Filmas: "Meilė pagal iškvietimą" / "Good Luck to You, Leo Grande"

 Sveiki,

Kur nusifilmuoja britų aktorė Emma Thompson, tą filmą būtinai turiu pasižiūrėti, nes ji britų komedijos žanro (ir ne tik!) karalienė. Tokios energijos, sveiko proto ir humoro retas derinys, kuris išlaiko tą balansą, kurį atneša ir duoda savo kuriamoms veikėjoms. Gal dėl to pamaniau, kad neapsiriksiu, jog pažiūrėsiu su šia aktore naujausią jos komediją „Meilė pagal iškvietimą“ (angl. Good Luck to You, Leo Grande) (2022), nors filmas tikriausiai turėtųsi verstis „Sėkmės, Leo Grande“.

Trumpai apie pačią istoriją. Filmas pasakoja apie 55 metų amžiaus tikybos mokytoją Nensę, kuri po vyro mirties bando pratęsti savo gyvenimą, nors visą gyvenimą buvo konservatyvi, nepatyrė nė vieno orgazmo ir užaugino itin skirtingus bei lūkesčių nepateisinusius vaikus. Ji nusiperka sekso paslaugas už daug daug jaunesnio jaunuolio ir užsako viešbučio kambarį...

Tiesą sakant, filmas banalokų apsukų ir siužetine prasme nieko jame įspūdingo ar nenuspėjamo nerasite. Konservatyviai mokytojai reikia pralaužti ledus ir (kaip spėjau, taip įspėjau) reikia ne tiek sekso (nors ir to), kiek psichoterapijos. Praktiškai nesuklysite, jeigu iš šio filmo tikėsitės sudėtingų temų komedinio varianto. Tiek eskorto vaikinas, tiek mokytojos pokalbiai yra būtini, norint patirti malonumą, nes kitaip klientės laukia eilinis nusivylimas. Suprasti savo santykius su vyru, vaikais, savo pačios nusistatytais tabu tampa ilgų mokytojos ir eskorto santykių diskusija, kol pralaužius ledus pasiekiamas tiek dvasinis išsilaisvinimas, tiek orgazmas... Ir tai taip teisingai sukalta, kad kitokio filmo negalima tikėtis. Ar banalu? Taip, bet tai filme kažkaip vis tiek stebuklingai veikia!

Visgi stipriausias dalykas nebuvo Emmos Thompson savo nuogo kūno tyrinėjimas veidrodyje (drąsu ir savaime aktorei tikriausiai suveikė kaip psichoterapija!), bet pastebėjau, kad mano draugas nuolat striksėjo komentuodamas, kaip šiai aktorei reikia atsinaujinti, kokių plastinių, kad atrodytų kitaip... Nė velnio! Pats filmo turinys ir mintis sako, kad nustokime dairytis į stereotipus ir savęs nekęsti, nes tobulumo nėra, kaip nėra ir tobulo amžiaus išgyventi nuotykius! Emma Thompson vėl buvo nuostabi, nors filmas nenustebino ir netgi vietomis atrodė pernelyg pigus, hermetiškas, nufilmuotas viename viešbučio kambarėlyje, tačiau nemažai ką atperka neblogai sukalti literatūriniai dialogai, pedagogės ir žigolo pamokos, kurios tiesiogiai apeliuoja į patį žiūrovą: orgazmą, laisvę ir tikrą gyvenimą patirsime tik tada, kai išsivaduosime iš savo pačių susikurtų melo kalėjimo grotų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Ruslanas Kirilkinas – Prisiglausk

Sveiki,

„Tu mano mergytė, aš tavo berniukas...“ Gerai, gerai... Tą girdėdavau kasryt važiuodamas autobusu į mokyklą, o dabar jau kiti laikai ir kitos dainos. Tiesą sakant, Ruslano Kirilkino dainą „Prisiglausk“, žargonu sakant, nuleidau juokais. Pamaniau sau, kad va, vyrukas (gal jau ir vyras pagal amžių) nusprendė išbristi vėl į šviesą po skandalų, paieškų ir atsitiesti pradėdamas išleisti naujos muzikos, tačiau mano paties santykis su lietuviška muzika toks, kad lietuviškus atlikėjus tikriausiai pamatau per Nacionalinę „Eurovizijos“ atranką ir... tiek žinių.

Visgi šią „Prisiglausk“ dainą noriu pasidalyti, nes ji kalasi mano galvoje. Kad ir kiek beužsukčiau į „Maxima“ skalbimų miltelių, naujo žurnalo numerio, ar kokios „kvietkelės“, ar paprasčiausios dienos skrebučiams, visada mane pasitinka per garsiakalbius šitas Ruslano gabalas. Iš pradžių labai nepatiko, nes, kas gali būti banaliau, nei dainos žodžiai „prisiglausk, prisiglausk...“ bei banalaus teksto metai iš metų kartojami leitmotyvai kaip dūžtantis stiklas ir t. t. Pamaniau, kad žiauri banalybė, tačiau argi kokia pop amerikietiška muzika nepanašiai visada rikiuojama? Kiekvienoje dainoje tos pačios reklama tapusios frazės ir žodžiai „baby“, „bitch“ ir t. t.? Ramūnas Zilnys pastebėjo, kad su metais apskritai pasaulio muzika vis banalėja, plokštėja, tekstai plaukioja paviršiumi. Kad ir kiek Ruslanas stengtųsi perteikti savo naujojo hito frazes kaip išgyvenimus, (o jie ir yra jam brangūs, čia viskas gerai), tačiau pripažinkime, kad tai lietuviškos muzikos popso klišių kratinys, kuris... visgi muzikaliai sukaltas taip, kad kabintų. Ir kabina! Ir jeigu prisipirkęs stumiu per automobilių aikštelę savo pirkinių vežimėlį ir vis niūniuoju prekybos centre ką tik išgirstą „Prisiglausk“ dainą, vadinasi, viskas su šia daina tvarkoje.

Gal vietoj anos vasaros „Kunigundos“?

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: t. A. T. u – 200 km/h in the Wrong Lane [Vinyl, LP] (album 2002, vinyl edition 2021)

Informacija apie albumą:  t. A. T. u – 200 km/h in the Wrong Lane

Vinilinė plokštelė: The Weeknd – Beauty Behind the Madness [Vinyl, 2LP] (2015)

 

Informacija apie albumą: The Weeknd – Beauty Behind the Madness [Vinyl, 2LP] (2015)

Knyga: David Diop "Naktį visų kraujas juodas"

 David Diop. „Naktį visų kraujas juodas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 128.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Atrodo, dar visai neseniai perskaičiau International Booker Prize 2020 apdovanotą olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld romaną Vakaro nejauka, o dabar jau lietuviškai turime ir 2021 metų laimėtojo David Diop (g. 1966) romaną Naktį visų kraujas juodas (pranc. Frere d'ame). Pastarąją knygą į lietuvių kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, o išleido leidykla Baltos lankos.

David Diop, afrikiečių kilmės prancūzų rašytojui, kuris augo Senegale, Booker finale su antruoju savo prancūzišku romanu nušluostė nosį net pačiam čiliečiui Benjamin Labatut, kuris taip pat pretendavo į šį apdovanojimą su knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara, 2022), visgi vertinimo komisija nusprendė, kad D. Diop romanas vertesnis Tarptautinio Bookerio, pabrėždama, kad autoriaus proza yra tarsi tamsus užkalbėjimas, kuri pribloškė ir užkerėjo skaitytojus. Skaitydamas romaną, negalėčiau nesutikti, jog tekstas tirštai magiškas, tad lėtai skaitydamas žymėjausi tam tikras įdomias romano idėjas ir įžvalgas, kuriomis norėčiau pasidalyti.

Romanas pasakoja apie Pirmąjį pasaulinį karą, tiksliau – Prancūziją, kurios kariams talkina prancūzų kolonijinės Afrikos šalių rekrūtai, įskaitant ir pagrindinį veikėją Alfą Ndiajė iš Senegalo. Tiesą sakant, karas romane tėra tik erdvė ir kontekstas, kūrinyje nedetalizuojama, kas ir kodėl strategiškai kariauja, kas ir kaip laimi, nes apkasų duobės ir baltųjų bendravimas su afrikiečiais vienuose apkasuose tėra tik karo kontekstas. Autorius pasirenka kalbėti pirmuoju asmeniu po lemtingų Aflos ribinių išgyvenimų (kare žūva jo geriausias draugas Mademba Djopas, dar vadinamas broliu), kai draugui po susidūrimo išvirsta viduriai ir jis ilgai maldauja Alfos, jog nutrauktų kančias. Visgi Alfa negali pribaigti draugo, kol šis nenusigaluoja sava mirtimi. Karo lauke išgyvenęs prieš mirusįjį nepakeliamą kaltės jausmą, Alfa tampa keistai kuoktelėjusiu bepročiu, jis ima mąstyti ir galvoti uždraustomis mintimis, kurti strategijas apie mūšyje esančių žmonių elgesį, o pats naktimis, išsitepęs purvu, šliaužia į priešų apkasus ir apsimetęs negyvu kaskart užpuola savo auką, nukerta jam plaštaką su ginklu rankoje ir parvelka šią kūno dalį į savo apkasus. Kurį laiką Alfą pasitikę bendražygiai džiaugiasi, netgi iš jo pokštauja, bet po kurio laiko tampa prietaringi ir Alfą įtariai ima vadinti juoduoju magu, sielų rijiku, kuriam skirtos priešų kulkos stebuklingai jo išvengia, tačiau dėl to žūsta kiti nekalti vyrai...

Šiame miniatiūriniame romane, tiesą sakant, nėra daug įvykių, nes visą istoriją galima perpasakoti keliais mašinraščio lapais, tačiau autorius apjungia Afrikos žodinės pasakojamosios tradicijos žanrines ypatybes su vakarietiškos literatūros tradicija ir išgauna ypatingą pasakojimo toną. Nuo pat pirmųjų puslapių skaitytojas panardinamas į karą, tačiau tikrasis karas vyksta veikėjo galvoje, kai šis vis plačiau analizuodamas savo sprendimą nenužudyti draugo atskleidžia savo gyvenimo faktus, nulėmusius antihumanišką tokį pasirinkimą. Kai atrodo, jog veikėjas kaskart išsiaiškino, kas esąs ir kodėl to nepadarė draugui, jis vėl tolsta į savo praeitį, kol paaiškina kitomis prasmėmis – nes jautė kaltę, kad pasityčiojo iš draugo totemo povo, todėl jį išvadino bailiu ir dėl to draugas, norėdamas įrodyti, kad nėra bailys, nutrūktgalviškai veržiasi į karo lauką. Priežasčių pasakotojas randa ir tolimoje praeityje, savo giminės istorijoje, kai dingo jo motina, kai jį priglaudė draugo šeima...

„Dėl Dievo teisybės, kiekvienas dalykas viduje slepia ir savo priešingybę. Iki trečios rankos aš buvau karo didvyris, po ketvirtosios tapau pavojingu pamišėliu, laukiniu kraugeriu. Dėl Dievo teisybės, taip klostosi įvykiai, taip sukasi pasaulis: kiekvienas dalykas yra dvilypis (p. 59).“ Dvilypumas tampa ne tik pasakotojo pagrindine gyvenimo prasmių aiškinimo filosofija, bet ir rašytojo David Diop romano konstrukcijos prasmių ašimi, nulemiančia knygos struktūrą.

Iš tikrųjų autorius kuria žodžio prasmės ir reikšmių, o tiksliau – dviprasmybių įtaką žmogaus gyvenime. Draugo mirties akivaizdoje Alfa tampa išdaviku, nors visą gyvenimą galėjo numirti dėl savo draugo, kurį sąmoningai lydėjo į šį karą. Karo vaizdiniai taip pat dviprasmiškai perteikiami per krinkančią pasakotojo sąmonę, kuri pamažėl tampa vis niūresnė, vis mistiškesnė ir nesuprantamesnė, nes dėl kare patirtų traumų nyksta protagonisto gebėjimas būti ne tik žmogumi, bet ir sąmoningu. Susitapatinęs su jam primesta sielų ėdiko tapatybe jis pamažėl iš tikrųjų ima įtikėti toks esąs, todėl džiovina nupjautas rankas, o karo psichologui nupiešęs jas išsiduoda esąs absoliučiai pakrikusių nervų, kuris gali padaryti beprotiškiausių dalykų, netgi kovoti prieš saviškius, bet Alfa nesiruošia kovoti ir ištraukti granatos žiedelio savam apkase, jis kovoja su savo atslenkančia sąmones tamsa, protarpiais prisimindamas savo meilės atsitiktinį aktą prieš išvykstant į karą.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių dėl įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. Ne nuolatos pamišusių. Vos tik puolimas baigiasi, reikia paslėpti savo įsiūtį, skausmą ir įniršį. [...] Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo. Nuaidėjus atsitraukti įsakančiam kapitono švilpukui pamišimas yra tabu (p. 43).“ Iš esmės pagrindinis veikėjas supranta, kad yra tiesiog naudinga patrankų mėsa ir geras karys, kuris su atsidavimu puola žudyti, o atsitraukęs su savo traumomis privaląs susidoroti pats, tyliai nuo visų paverkęs į pagalvę. Niekas nenori tikrųjų bepročių. Apie bepročius, prisiminiau, puikiai rašė serbų rašytojas Dejan Atanacković romane „Luzitanija“, kuriame kaip tik beprotnamio gyventojai paskelbę karo zonoje savo respubliką dainuodavo apie kariaujančius pamišėlius, o jie save laiką tikraisiais protais.

David Diop

Autorius froidiškai sulieja karo žiaurumą su vyro seksualine patirtimi. Pagrindinis veikėjas žemės pilvu vadinamus apkasus regi kaip prasiskėtusią drėgną moters makštį, o karo ritmas ir eiga netikėtai įgauna gyvuliškos pasakojimo energijos, kuri nemažai kuo panaši į seksualinę aistros energiją. Iš tikrųjų pasakojimas persmelktas kūniškumo, jo vaizdinių, metaforų ir simbolių, todėl istorija atrodo tokia šiurkšti ir iš pradžių atgrasi. Afrikos žodinėje tradicijoje meilė sietina su žmogaus gyvenimo pratęsimu, tad moteriai gimdyti yra priedermė kaip kvėpuoti. Kraujas iš esmės, kurio naktyje spalva yra juoda nepriklausomai nuo rasės, kalbos ir religijos, taip pat reiškia gyvenimo ir mirties dviprasmybę. Kol kraujas cirkuliuoja, tol žmogus gyvas, kai jis išteka į juodą naktį, išteka ir jo gyvybė. Kapojamos rankos, išvirtę viduriai, aimanos ir kančios karo lauke sklindančios iš pūvančių, nutrauktų ir ištaškytų kūnų liekanų Alfui tampa toks pats natūralus gyvenimo potyris kaip ir moters kūno geidulys. Tiesą sakant, autorius vėl žaidžia dviprasmybėmis: jei geidi dar kartą pasimylėti su moterimi, turi žudyti ir laimėti, kad grįžtum į gyvenimą, todėl krinkančioje veikėjo nuovokoje gyvenimo laimės, šeimos, motinos susigrąžinimas susilieja su troškimu žudyti ir tampa nebeatsekama, kas yra gerai ir blogai. Net ir sąvoka „geras“ kitame apkase gali tapti kažkam nelaime ir pražūtimi, nes karo lauke visi tampa vienos laimės kovotojais, taigi, kraujas visų naktį juodas.

Iš tikrųjų toks aistringas pasakojimo būdas atskleidžia ne tik sveiko proto prarandantį žmogų, kuris pamažėl permąstydamas savo gyvenimą su juo atsisveikina, bet perteikia karo mechanizmo beprasmybę. Tekste yra tam tikros ironijos ir sarkazmo, kai veikėjas nupasakoja savo vado įsakymus ir kaip be jokio pasipriešinimo marionetės pasiruošusios mirti už Prancūziją tiki, kad toje didingoje šalyje tik apie jų didvyriškumą kalbama kaip apie tikrus žygdarbius... Balansavimas tarp tikrovės ir iliuzijos, tarp skaidraus proto ir aptemimo retsykiais sukuria tą tiesos akimirką, todėl proza blyksi kaip elektros lemputė, leisdama skaitytojui retkarčiais užčiuopti šios beprotiškai žiaurios istorijos gilesnes prasmes.

Romano prasmių pamatus sustiprina Afrikos tautosakiniai pasakojimo elementai t. y. juodosios magijos, šamanizmo, misticizmo aspektai, taip pat kaimo bendravimo ir kultūros niuansai, pavyzdžiui, kai vieno kaimo vadas visų žemes norėjo apsėti vien žemės riešutais, o vietos gyventojai sukilo ir „paprotino“ vadą, jog tai absoliučiai pražūtinga žmonėms. Ekonomika ir teisingumo principai vykdomi ne įstatymu ir valdančiųjų galios pozicija, o būtent sveiku protu, kuris (vėlgi romane išreikštas priešprieša) absoliučiai skiriasi Pirmojo pasaulinio karo kontekste, kuriame Alfa ir daugelis tokių kaip jis kovoja svetimus karus vardan iliuzijos, jog jiems Prancūzijoje bus pažadėtas geresnis gyvenimas ir jie taps didvyriais.

Galiausiai autorius romano pabaigoje pasakojimą užtvirtina totemų tautosakiniais pasakojimais apie princesę ir ją besivejantį liūtą, pro šį pasakojimą kaip pro lengvą audinį persišviečia pagrindinė romano istorija apie dviejų draugų pavydulingą meilės trikampio istoriją, kuri galiausiai paaiškina pagrindinio veikėjo klasikinį nuopuolį ir užsitrauktą bausmę – netekti proto (aliuzija į sielos praradimą). Atrodo, kad būti kare yra didžiausias pragaras žemėje, o autorius sako, kad ne, nes didžiausias pragaras yra tas, kurį žmogus susikuria pats (sąmoningai arba iš aistros ir pavydo). Kita ir kone esminė knygos išartikuliuota dviprasmybė: kodėl mes garbiname kare kariavusių vyrų randuotus kūnus kaip didvyrių istorijas, trofėjus, o nuo sielos ir dvasios suluošinimo sukame akis šalin? Kūno ir sielos priešpriešą pagrindinis veikėjas dar bando paaiškinti romano pabaigoje, ją sujungti, tačiau įspūdis toks, kad jam nebeužtenka sąmonės šviesos, nes jeigu kūną dar galima pagydyti, suluošintos sielos jau nebe. Knyga lengvai ir pagaviai perskaitoma, tačiau, apmąstant pagrindinio veikėjo psichologinius motyvus bei afrikietiškos literatūros elementus, akivaizdu, kad tai kruopštus nevienadienis literatūrinis perliukas.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Prarastas miestas" / "The Lost City"

 

Sveiki,

Tęsiu populiariųjų filmų peržiūras šiomis tvankiomis birželio naktimis ir šįkart pasirinkau režisierių Aaron Nee ir Adam Nee bendrą darbą „Prarastas miestas“ (angl. The Lost City) (2022). Tikriausiai niekas pernelyg daug dėmesio nebūtų atkreipęs į šį filmą, jeigu jame nevaidintų tokio ryškumo aktoriai kaip Sandra Bullock, Channing Tatum ir Brad Pitt. Tikriausiai daugelis iš mūsų yra matęs ne vieną gerą ir nuotaikingą komediją su šiais aktoriais, todėl jų pasirodymai dažniausiai sietini su sentimentais ir,  žinoma, šiokiais tokiais lūkesčiais. Būtent jų vedinas ir nusprendžiau pažiūrėti „Prarastą miestą“.

Žodžiu, istorija pasakoja apie nelabai vykusią rašytoją, kuri rašo apie nuotykius egzotiškuose kraštuose, tačiau į savo paskutinį romaną įtraukią savo buvusio vyro tyrinėtojo hieroglifus, kuriuos aptinka turtingas ir ambicingas niekšelis, kuris manosi, jog pagrobs rašytoją ir ji išvers aptiktą užuominą apie kapą, pilną lobių. Galiausiai rašytoja pagrobiama, o paskui ją velkasi jos romano performansų aktorius, kad ją išgelbėtų. Žodžiu, filmas ir rašytojos gyvenimo istorija tampa tikru savo pačios rašytų romanų patyrimu...

Ko tikėjausi? Gerai išsijuokti iš amerikietiškų tiesmukų nesąmonių. Norėjau juodai geros klasikinės klišinės parodijos. Filmas absoliučiai nuvalkiotos ir nuobodžios struktūros, veikėjai varginančiai klišiniai ir tokie nuobodūs, kad jų vienintelė spalva tikriausiai yra jų makiažas ir rūbai. Aktoriai tikriausiai čia nekalti, kaltas neįtraukus ir nuobodus pasakojimo tonas, lėkštas ir nuspėjamas siužetas. Režisieriai tikriausiai ieškojo savito nuotykių filmų „Mumija“, „Kapų plėšikė Lara Kroft“ ir kitų klasika tapusių filmų parodijos naujų raiškos būdų, tačiau režisieriams, sakyčiau, nepavyko. Filmas žiūrėjosi tarsi nelabai pavykusi parodija, kur vietomis sušmėžuoja galėję būti taiklūs juokeliais, o vis dėlto tonas pasirinktas pernelyg rimtas, tačiau ne toks, kad sužavėtų. Nekomentuosiu nevykusių pabaigos scenų su laivu ir tais kapais bei pabėgimu, kai netikėtai išsiveržia šimtus metų miegojęs ugnikalnis.

Jeigu šnekant banaliai, seniai nemačiau tokios nuvylusios komedijos, nes iš šitos tikėjausi dinamiškų vingrių nuotykių, o gavau 1990-ųjų metų sulėtintą meilės istoriją su keliais saikingais juokeliais iš „Indiano Džonso“ serijos prieskonių. Išduosiu, kas labiausiai mane pralinksmino. Tai Brado Pitt atliekamo veikėjo automobilis ir jo pasirodymas pačioje pabaigoje, kai prisipažino per meditaciją, jog jis per šūvį neteko 10 procentų savo smegenų mėsos. Visa kita buvo drungna arba labai prastai.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys" / "Fantastic Beasts: The Secrets of Dumbledore"

 

Sveiki,

Pastaruoju metu mane traukia masinis kinas, o tai nebūna taip jau ir dažnai, tai norisi prieš atostogas, kol galva dar nenusiteikusi rimtesniam kinui, pasižvalgyti, ką mums siūlo žiūroviškas kinas. Negalėjau atsisakyti David Yeto režisuotos trečiosios dalies „Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“ (angl. Fantastic Beasts: The Secrets of Dumbledore) (2022), tad po „Daktaro Strendžo“ Marvelo serijos buvau nusiteikęs daug liūdnesniam reikalui, tačiau „Dumbldoro paslaptis“ kažkaip paveikė emocionaliau ir žmogiškiau nei „Daktaras Strendžas beprotybės multivisatoje“ dalis.

Pradėkime iš toli. Kalbant apie Hario Poterio veikėją Albą Dumbldorą, jau labai seniai netilo kalbos apie jo homoseksualumą, nors Hario Poterio dalyse tiesiogiai tas niekada nebuvo išsakyta, tačiau skaitytojai įskaitė Albo užsislaptinimą kaip savaime aiškų dalyką. Nesidomėjau, ar rašytoja J. K. Rowling pritarė šioms kalboms ar ne, bet puikiai pamenu, kad buvo prieš kelerius metus skandalingas jos twitterinis pasisakymas prieš transeksualus ar transvestitus įžiebė sumaištį. Žodžiu, skandalas kaip reikalas išpūstas, tad visai nenustebau, kad šiam „atsiprašymo“ filmui ji sukalė LGBTQ palaikantį scenarijų, nes visi savaime suprantame, kokia vaizduojama Dumbldoro paslaptis, o dabar retas „didysis kinas“ neapsieina be juodaodžių aktorių ir LGBTQ antraplanių istorijų, nes kitaip jo tiesiog niekas nefinansuotų ir negalėtų pretenduoti į „Oskarus“. Deja, tokia tiesa...

Grįžtant prie trečiosios „Fantastinių gyvūnų“ dalies, mes vėl pasineriame į magišką burtų pasaulį, kuriame galioja vėl tos pačios gėrio ir blogio kovų istorijos. Šįkart ašis – Albas Dumbldoras ir staiga jo mylimasis Gelertas Grindelvaldas staiga atsiskyręs nuo Albo tampa garbėtroška ir užsiima juodąja magija stengdamasis laimėti pasaulio burtininkų valdovo titulą. Veiksmas vyksta maždaug prieš Antrąjį pasaulinį karą, šmėžuoja vokiečių nacistinių rinkimo gairės, tačiau tas, kas galioja žiobarams, negalioja burtininkams. Kad Grindelvaldenas laimėtų rinkimus ir visus išdurtų, turi apeiti Dumbldoro kliūtis, o tai jam padeda itin reto gyvūno kraujas, kuris parodo ateitį. O ten, kur gyvūnai, ten ir pagrindinis veikėjas Miglaputys...

Visgi filmas vaizduoja magijos pasaulio rinkimus, žiaurų elgesį su gyvūnais bei klastas. Žodžiu, nuotykių tikrai netrūksta, kaip ir intymios Albo bei Gelerto meilės istorijos, kuri šiame filme labai santūriai pavaizduota (praktiškai be menkiausios erotikos) ir tik kovos metu su lazdelėmis jie vienas kitą paliečia ir atsitraukia. Taigi bijantiems, kad čia kažkoks paradas ar dirbtinis brukalas, reiktų nusiraminti, išgerti valerijonų ir mėgautis filmo turiniu. Kitą vertus filmas labai suveržtas ir struktūruotas pagal didaktinius niuansus t. y. dialogai, gėrio ir blogio kovos bei ilgi ištęsti happy end epilogai, kuriuose skamba ir teisingo rinkimo rezultatai bei vestuvės kepyklėlėje, kiek per tvarkingai užraukti pasakojimo „rauktinukai“, todėl primena tuos visus tvarkingai su intriga, kulminacija ir atomazga sudygsniuotas „Saulėlydžio“, „Bado žaidynių“ sagas.

Stebina tik tas atvejis, kad Albas visiems nė nemirktelėjęs, (kas skaitydavo ir tebeskaito Hario Poterio dalis), kai jo paklausia apie santykius, aktoriaus Judo Law skaidriosiomis akelėmis Albas be gėdos ir net su šiokiu tokiu pasididžiavimu išpyškina, kad jis mylėjęs savo puikųjį niekšelį Gelertą. Ir ką jūs visi į tai, ką? Jam net nusilenkia pats tyriausias fantastinis gyvūnas, matąs tyriausias sielas. Tas, kuris spintoje nesėdi ir savo jausmų į vatą nevynioja, ar begali būti geresnė didaktika ir Hario Poterio sukurto pasaulio panaudojimas auklėjant paprasčiausią žmogiškumą kaip patį natūraliausią dalyką?

Mano įvardijimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela