Olga
Tokarczuk. „Praamžiai ir kiti laikai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 2021. – p. 256.
Sveiki
skaitytojai,
Ketvirtoji
lietuviškai skaityta Nobelio ir Booker International laureatės
lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knyga man asmeniškai tapo Praamžiai
ir kiti laikai (lenk. Prawiek i inne czasy). Pirmoji leidimo jau
nebebuvo galima gauti – bibliografinė retenybė, todėl Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla leisdama šios rašytojos knygas perleido ir anuomet pirmą
Vyturio Jaručio išverstą knygą, kuri, beje, kas seka goodreads.com
puslapį, yra įvertinta aukščiausiu Olgos Tokarczuk parašytų knygų reitinge.
Neslėpsiu,
kad anuomet Bėgūnai padarė nepaprastą literatūrinį įspūdį ir visos
istorijos konceptas, struktūra ir idėja buvo grandioziškai intelektualūs ir be
galo įdomūs. Po to sekusios knygos Dienos namai, nakties namai bei Varyk
savo arklą per mirusiųjų kaulus atrodė kiek paprastesnės, tokios jaukesnės,
beveik moteriškų apyvokos namų magijos jaukumu dvelkiančios istorijos. Lygiai tą
patį galėčiau pasakyti ir apie Praamžius, kurie nepaprastai man priminė ankstesnes
dvi knygas, tačiau tenka pripažinti, kad tai tikriausiai po Bėgūnų
labiausiai patikusi rašytojos knyga, kuri nepaprastai gražiai ir magiškai
suausta per gyvenimo ir mirties filosofinį lygmenį.
Olga
Tokarczuck tikriausiai labai mėgsta provincijos gyvenimą, jau trečia knyga, kur
pagrindinis veiksmas vyksta kaimiškoje Lenkijos vietovėje. Šįkart toji vieta –
Praamžiai, kurie nuo pat knygos pradžios mistiškai nupasakojami kaip itin
ypatinga vieta, apjuosta Baltės ir Juodės upių, nupasakota jos geografinė pagal
artimiausių apylinkių gyvenviečių padėtį. „Praamžiai yra prie šių dviejų
upių ir prie tos trečiosios, kuri gimsta iš abipusio geismo. Upė, atsiradusi
Batlės ir Juodės santakoje prie malūno, vadinasi Upe ir toliau teka romi ir
laiminga (p. 7).“ Upė neatsitiktinai tampa viena svarbiausių pasakojimo kraštovaizdžių
elementų, bet ir žmonių geismų, paties gyvenimo metafora. Juoda ir balta –
kontrastas, prieštaraujančios ir viena kitą traukiančios jėgos, vyro ir moters
meilė galiausiai tampa geismų ir troškimų varomąja veikėjų jėga.
Istorija
šioje mistiškoje pietvakarinių Lenkijos žemių dalyje pasakoja apie kelias
žmonių persipynusias kartas, kurias sujaukia Pirmasis ir Antrasis pasauliniai
karai. Istorija prasideda tradiciškai nuo to, kad į karą iškeliauja sveiki
vyrai, o kaimuose lieka moterys ir pasiligoję, neįgalūs žmonės. Bėga laikas,
gimsta vaikai, vyrai su patirtu karuose siaubu grįžta namo, vėl bando kurti
gyvenimus, vėliau jų vaikai įsimyli kaimynų vaikus, ateina Antrasis pasaulinis
karas ir vėl cikliškai kartojasi panašūs įvykiai. Šiuo atveju O. Tokarczuk man
primena XX amžiaus lietuvių rašytojus, kurie būtent taip per gyvenimo ir
istorinių įvykių tėkmę gana panašiai pasakoja apie žmonių gimimą, augimą, naujų
šeimų sukūrimą, skriaudas ir senatvę. Toks „prie žemės“ palinkęs žmogaus likimas,
kuris labai priklauso ne tik nuo to, kas vyksta pasaulyje, bet ir nuo to,
kokioje vietovėje gyvena, kaip paklūsta visatos harmonijai, žmogaus ir gamtos sandraugai.
Olga Tokarczuk
Įdomi
pati knygos struktūra – daug smulkių skyrelių, todėl knyga atrodo kaip laikų atlasas,
tačiau šioje knygoje laiko sąvoką galima prilyginti pačiam gyvenimui. Pavelo,
Misios, Rutos, Izidoriaus, Varpenės, Stasės, malimo malūnėlio, sodų ir kitų
daiktų laikas suvokiamas kūrinyje iš skirtingų perspektyvų, tačiau iš jų būtent
rašytoja sujungia vientisą harmoningą ir magišką pasaulį, kuris žavi
įvairiapusiškumu, logiškumu, ramumu netgi tada, kai Praamžius užima vokiečiai,
o vėliau ir rusai. Esminė šio pasaulio filosofinė mintis, kad visi yra be galo
svarbūs, netgi jeigu atrodo ir nesvarbūs. Ant knygos viršelio pavaizduotas
kavos pupelių malūnėlis neatsitiktinis, jis tampa pavyzdžiu išskleisti tą esminį,
kartais žmogaus protui nesuprantamą, pasaulio sąrangos prasmę. Juk gali būti,
teigia pasakotojas, kad kavos malūnėlis yra visa ko prasmė ir, jeigu jo nebūtų,
nebūtų nieko: ką mes žinome apie daiktų prigimtį, viską vertindami ribotu
žmogaus protu? Lygiai taip pat kaip Praamžis, lygiai taip, kaip ir bet kuris
šioje istorijoje esantis personažas, kadangi visi yra vieni su kitais susieti didingame
Visatos kamertone ir iškritus vienam iš konteksto, sugriūtų visas pasaulis. Iš
tikrųjų ši filosofinė idėja aidi iš laiko į laiką, persiduoda nuo personažo
kitam personažui ir toji tvyranti jungiamoji filosofinė idėja tampa lyg ir
paguodos klijais, atperkančiais visus tuos sunkius, skaudžius Praamžių žmonių
likimus.
„Įsivaizdavimas
savo esme yra karyba, tiltas, jungiantis materiją su dvasia. Ypač kai tai
daroma dažnai ir intensyviai. Vaizdas tuomet virsta materijos lašais,
įsiliejančiais į tekantį gyvenimą. Kartais pakeliui jame kas nors deformuojasi
ir keičiasi. Taip išsipildo žmonių troškimai, jeigu, žinoma, yra pakankamai
stiprūs. Deja, ne visuomet iki galo taip, kaip buvo tikėtasi (p. 94).“
Pasakotojas
pasakodamas apie Praamžių gyventojus nuolat ieško tam tikros visko
paaiškinančios struktūros. Štai nesveikam gimusiam ir per gimdymą apkeistam
Izidoriui, kuriam nelemta būti su Ruta, atranda ketveriukės pasaulio struktūros
paaiškinimą (Šiaurė, Pietūs, Vakarai, Rytai; ugnis, žemė, oras, vanduo ir kt.),
o dvarponis mistinėje knygoje Ignis fatuus pradeda žaisti žaidimą,
bandydamas suvokti, kaip Dievas sukūrė pasaulį ir kaip galima iš vieno pasaulio
patekti į kitą. Šie Biblija grįsti pasaulio modeliai iš esmės koreliuoja ir su
Rutos parodytu Izidoriui pasaulio ribomis, kad viskas, kas kada nors egzistavo
ir vyko, vyko tik Praamžiuose, o žmonės, kurie mano, kad gyvena Brazilijoje,
Paryžiuje ar kovoja pasauliniuose karuose tėra tik sustingę laiko erdvėje ir iš
tikrųjų tik sapnuoja Praamžių paribiuose, kol nusprendžia grįžti atgal. Man tos
magiškos struktūros labai patiko, kadangi jos filosofiškai papildo bendrą
knygos idėją apie mums nematomas pasaulio sąrangos dalis, kadangi žmogus yra
veikiamas proto, o protas visada veikia per atskirtį nuo pasaulio.
Visgi
žvelgiant į veikėjų pasiskirstymą, autorė juos suskirstė į racionaliuosius, kurie
nesuvokia Praamžių kaip ypatingos vietos ir tuos, kuriems šis pažinimas prieinamas.
Miške apleistoje dūminėje apsigyvena valkatėlė Varpenė ir ji augina dukrą Rutą,
o lygumose – Genovefa, kurios pradeda naujas savo kartas, kurioms lemta
susitikti. Varpenė mylisi su mistine miškų būtybe, o Genovefa ištikima savo iš
karo grįžusiam vyrui. Du atskiri pasauliai – miškų ir laukų, juoda balta ir t.
t. dvipolinėmis jėgomis paremtas pasakojimas dar labiau išskleidžia, kad tie
kontrastai atrodantys žmogaus protui kaip nesuderinamos skirtybės iš tikrųjų pasaulio
harmonijos vyksme tėra tik spalvos išsiskiriančios ir vėlei susiliejančios
(kaip upę!).
Praamžiai
ir kiti laikai romus ir magiškas
pasakojimas, papasakotas su visažiniška atjauta apie žmones XX amžiuje, apie
nykstančius ir vėlei atsikuriančius santykius bei daiktus, kurie šoka savo
laike visatos harmoningą šokį. Knygos meninį klodą praturtina Biblijos ir
filosofijos pertransformuotos idėjos, kurios Olgai Tokarczuk padeda sukurti
savitą pasaulį. Rašytoja instinktyviai eksperimentuodama kūrinio sąrangos
idėjomis randa savitą literatūrinį prieskonį ne tik šioje knygoje, bet
apskritai visoje savo kūryboje. Praamžiai ir kiti laikai, mano
subjektyvia nuomone, yra vienas geriausių Olgos Tokarczuk kūrinių, žiūrėsime,
kokia bus Jokūbo knyga.
Jūsų
Maištinga Siela
