti.

Netikėtai kaimelio ramybę sudrumsčia paslaptinga Janinos kaimyno, praminto Didžiąja Pėda, mirtis. O tuomet pasipila ištisa keistų mirčių virtinė. Energingoji moteris ima versti nusistovėjusį – ir užsistovėjusį – tradicinį vietinės bendruomenės gyvenimą aukštyn kojom...

Intriguojantis detektyvinis šio romano siužetas labai išradingai panaudojamas skaitytojų dėmesiui prikaustyti. Tačiau knygoje kartu keliama daugybė svarbių idėjų – nuo hipsteriškos laisvamanybės iki ekofeminizmo.

Olga Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, Nobelio literatūros premijos laureate. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižišiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“ (angliškai romanas pasirodė „Flights“ pavadinimu). Antrą kartą autorė „Man Booker International Prize“ premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“.Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą. Prieš dešimtį metų Lenkijoje išėjęs Olgos Tokarczuk romanas šiandien pasirodo dar aktualesnis, dar sodresnis, dar subtiliau atskleidžiantis nūdienos pasaulio natas.

„Nepaprasta knyga. Tokarczuk romanas – linksmas, vaizdingas, pavojingas ir verčiantis sunerimti. Jame keliama rūsčių klausimų apie žmogaus elgesį. Nuoširdžiai žaviuosi šiuo nuostabiu kūriniu“, – Annie Proulx

„Nuostabiai keistas, legendą primenantis detektyvas... Tai filosofinė paslapčių kupina pasaka apie gyvenimą ir mirtį. Šias paslaptis, jei priglaustumėte prie žemės ausį, pajustume glūdint savo kauluose“, – New York Times Book Review

SKAUDI IR BEPROTIŠKA ISTORIJA

Kas gali sieti graikų Dzeusą ir Amy Winehouse? Arba aguonos grūdą ir ledynus? Arba ledynų tirpsmą ir senovės civilizaciją? Tapybą ir mėsos valgymą? Nerealius lūkesčius ir abejingumą? Idiotišką karą ir tyliai skaitomą eilėraštį, aidint šūviams? Banginį ir sugadintą tėvo motociklą, už kurį gavai į kailį?

Šis romanas – tai skaudi ir beprotiška nužmoginimo istorija, kurioje iš dabarties perspektyvos praeityje ieškoma stiprybės šaltinio. 

Dėstytojas Martinas gyvena prie Arkties klimato kaitos epochoje. Į Arktį veržiasi invazinės valstybės, trokštančios išgauti naftą. Tirpstant ledynams, išnyra nežinomų milžinų civilizacijos kaulai. Tačiau atrodo, kad pasaulio nejaudina žmonijos ištakos. Kol Martinas gręžiasi į praeitį, žmonija gyvena dabarties ambicijomis. Pamažu jis atitolsta nuo realybės. Vis dažniau jusdamas sutrūkinėjusį ryšį su tėvu, grįžta į praeitį ir išgyvena vaikystės traumas. Bėgdamas nuo beprotybės imasi literatūrinių bandymų. Užsidaręs namuose nuo karo gausmo kuria legendą apie atrastos milžinų civilizacijos kapavietę. Bando įkvėpti archeologinėms iškasenoms gyvybės, nė nesuprasdamas, kad iš tikrųjų taip atkasa savo paties gyvenimo istoriją.

Mindaugas Jonas Urbonas – vienas įdomiausių jaunosios kartos rašytojų, 2016 metais debiutavęs novelių knyga „Dvasių urna“, 2017-aisiais išleidęs romaną „Šimtmečių melancholija“.

TRAGIKOMIŠKA GYVENIMO ISTORIJA SU DETEKTYVO ELEMENTAIS

Rašytoja Jurga Tumasonytė pristato romaną „Remontas“, kuriame nemažai laikmečio ženklų ir situacijų, artimų šiuolaikinių trisdešimtmečių kartai. Tai ir vietomis tragikomiška pagrindinės bevardės veikėjos gyvenimo istorija, ir detektyvo elementų turintis pasakojimas. Romano pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – veikėjai po sudėtingų šeiminių išgyvenimų atlieka namų remontą, taip tarsi paslėpdami skaudulius po baltu dažų sluoksniu. Kita vertus, remonto reikia ir sergančioms sieloms, kurios, net ir užgriuvus sunkumams, mėgina atsitiesti ir viską pradėti iš naujo.

Kauštelėjęs vyriškis netyčia žoliapjove nupjauna dukrelei kojas – paskui jas prisiuva garsus gruzinų chirurgas. Mergaitės vardu pavadintoje gatvėje dabar stovi mūsų daugiabutis, į kurį prieš trisdešimt metų atsikraustė mano tėvai. Turiu pagrindo sakyti, kad mano gyvybė užsimezgė masinių Kašpirovskio hipnozės seansų per televiziją metu. Pastojusios tą patį mėnesį – mama ir kaimynė Nienė – greitai tapo neišskiriamomis draugėmis. Su Egle gimėme tą pačią dieną ir tapome beveik seserimis. Mudvi draugavome, kol paauglystėje nutiko šis tas baisaus. Ilgai jos nemačiau, o kai suaugusios susiėjome ir aš vėl patikėjau, kad turiu geriausią draugę, dėl kurios galima daug ką paaukoti arba net padaryti nusikaltimą, ji ėmė ir dingo. Pranešėme apie jos dingimą policijai...

Jurga Tumasonytė – prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką. Antrasis autorės apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija.

 Užsienyje gyvenantis tėvas – o kartu ir senelis – atvyksta aplankyti savo suaugusių vaikų. Pagal išankstinius senyvo vyro įsitikinimus, jo sūnus – nevykėlis, o duktė ištekėjo ne už to vyro. Tik jis pats sau atrodo nugyvenęs nepriekaištingą gyvenimą. Tačiau per dešimt intensyvaus šeimos bendravimo dienų iškyla skaudūs praeities prisiminimai. Tėvui – o kartu ir seneliui – tenka stoti į akistatą su savo praeitimi. Greitai kaitaliojant pasakojimo perspektyvas atskleidžiamas intymus chaotiškos ir tuo pačiu neva tobulai normalios šeimos portretas.

„Tėvo sutartis“ – tai intelektuali psichologinė saga, pasakojanti apie komplikuotus santykius tarp, atrodytų, pačių artimiausiųjų. Karčiu humoru ir tylia išmintimi žaižaruojantis kūrinys klausia: ar gali šeiminės aplinkybės nulemti žmogaus likimą? Ar galima iš naujo suderėti tarp šeimos narių sudarytos sutarties sąlygas? Ar visgi joms lemta amžiams pririšti šeimą prie praeities?

Jonas Hassenas Khemiris – garsus šiuolaikinis švedų rašytojas, romanų, pjesių, esė ir apsakymų rinkinių autorius. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių patys svarbiausi Švedijos apdovanojimai – Augusto premija ir P. O. Enquisto literatūrinė premija. Autoriaus kūriniai išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, o pjeses pastatė kone šimtas teatrų visame pasaulyje.

Rašytojo kūrybą įvertino ne tik skaitytojai bei literatūros kritikai, bet ir tokie šiuolaikinės literatūros grandai kaip Joyce Carol Oates ir Hermanas Kochas, pavadinę autorių vienu įsimintiniausių šiuolaikinių skandinavų rašytojų. Autorius pelnytai vadinamas ne tik talentingu švedų literatūros tradicijų tęsėju, bet ir subtiliu jos novatoriumi, gebančiu minimaliomis priemonėmis sukurti vertingą kūrinį.

 

DAUGIAUSIA DISKUSIJŲ LITERATŪROS PASAULYJE SUKĖLĘS ŠIANDIENOS ROMANAS

THE SUNDAY TIMES IR NEW YORK TIMES BESTSELERIS

Lidija gyvena Akapulko mieste, Meksikoje. Jai priklauso knygynas, kuriame ji ir dirba. Moteris turi sūnų Luką ir nuostabų sutuoktinį žurnalistą Sebastjaną. Nors įprasta kasdienybė Akapulke dėl narkotikų kartelių veiklos ima aižėti, Lidijos padėtis kol kas visai patogi.

Net žinodama, kad jų veikiausiai niekas niekada nenupirks, moteris knygyne laiko ir kai kurias savo mėgstamiausias knygas. Vieną gražią dieną į knygyną įžengia vyriškis ir, patyrinėjęs lentynas, prie kasos atsineša keletą knygų, kurias norėtų įsigyti – dvi iš jų Lidijos mėgstamiausios. Chavjeras pasirodo esąs tikras eruditas. Jis žavus, jiedu susibičiuliauja. Lidija to nežino, tačiau šis žmogus – dar ir naujausio narkotikų kartelio, agresyviai plečiančio įtaką mieste, vadeiva. O Lidijos vyras tuo metu rengia išsamų tiriamąjį straipsnį apie Chavjerą: vos jį išspausdinus, šeimos gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo.

Priversti bėgti Lidija ir jos aštuonmetis sūnus Luka netrukus atsisveikina su ligi tol turėtais įprastiniais viduriniosios klasės gyvenimo patogumais. Jie akimoju tampa eiliniais migrantais, keliaujančiais per Meksiką ant traukinių vagonų stogų Jungtinių Amerikos Valstijų link. Ko gero, tik ten jų nepasieks Chavjero ranka. Pakeliui sutikdamas begales bėdžių, taip pat mėginančių nusigauti į šiaurę, Lidijos sūnus įsitikina, kad visi jie bėga nuo kažko. Tik kur būtent jie nubėgs?

Perskaičiusieji „Amerikos purvą“ pasikeis negrįžtamai. Tai viena svarbiausių mūsų laikų knygų – literatūros žygdarbis, kiekviename puslapyje pulsuojantis širdgėla, drama ir humaniškumu.

Jau spėjęs susilaukti tokių komplimentų, kaip „mūsų laikų „Rūstybės kekės““ ar „naujoji Amerikos klasika“, Jeanine’os Cummins romanas „Amerikos purvas“ – tai įstabus žvilgsnis į žmonių, pasirengusių paaukoti viską, kad tik išsaugotų bent menkutę vilties kibirkštėlę, giliausius sielos užkaborius.

„Niekad nesiliausiu apie ją galvojusi“, – Ann Patchett

Naujajame romane Liutauras Degėsys perspėja: nėra lengva, lengva nebus ir būti lengva negali, jei leidžiamės tyrinėti herojų psichikos problemų gelmes. Jei ryžtamės gilintis į personažų dvasinio gyvenimo perspektyvas, – jų sielvartą, meilę ir neapykantą, pavydą ir praregėjimą, – aiškintis pasąmonės klodus, klaidžioti vidinio nerimo ir vienatvės kambariuose, vis po truputį artėjant prie savęs.

Romane glūdi mažiausiai trys keistai susipynusių realybių sluoksniai: romano protagonistas yra rašytojas, kuris rašo knygą apie tai, kas, jo manymu, – ją parašius – turi neišvengiamai atsitikti gyvenimo tikrovėje. Rašomoje knygoje vaizduojamas rašytojo alter ego – jo romano herojus irgi yra rašytojas, rašantis knygą apie save. Susipynus abiem realybėms, herojai ima nebesuprasti, kuri realybė yra fikcija, o kuri – tikroji. Juolab kad pagrindinio rašytojo vaizduotėje, o gal ir realybėje – jis nuolat atsiduria savo aprašomo herojaus tikrovėje. Rašytojas konstruoja, modeliuoja įvairius galimus žmonių santykių variantus, aprašo juos – kaip hipotezes – knygoje, o paskui leidžiasi į gyvenimą, tikrindamas, ar jo numatyti įvykiai gali atsitikti ir kaip jie gali įvykti. Šiame mistiniame romano sluoksnyje abu herojai – romano rašytojas ir jo herojus susitinka psichologinėje ir fizinėje dvikovoje, kur nugali vienas iš jų, bet iki galo lieka neaišku, kuris iš dviejų konkurentų lieka gyvas. Psichologinio detektyvo sluoksnyje užsimezga išlikusio herojaus ir jo aprašomo personažo mylimosios ryšys. Galiausiai išaiškėja, kad viskas buvo visai ne taip, kaip atrodė iš pradžių.

Paradoksas, ironija, humoras, kalbant apie rimtus ir tragiškus dalykus, sentimentalumas, pereinantis į cinizmą, apsimetėliškas šventeiviškumas, pavirstantis moraliniu reliatyvizmu – tokiame romano stilistinių figūrų neapibrėžtume lengva pasiklysti. O galima apsidžiaugti ir apsigyventi toje autoriaus sufabrikuotoje, sukonstruotoje sudėtingų santykių realybėje. Gyvenimas – tai nepakartojamas eksperimentas, vykstantis vieninteliu įmanomu – klaidų ir bandymų – metodu. Ir todėl gyventi įdomu, gera ir verta. Bet gyvenime lengva nėra ir nebus. Kaip ir skaitant šią knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Tumasonytė "Undinės"

Jurga Tumasonytė. „Undinės“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 192 p.

Naujosios kartos rašytoja Jurga Tumasonytė (g. 1988) savo kaip literatės karjerą pradėjo kaip trumpų atstumų sprinterė ir pasiekė maratonininkės statusą. 2011 metais debiutavusi trumpų prozos tekstų rinkiniu Dirbtinė muselė, 2019 metais pristatė ilgų apsakymų rinkinį Undinės, už kurį pelnė Jurgos Ivanauskaitės literatūrinę premiją ir šiemet, 2020 metais, netrukus turėtų pasirodyti romanas Remontas.

Undinės pas mane lentynoje pragulėjo pusmetį ir net nebemaniau, kad jas kada perskaitysiu, tačiau norėjosi kažkokios trumpos knygos, kurią galėčiau neįpareigojančiai ir greitai perskaityti. Prisiminiau, kad Dirbtinė muselė darė neblogą įspūdį, tad Undines, maniausi irgi perskaitysiąs per pertraukas tarp visokiausių darbų. Žinokite, dėl Undinių viską ir pamiršau, nes rinkinys pasirodo besąs labai geras, įtraukiantis, daugiasluoksnis ir įdomus kūrinys.

Indigo spalvos viršelyje, kuriame nėra net pavadinimo, vien tik iš žuvies uodegos suraitytas „U“ kviečia užeiti į išskirtinį ir kitonišką J. Tumasonytės literatūrinį pasaulį, kuriame sutalpinti septyni apsakymai. Jau nuo pat pirmojo apsakymo Muzika jų akyse, kuris man asmeniškai asocijuojasi su argentiniečių Oskaru įvertintu detektyviniu filmo Paslaptis jų akyse (2009) pavadinimu, tačiau turinio atžvilgiu nieko bendro neturi. Apsakyme mokslininkai eilinę dieną tyrinėja naują atrastą undinių rūšį, bando paimti iš jų mėginius, tačiau visa tai daro užsikimšę ausis, kad negirdėtų jų sireniškų dainavimų. Iš vienos pusės autorė panaudoja antikinius undinės įvaizdžius, o iš kitos tą įvaizdį pritaiko šiuolaikiniam pasauliui.

Muzika jų akyse daugiabriaunė. Viena iš prasmių sutelkta į globalizaciją, apie žmogaus besaikį kyšimasi į trapią gamtą, kur pažeidžia įstatymus ir dėl to gamta miršta, kaip apsakyme miršta undinės patinas. Apmaudžios klaidos, pusiausvyros pažeidimas, man asmeniškai priminė D. Cameron filmo Avataras svetimos civilizacijos, emociškai daug pažangesnės už žmonių rūšį, atakavimus. Kaip apsakyme po to matome, undinių dainos tampa ir raudomis, kurios turi poveikį šalia prie ežero gyvenančiai porai, taigi tai ir undinės yra dar ir harmoningų santykių simbolis. Visais atžvilgiais apsakymas vykęs, kadangi turi „rūkais aptrauktą“ atmosferą, mitiškumo ir fantastinės simbolinės literatūros formą.

Kitas apsakymas vadinasi Taksistė, kurioje pasakojama apie vidutinio amžiaus ugniaplaukę taksistę, buvusią alkoholikę, kuri važinėja po miestą. Šis apsakymas sudėtingesnės struktūros, nes iš dabarties pozicijos papasakojama apie taksistės praeitį, jos gyvenimo nuopuolius, pasikeitimus, apie motiną JAV-ose, apie keistą lesbietę draugę, kuri pasirodo besanti jos pačios antrininkė. Apsakymas skamba kaip įdomios biografijos aprašas, išmoningai transformuotas struktūriškai. Vienais atžvilgiais tai beveik „24 valandų“ puolusių angelų istorija, iš kitos – įdomus psichologinis moters, ieškančios nuolatinio atsinaujinimo ir pilnatvės, koliažas. Sufalsifikuoti savo identitetą per antrininką, tai tarsi metafora, kada žmogui reikia patikėti savimi, savo kita susikurta tapatybe, kad namuose (atmintyje!) pasiliktų senoji taksistės versija. Nors galima žiūrėti ir iš magiško realizmo perspektyvos ir priimti kaip dviejų moterų gyvenimo aplinkybių apsikeitimą, kaip simbolinį triuką, kad visi mes esame kaip biorobotai, kuriuos galima vieną dieną pakeisti.

Jurga Tumasonytė

Pono Bružo mirtis vėlei man kelia asociacijas su rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmu Pono Lazarescu mirtis (2005), kuriame pavaizduotas priepuolio ištiktas senolis Naujųjų metų išvakarėse, makabriškai tampomas po ligonines, galiausiai miršta. Pono Bružo mirties siužetas kiek kitos, labiau siurrealistinis, bet viduryje apsakymo kažkodėl pavyko nuspėti „netikėtą“ apsakymo baigtį. Visgi tas alzhaimerinio laiko tėkmės perteikimas literatūriškai labai pavykęs, kai sūnus, išvažiuojantis Kalėdoms į Suomiją, išnyra senuko gyvenime kaip vaiduoklis. Tai apsakymas, kuris perteikia labai trapią, beveik nepastebimą gyvųjų ir mirusiųjų egzistavimo realybės ribą.

Vienas mėgstamiausių apsakymų tampa dienoraščio pasakotojos įrašais perteiktas Šuo vardu. Viename ilgiausių apsakymų veiksmas trunka beveik metus nuo tos dienos, kai pasakotoja išsiskiria su mylimuoju ir išgyvena šoką, poskyrybinę depresiją, kurią bando „gydyti“ sms žinutėmis, savęs ištrėmimu į kaimą, apkraunant gyvenimą naujais iššūkiais. Dienoraščio įrašais autorė perteikia juodžiausias išsiskyrimo momento naktis ir netikėtą gijimo, susitaikymo momentą. Man asmeniškai tekstas kažkiek dvelkia autobiografiškumu, netgi tam tikru terapiniu apsivalymu, kur viskas perteikta gyvai atpažįstamomis emocijomis, pastarosios perteiktos taupiai ir esmingai vaizduojant prisirišimo nutrūkimą. Tai tekstas apie santykių priklausomybių tragediją, kuri iš naujo performuoja pasakotoją kaip asmenybę.

Apsakyme Adis ir Eva pasakoja apie išeivijos atžalas, gyvenusias JAV. Čia panaudoti karo pabėgėlių biografiniai ir istoriniai elementai, sukuriama istorinio laiko išardytų ir naujai suręstų likimų ir gyvenimų labirintas. Nelaiminga ir skurdi pora ruošiasi išvykti į paslaptingą salą skinti vynuogių, tačiau tekstu perteikiama nauja vibracija, tarsi sala turėtų kažin kokią rojaus potekstę, naują santykių išsigelbėjimo prasmę. Štrichais perbėgama per aplinkinių žmonių biografijas, kurios margos ir sodrios, ne ką mažiau įdomios už tikrąsias istorijas, kurias kartais patalpina didieji šalies portalai.

Absoliučiai nustebinęs tekstas Karalystė, kuriame simboliškai perteikta skruzdėlyno karalystės principais. Iš dalies primena žiaurius Viduramžių Europos monarchų ir jų valdymo laikotarpių principus. Skruzdžių ir žmonių gyvenimo sugretinimas. Labai skaudi mintis, kad vardan karalystės turime aukotis iki mirties, galiausiai Motė užžaginama mirtinai iki kraujo, tačiau karalystės gyvavimas tęsiasi. Šiame apsakyme galime įžvelgti kafkiškos literatūrinės išmonės ir įtaigos. Tai tarsi siaubo pasaka, toksinis ir iškreiptas socialinių vaidmenų kakofonijos orkestras, tamsi kaip žmonijos istorija, o viduramžiškos aplinkos detalės tekste skamba irgi įtaigiai ir, galiu prisiekti, kad iš dalies girdėjau Sostų karų žvangesį, nors autorė to net nesiekė.

Apsakymais, kaip ir anuomet rinkinyje Dirbtinėje muselėje, autorė pasižymi savitumu. Manau, kad Lietuvoje panašiu stiliumi daugiau niekas nekuria. Autorė ant realistinio pagrindo „užtepa“ siurrealistinį glajų. „... ir išvažiavo apsunkusi, tarsi krūtinėje plaktų purvino vandens prisigėrusi kempinė (p. 39).“ Kartais tai pasireiškia per netikėtus palyginus, pavyzdžiui, spalvas lyginti su konditerinių gaminių atspalviais, mistifikuoti ir transformuoti erdves, situacijoms suteikti perversijų, netikėtų simbolių ir keletą žiūros perspektyvų. Tai istorijos su serialo Adamsų šeimynėlės prieskoniais, kurie priešingai nei serialas nėra itin hiperbolizuoti, sakyčiau užtektinai ir skoningai „pagardinti“ tekstai savitumu, sava pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Todėl nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Undinės man visapusiškai labai patiko!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fotojuostelė" / "Kodachrome"

Sveiki,

Labai norėjau grįžti į praeitį, kokius penkerius ar šešerius metus atgal, kai man labai patiko amerikietiško lengvo ir paprasto turinio dramelės su šviesia pabaiga, kai herojai patyrę išbandymą, apsikabina, vienas kitam atleidžia ir gyvenimas tęsiasi. Taip, labai pasiilgau tokio kino paprastumo, todėl vakarui išsirinkau gan neblogai tautiečių pagirtą filmą „Fotojuostelė“ (angl. Kodachrome) (2017), kuriame nusifilmavo man patinkančios kino žvaigždės: Elizabeth Olsen, lietuvių kilmės Jason Sudeikis ir kino legenda Ed Harris.

Maniau, kad pirmuosius 20 minučių išprotėsiu, nes širdis ir smegenys nebepriėmė šio filmo turinio. Lyg filmas būtų iš kokio dešimto dešimtmečio su Jack Keruac „Kelyje“ motyvais. Vėžiu sergantis tėvas kartu su negandomis užgriūtu sūnumi leidžiasi į 3000 kilometrų kelionę, kuri tampa ir paskutine tėvo gyvenimo kelione, kurios tikslas – išryškinti kodak juostelę. Kodak jau užsidarinėja ir baigiasi juostelės fotografavimo epocha, o vėžininkui svarbu numirti kartu su savo epochos madomis... Tai graudi simbolika, besikeičiantis pasaulis, mirštantis pasaulis užleidžiantis naujai kartai pasaulis ir visa kita labai lyriškai išreikšta, jautru. Bet, Dieve mano, juk tai kine jau aptarta šimtus kartų! Kiek filmų apie paskutinę savo gyvenimo kelionę? Tėvo ir sūnaus santykių analizė absoliučiai atsikartojanti, beveik scenarijaus klišė.

Nepasakyčiau, kad ir filmo atmosfera kažkuo itin ypatinga. Tiesiog dar viena „Telmos ir Luizos“ stiliaus kelionė, kurioje kažkas susitvarko, kažkas išsisprendžia, o kai kas ir numiršta, kad gyvenimas galėtų toliau tęstis. Labai paprasta istorija, kuri nereikalauja analizės, kur žymūs aktoriai, kur viskas vėlei aišku kaip ant delno. Taip, buvo kelios vietos, kada prisimerkiau, kad pajusčiau tą gailestį, emocijas ir pajutau, tačiau visumoje filmas gana blankus, lėkštas, jo potekstės ir mintys jau seniai kine ištransliuotos panašiais rakursais, todėl apėmė jausmas lyg žiūrėčiau dar vieną „Kelyje“, kurios baigtį galima numatyti vos tik kai paaiškėja filme pagrindinė problema. Iš esmės gražus nusivylimas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš matau tave" / "I See You"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas siaubo trileris, kurį rekomendavo man pramogai, vadinasi „Aš matau tave“ (angl. I See You) (2019), kurį režisavo Adam Randall. Tai filmas ne vien pasibaisėti, kaip negražiai suseno aktorė Helen Hunt, nors tikriausiai daugelis tą darys ir aptarinės su kitais, bet filmas iš esmės pasakoja apie pasiturinčią psichoterapeutę ir policininką, įsikūrusius dideliame name prie jūros. Pasiturintys, vadinasi, turintys labai daug problemų santykiuose – čia kaip privalomoji klišė.

Pirmosios 40 minučių viskas vyksta be menkiausio paaiškinimo, o kitą filmo pusę pasakojama iš visai netikėtos perspektyvos, logiškai sudėliojant visas pirmosios filmo dalies akcentus. Nesistengsiu šįkart apie filmą kažką itin detalizuoti ar nagrinėti, nes filmas gana „pusėtinas“, jis absoliučiai siaubo trilerio tipažas, atgabentas iš už Atlanto, kurių kasmet sulaukiame bent po kelis ir visi daugiau ar mažiau nufilmuoti panašia maniera.

Filmo stiprioji pusė yra siužetinė painiava, šioks toks nenuspėjamumas, vietomis kilsteli adrenalinas: o kaip čia yra, o kaip čia bus... Tačiau visumoje, kaip ir daugelis detektyvinių sunarpliotų istorijų, nuvilia, nes neiškelia jokios įdomesnės filosofinės minties. Yra žudikas, o pabaigoje mes sužinome, kas tas žudikas. Ir viskas. Žinoma, nereikia iš mažesnio biudžeto filmo tikėtis juvelyriškai ir įmantriai supakuoto filmo, kaip kad tokius kuria, sakykim. Christopher Nolan. „Aš matau tave“ yra gana tvarkingas filmas ir pakankamai tvarkingai užbaigtas ir toli gražu neprovokuoja kaip kad „Saulės kultas“ ar kiti keli paskutinių metų siaubo filmai, kuriems pasibaigus jautiesi apspangęs ir dar ilgai galvoji, ką režisieriai norėjo pasakyti. Ne, po „Aš matau tave“ viskas kaip ant delno, tarsi stebėjai, buvai įtrauktas, o pasibaigus filmui namų platformoje ieškai: „o ką čia dar panašaus pažiūrėti?“ Truputį prėskas, truputį įdomus. Vos geresnis už neseniai matytą siaubo trilerį „Namelis“ (2019).

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Julian Barnes apie prisiminimų ir patyrimo skirtumus

Sveiki,

Šioji citata iš pirmojo britų rašytojo Julian Barners „Booker“ premija apdovanoto romano „Pabaigos jausmas“ puslapio.

Mane visada žavėjo atminties ir patyrimo neatitikimas. Galbūt anuomet žavėjo, bet dabar truputį gąsdina, kaip faktus iškraipo laikas ir naujos patirtys, kaip skirtingai žmonės toldami nuo įvykių gali ir geba interpretuoti tuos pačius kadaise patirtus įvykius tarsi būtų iš skirtingų planetos vietų.

Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad gyvename savo praeities sukurtoje versijoje, savo versijoje apie praeitį, kurią manome patyrę, nors viskas anuomet iš tikrųjų buvo kitaip. Todėl sutinku su mintimi, kad mes nesame tai, kas mums nutinka, mes esame tai, kuo renkamės čia ir dabar būti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Žakas Freko apie religiją, karą ir pasirinkimą

Sveiki,

Tam tikra prasme šioji fotografija ir Žako Fresko išsakyta mintis apie religijos tarpininkavimą tarp žmogaus ir Dievo yra savaime šiek tiek absurdiška. Kai popas ar kunigas, kuris bažnyčioje skiemenuoja devynis Dievo įsakymus, tarp kurių yra „Nežudyk“, o tą pačią dieną šluotele šlaksto švęstu vandeniu karo mašinas, skerdyklas, gamyklas, kuriose bus žudomi gyvi sutvėrimai, o kitoje valstybėje tos pačios konkrecijos kunigas laimina tankus, nukreiptus į priešingą pusę, manau, savaime atrodo gana juokingas dalykas apskritai religijos ir politikos santykiai, kuriuose dažnai net nebeatskiriamos šios dvi jėgos, nes religija ir parapijos išlaikymas, įtikinant parapijiečius, yra ta pati politinės dūdelės melodija. Nesakau, kad pati religija kažkuo bloga, tačiau visuotinai ji užakina ir dažnai neleidžia praregėti, su kuo sėdime prie vieno stalo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namelis" / "The Lodge"

Sveiki,

Kai paskutinį kart su šeima žiūrėjau vokiečių kūrėjų S. Fiala ir V. Franz režisuotą siaubo trilerį „Labanakt, mamyte!“ (2014), buvau išvadintas iškrypėliu ir nesveiku. Lyg būčiau žinojęs, kokį sadistinį filmą apie dvynukus aš žiūrėsiu! Niekas nėra apsaugotas nuo turinio, netgi jeigu filmą renkamės iš siaubo filmų kategorijos. Kartais net toks gali būti per aštrus, kažką giliai pasąmonėje priminti ir iškelti, todėl tokius filmus, kurie paveikia, ir mėgstu! Ir tas „Labanakt, mamyte!“, mano akimis, buvo tikrai neblogas siaubo trileris. Šįkart režisieriai dirbo su anglakalbiais aktoriais, tad ir vėl šeimos narius, neperspėjęs apie filmo buvusius režisierius, pakviečiau žiūrėti. Siaubo filmas visada tas žanras, kurį namuose be kompromisų gali žiūrėti visi (jeigu nėra mažų vaikų).

Naujausias kūrėjų darbas vadinasi „Namelis“ (angl. The Lodge) (2019), kuris pasakoja apie keistą šeimą, kurioje nusižudo moteris, o jos vietą užima buvusi itin fanatiškos sektos narė Greisė, kažkada per žudynes išgyvenusi vienui viena ir dabar „sėdi ant piliulių“, kad palaikytų sveiką protą. Vaikai, nekęsdami naujosios Greisės, kaip galėdami parodo, kad jos labai nemėgsta ir džiaugiasi kiekvienu Greisės susimovimu. Tėvas irgi „geras“, palieka per pūgą atokioje dykynėje Greisę su savo vaikais, nė nepasimatavęs santykių temperatūros – tai netgi sakyčiau labai didelė neatsakingo tėvo klaida arba logiška spraga scenarijuje. Žodžiu, pasilikusi su vaikais Greisė ima prisiminti savo jaunas dieneles, kada tikrai nebuvo labai mylima ir popinama, priešingai nei jo simpatijos vaikučiai...

Žodžiu, filme viskas toliau pagal atmosferą. Atokioje užpustytoje trobelėje vyksta mistiniai aštrūs trilerio verti dalykai. Čia kaip ir išprotėjęs „Švytėjimas“ (1980), tik ne taip prabangiai nufilmuotas. Visgi filmo scenarijus toli gražu nėra prasčiausias, įvykis seka įvykį ir žiūrovui pamažu išties darosi įdomu: o kaip čia yra iš tikrųjų? Užskaičiau keletą komentarų, kad filmas įtraukiantis ir nenuspėjamas. Kad įtraukiantis – vidutiniškai, o kad nenuspėjamas, manau, po „Labanakt, mamyte!“, kitaip pas režisierius filmas ir negalėjo susiklostyti, todėl turint net kelias tikrovės versijas, vienu ar antru bandymu neprašausite nuspėdami, kuo viskas baigsis.

Prisipažinsiu, kad galbūt „Labanakt, mamyte“ buvo truputį stipresnis filmas, kuris ne toks nuspėjamas, kur kas labiau europietiško stiliaus, o šitas labiau supanašėjęs su tais filmais, kuriuose vaizduojami sniegu užvaryti atokūs nameliai, kur ir taip aišku, kad nieko gero nelauk ir pavojus tyko kiekviename žingsnyje. Žinoma, „Namelis“ pramoginio siaubo filmo kūrinys, kuriam jau pristinga savitumo, originalumo, tačiau, Dievas mato, tarp visų tų filmų, kurių IMDb reitingas nesiekia net 5, yra visai padoriai pažiūrimas su nuolat dėl rimtesnio kino bambančiais ir negalinčiais žiūrėti namiškiais.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela