Filmas: "Amžinieji" / "Eternals"

Sveiki,

Tikriausiai daug kas laukė Marvel vieno įspūdingiausių kino žadėtų projektų „Amžinieji“ (angl. Eternals) (2021), kurį režisavo „Klajoklių žemės“ režisierė Chloe Zhao. „Amžinieji“ – tai dar vienas Marvel komiksų visatos filmas, kuris pasakoja apie pirmuosius Žemės planetoje nusileidusius dievus prieš 5000 tūkstančius metų, kurie visatos valdovo paliepimu turėjo žmones apsaugoti nuo tuo metu žemėje gyvenančių pabaisų Deviantų, tačiau negalėjo kištis į pačių žmonių evoliucijos klausimus ir jų lėtą technologijų vystymąsi. Filmui panaudotos įvairių kultūrų žinomiausi dievai, kuriuos garsūs Holivudo aktoriai ir perteikė: Angelina Jolie (Thena), Salma Hayek (Ajak), Gemma Chan (Sersi), Richard Madden (Ikaris), Kumail Nanjiani (Kingo), Lia McHugh (Sprite), Brian Tyree Henry (Phastos), Barry Keoghan (Druig) bei daktaro Streindžo kolega Don Lee (Gilgamesh).

Pustrečios valandos filme pagrindinė gėrio ir blogio kova vaizduojama ganėtinai primityviai. Nuo pat pradžių aišku, kad tie Amžinieji jokie amžinieji, o tiesiog mirtingi didvyriai, ilgus šimtmečius slapstęsi po savo sukurtomis Žemėje tapatybėmis. Filmas įsibėgėja gana lėtai, o pasakojimo struktūrą, kurios šiais Marvel laikais norėtųsi kuo įmantresnės ir sudėtingesnės, šįkart, sakyčiau, apsiriboja gana skystokai, pagal visus Marvel komiksų štampus t. y., Amžinieji savo būryje, kad ir kokie atrodytų vienas kitam draugiški, visgi yra slaptų sąjungų, meilės ir pavydo trikampių, kurie galiausiai išaiškėja, kai tenka suremti pečius prieš blogį. Tai klasika, tačiau šiuolaikiniam žiūrovui, pavyzdžiui, man toks naratyvas tampa tiesiog... per paprastas ir primityvus.

Nuo pat pirmųjų kovos epizodų, kada Amžinieji nusileidžia į Žemę, tampa aišku, jog žiūrime nepagerintą ir ne paturbintą pasakojimą, o absoliučiai pagal klasikinius standartus susuktą lėtokų apsukų plokščią istoriją, prisodrintą klaikiai nudėvėtų primityvių dialogų ir netikroviškų, komiškai teatralizuotų vaidybos elementų. Manau, aktoriai čia nieko dėti, tiesiog toks Marvel stilius, kuris metai iš metų kai ką gali nuvilti. Visgi tokiais atvejais einame į tokį filmą dėl nuotykių, aštraus fantastinio siužeto su stebuklingais kompiuteriniais grafikos efektais, tačiau manoji akis tikriausiai jau bus pernelyg nugludinta ir išlepinta tų specialiųjų efektų, nes nieko naujo ar įspūdingo, ko nebūčiau matęs, šiame filme nepamačiau.

Visgi apibendrinant filmą reiktų pasakyti, kad jis drungnas tarpinis Marvel projektas ir toli gražu ne pats geriausias, nes jame stokojami įdomesni siužetiniai vingiai, bandymai individualizuoti kai kuriuos veikėjus tapo tik dar viena Marvel štampų kalve. Kitą vertus suprantu pačią režisierę, nes sukurti neštampinį Marvel filmą būtų spjūvis tikriesiems Marvel žiūrovams, kuriems istorijas daugiau ar mažiau reikia pateikti Marvel filmų klišių rėmuose, nes juk tai... užsakomasis kampanijos filmas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Madeline Miller "Achilo giesmė"

Madeline Miller. „Achilo giesmė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 384.

Sveiki, 

Prieš kelerius metus skaitytas amerikiečių rašytojos Madeline Miller (g. 1978) romanas Kirkė paliko nedviprasmišką įdomios antikinės literatūros transformacijos pavyzdį į šiuolaikinę literatūrinę kalbą. Jau tada man daugelis sakė, kad Achilo giesmė (angl. The Song of Achilles) yra geresnis ir dinamiškesnis kūrinys už Kirkę. Turiu abu Achilo giesmės leidimus lietuviškai, bet skaityti teko naujausią, verstą Adonės Mitkevičienės, pastarąjį išleido Baltų lankų leidykla.

Man atrodo, kad kine jau kuris laikas atslūgo statyti antikių mitų pagrindais sukurtus vaidybinius filmus, o štai literatūriškai pertransformuoti ir pateikti savo mitų interpretacijas beletristikoje šiuo metu yra gana madingas reikalas. Pati autorė už Achilo giesmę pelnė Orange Prize For Fiction (dar tai būtų Women‘s Prize for Fiction). Autorė Amerikoje dėsto senąją graikų kalbą ir antikinę literatūrą, kaip pati sako knygos pabaigoje publikuotuose straipsniuose, jai atsigręžti į Homero Iliadą bei Odisėją buvo būdas suprasti antikos kultūrą, o ir dažna tiesa ta, kad mes nebepaskaitome ne tik graikų literatūros, bet sunkiai suvokiame ir šiuolaikinius originalių tekstų vertimus. Aišku, tas noras išversti ir pertransformuoti visiems suprantama kalba gali tapti kiču, netgi labai didele nesėkme, nes lengva suplokštinti, subanalinti, tačiau kalbant apie Achilo giesmę, sakyčiau, autorei labai pagelbėjo pasirinkta nauja pasakojimo perspektyva, visai kitas šios istorijos žiūros kampas.

Kas tik nežino mito apie Achilą ir jo kulną, kai nimfa Tetidė, norėdama padaryti sūnų nemirtingą, suėmusi už kulno, pamirko jį į stebuklingus vandenis, taip jam suteikdama nemirtingumo galią, tačiau kulnas, už kurio ji laikė sūnų, taip ir liko nesušlapęs ir vienintelė pažeidžiama Achilo kūno vieta. Tai žinomiausia šio mito dalis, kuri ganėtinai populiari mūsų šiuolaikinėje kultūroje, tačiau įdomiausia, kad pati autorė šio mito nepanaudoja romane, o strėlė, kuri perveria Achilą, perveria jo krūtinės ląstą, o ne kulną. Nežinau, kodėl autorė nusprendė nežaisti šiuo mitu, tikriausiai reiktų skaityti originalius Homero tekstus ir ten rastume paaiškinimą.

Istorija primena ilgą graudžios meilės laišką. Kai pas mus visuomenė itin susiskaldžiusi LGBTQ klausimais, sakyčiau, šioji literatūra gali kai kam pasirodyti ir atgrasi. Tačiau kalbėti apie antikos mitus, o ypač apie Achilą, tikriausiai neįmanoma neminėti, jog Achilas suvokiamas kaip homoseksualas, mylėjęs vienintelį savo gyvenimo draugą Patroklą. Būtent Patroklo balsu ir pasakojama šioji istorija, kuri prasideda nuo pat vaikystės, kai Patroklas už kilmingojo sūnaus nužudymą ištremiamas į neturtingą kitos karalystės provinciją, kurį valdo Achilo tėvas ir motina Tetidė. Užsimezgusi draugystė netrunka peraugti į rimtesnius seksualinius santykius, tačiau visame tame romantikos burbule vyksta Trojos karo grėsmę žadantys įvykiai – pagrobiama gražiausioji iš gražiausių Helenė. Graikai ima vienytis ir ruošiasi vienam didingiausių karo žygių, kad išvaduotų negrobtąją Helenę ir graikai apgintų savo garbę. Šiaip klasikiniame variante Trojos karo priežastis yra Helenės grožis, tačiau skaitant šį romaną, akivaizdu, kad autorė ryškina patriarchalinį valdžios egoizmą, nes tiek karalius Agamemnonas, tiek Odisėjas bei kiti vyksta kariauti ne tiek dėl Helenės, kiek dėl garbės.

Madeline Miller

Būtent garbė yra didžiausias šių vyrų akstinas veikti, ji taip sudievinama (kaip ir antikinėje literatūroje), jog svarbiau už gyvenimą yra tai, ką apie tave pasakos, kai tavęs nebebus. Šioji kultūros dalis iš dabarties perspektyvos ganėtinai komiška, tačiau, kas sako, kad mūsų vertybės dabartyje nėra yra kokios nors kvailos? Pavyzdžiui, prisipumpuoti lūpas butulino, o į sėdmenis implantuoti silikoninius maišus, kad tave sektų kokiame nors klaikiame instagrame.

Grįžtant prie paties romano, jo kompozicija kaip klasikinio romano – viskas nuoseklu, chronologiška. Nors vyksta Trojos karas, svarbiausių veikėjų trikampis yra Achilas, jo motina deivė Tetidė, kuri nepritaria sūnaus ir Patroklo meilei, nes Patroklas yra kliūtis tapti Achilui legenda. Atrodo, kad net pačiai deivei svarbu, koks bus jo sūnaus likimas ir ką apie jį bylos ainiai, nors graikų dievai kaip niekas kitas nesirūpindavo savo palikuonių likimu. Tvyranti motinos ir Achilo mylimojo įtampa tampa esmine romano pranašystės jungtimi, kuriai galiausiai lemta išsipildyti.

Visgi romane turime ir keliaujantį Odisėją, ir Menelają, ir Agamemnoną bei kitus to laikotarpio karalius, kurių paveikslai anaiptol nėra labai jau tokie pozityviai didvyriški, kaip apdainuoja Homeras. Autorė juos vaizduoja gudrius, į politinę avantiūrą linkusius egoistus, kuriems beveik nesvarbi kitų žmonių gyvybė. Štai karalius Agamemnonas vaizduojamas kaip itin didelis kietakaktis, kuris sėdi palapinėje, kai jo vyrai miršta dėl užnuodyto vandens. Iš vienos pusės antikinis pasaulis ganėtinai primityvus, čia veikia garbingieji ir niekšai, vyrauja geri ir blogi žmonės. Prisiminkime, kad Homeras savo veikėjų beveik neindividualizavo, vaizdavo juos iš nuotolio kaip didvyrius, o M. Miller kurdama Patroklo jausminį pasaulį suteikia intymumo, tam tikros romantikos. Galiausiai ir patys veikėjai nėra tokie statiški, pavyzdžiui, gyvenimo pabaigoje Achilas tampa puikybės, karo pergalės ir keršto apsėstu pusdieviu, kuris nebegirdi ir nebenori girdėti švelniojo Patroklo kalbų, taigi kinta ir Achilo vertybių skalė. O juk sakoma, kad meilėje kaip ir kare, pateisinamos visos priemonės, tačiau atrodo, kad Achilui šis pasikeitimas tampa gyvenimo tragedija.

Man labai patiko šio romano pabaiga, kuri dvelkia tarsi poezija. Nuo žiaurių Trojos karo epizodo pereinama prie švelnios lyrikos apie Patroklo ir Achilo pelenus, apie antikos kultūroje reikšmingas laidojimo tradicijas. Galiausiai mes sužinome, jog Patroklas visą šią istoriją pasakoja ne kam kitam, o būtent savo priešininkei deivei Tetidei, kuri, ilgą laiką knygoje vaizduojama itin žiauri, nuožmi ir negailestinga, padovanoja Patroklui laisvę. Gal dėl tos atstatytos pomirtinės teisybės ir paveikė daugelį skaitytojų, nors galbūt daug kas knygai lipdys LGBTQ propagandos etiketę, bet akivaizdu, jog visų pirma romanas apie antikinės kultūros reliktus ir tai, kas neištrina iš istorijos didvyrio vardo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vyrai" / "Men"

 

Sveiki,

Pro Lietuvos kino teatrus praūžęs siaubo trileris „Vyrai“ (angl. Men) (2022) sulaukė, kaip ir visame pasaulyje, itin prieštaringų vertinimų, tad nusprendžiau pasižiūrėti ir pasidalyti savo įspūdžiais. Giliamintės analizės nesitikėkite, nes, jeigu patys matėte filmą, suprantate, kad čia tiesaus kelio į vieną prasmę nėra, o tai, be jokios abejonės, yra bent jau neprasto filmo bruožas.

Šiaip istorija dvelkia mažu biudžetu, tačiau kokybės ir įdomumo klausimas yra kitas, nes kino istorijoje turime nemažai daug filmų, kurie sukurti už keliolika tūkstančių dolerių tapo tokie garsūs ir žinomi, kad juos žiūrime metai iš metų. Filmas „Vyrai“ iš tikrųjų pasakoja apie moterį, kuri patyrė itin sunkų išsiskyrimą, kai jos buvęs mylimasis nusižudė jos pačios akivaizdoje, nes ji prisipažino, kad nebegali gyventi santuokoje, nes yra, kaip visi supratome, lesbietė. Gydydamasi sielos žaizdas ji įsinuomoja atokų provincijos dvarą ir ten vienui viena leidžia laiką, sutikdama itin keistus vyrus, kurie primena maniakus, kol galiausiai ją pradeda persekioti nuogalius ir viskas tampa taip tamsu ir nepaaiškinama, kad darosi mažų mažiausiai keista: ar tai moters galvoje, o gal tai narkotikų apsvaigintosios kliedesiai? Kėliau ir kitokių versijų...

Visgi ši siaubo istorija atitinka jau prieš penkerius (o gal ir seniau) užgimusią naują siaubo kino požanrinį siaubo atšaką t. y. suvelti viską taip, kad viskas nebūtų iki galo aišku. Tokiems filmas, kaip, beje, ir šiam, būdinga psichodelinė maišatis, religinių-biblinių simbolikų gausa, mitologija, sumišęs protas, lyčių priešprieša, socialiniai vaidmenys ir tam tikras mindfuck galvosūkis. Tokie filmai kaip „Paveldėtas“, „Saulės kultas“, „Motina“ ir kt. davė peno kurti tokio siaubo žanro kiną. Laiko klausimas, kada jis atsibos ir taps štampinio kino pagrindu kaip, pavyzdžiui, po „Bleiro raganos“ šiuo metu išsikvėpęs kameros naudojimo efektas. Filmas „Vyrai“ visa tai turi. Gilinantis į filmo prasmių ištakos siejasi su LGBTQ ir feministinių prieskonių ištakomis. Čia taip pat veikia uždrausto Rojaus vaisiaus simbolika, proto ir haliucinacijos žaidimai, tad tokie filmai reikalauja ir šiokio tokio išsilavinimo, kad tuos simbolius pamatytume. Tiesą sakant, man tokie filmai kol kas patinka ir aš su malonumu pažiūrėjau „Vyrus“. Belieka pridurti, kad viena įspūdingiausių filmų pabaigų – tam tikrą reinkarnacijos parabolę kartojantys atgimstantys vyrų kūnai, sumišę su krikščionybės ir senovės druidų mitologija padovanoja ganėtinai neblogai atperkantį šlykštoką reginį, nuo kurio, bent jau aš, neatitraukiau akių.

Man suprantama, kodėl šis filmas daug kam nepatiko, nes jis suvelia smegenis į vilnos gniutulą, čia reikia įskaityti simboliką ir prasmes, atsakymai nepateikiami iš anksto ir tai yra gero kino žiūrovų receptorius dirginti triukas, kuriam nesunku pasiduoti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rachel Cusk "Atsarginis pasaulis"

 Rachel Cusk. „Atsarginis pasaulis“ – Vilnius: Tyto alba, 2022. – p. 176.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Prieš pat savo vasaros atostogas spėjau perskaityti garsios kanadiečių rašytojos Rachel Cusk (g. 1967) neseniai lietuviškai pasirodžiusį romaną Atsarginis pasaulis (angl. Second Place), kuris buvo įtrauktas į ilgąjį Booker Prize 2021 sąrašą ir kurį į lietuvių kalbą išvertė Justė Povilaitienė kartu su Jolita Parvickiene, o išleido puikiai visiems žinoma Tyto albos leidykla.

Šiame nedideliame romane, galima sakyti, tik iš pažiūros primenančiame kurortinį romaną, pasakojama apie nebe pirmos jaunystės moterį, kuri romane vadinama tiesiog M. Ji savo istoriją pasakoja paslaptingam Džefersui, kuris neaišku, kas toks yra, ir pats Džefersas istorijos vyksme nedalyvauja. Tokia išpažinties pasirinkta pasakojimo strategija leidžia personažei būti atvirai ir intymiai. Taigi M pasakoja apie savo šeimą, kuri gyvena netoli jūros, kurios vandenys užlieja didžiulę pelkę. Suaugusi dukra bando užmegzti santykius su Toniu, kuris, atrodo akivaizdu, jos dukrai netinka. Visgi M gyvena su savo mylimuoju, tačiau jiedu įrengia ir antruosius namus, skirtus apgyvendinti menininkams. Vieną vasarą pas M ir jos vyrą atvyksta dailininkas L, nuskuręs ir savo kūrybinės galios nebeturintis menininkas, pastarasis mano, kad šioje rezidencijoje vėl galės nutapyti ką nors įstabaus. Su juo kartu atvyksta turtuolių dukra Bretė, kuri erzina M, nes M nori su dailininku palei vyro nosį užmegzti romaną, pajusti, kad vėl gyvena ir yra geidžiama.

Iš tikrųjų romanas primena psichoterapinį rašymo tekstą. Tikriausiai tas skambus užrašas atgaliniame viršelyje, kuris skelbia, kad R. Cusak prozos nesupainiosi su kitų rašytojų kūryba, yra teisingas, nes autorė aiškiai valdo savitą stilių. Pirmuoju asmeniu bylodama M gyvenimą ji leidžiasi ne tik į keisto flirto istoriją, bet detaliai analizuoja veikėjos poelgius ir jausmus suteikdama personažės kalbai ir mintims psichoterapinės išpažinties įspūdį. Romane nemažai svarstymų, tam tikros gyvenimiškos patirties filosofiškos analizės apie santuoką, motinos ir dukters ryšį, apie laisvę ir įsipareigojimus bei menininko reikšmę.

Iš vienos pusės pagrindinė veikėja atrodo snobiškai gyvenime nuobodžiaujanti. Ji pateisina savo tingėjimą, beveik nesikiša į vyro kasdieninius darbus, vaikštinėja po pakrantę, rašinėjasi laiškais su L ir iš dykinėjimo prisigalvoja problemų. Iš kitos pusės pati M save tapatina su menininkės statusu, nes ji savo kūryboje užstrigusi rašytoja, nepatenkinta pernelyg ramiu ir aiškiu gyvenimu. Jos tolerantiškasis vyras, atrodo, ją supranta, tačiau nesistengia koordinuoti jos gyvenimo ir leidžia netgi prisigretinti prie šalia apsistojusio menininko L.

Veikėja sukelia savo gyvenime minčių chaosą, kai ima analizuoti savo ir dailininko L santykį, kuris romane labai įdomus ir, sakyčiau, nebanalus. Dailininkas L tiesmukas, atsiribojęs, atšiaurus ir su M susitinka labai retai, laiko ją per atstumą. Galima sakyti, M kenčia nuo tam tikros platoniškos meilės, nes L pasiekiamas ranka, kitame name, kuris atrodo kaip atsarginis pasaulis, kuriame ant obels veši uždrausti rojaus vaisiais. M primena mazochistę, kuri suvokia, kad šita savo jausmų analize ir santykių su L rizika gali sugriauti savo pačios santuoką, tačiau jai svarbus ne tiek paikas romanas su L, kiek galimybė suprasti savo gyvenimo tėkmę ir realizacijos stoką. Prieš 15 metų susižavėjusi L paveikslas ji susitapatino su kūrinių turiniu ir manėsi, kad tai galimybė atsiverti pasauliui, būti suprastai kaip menininkei. Iš tikrųjų Rachel Cusk iškelia seną idėją, kad jeigu mėgstame autorių kūrinius, tai nereiškia, kad patys menininkai, kai juos sutiksime tikrovėje, mums irgi patiks. Meno kūrinio ir jo autoriaus santykis šiame romane yra esminis poleminis klausimas, kurį aiškinasi veikėja, tačiau įdomiausia yra, kaip ji tai daro.

Rachel Cusk

„Gal tai paaiškintų ir tam tikrą neįveikiamą potraukį, kurį jutau L: pavyzdžiui, kai žiūrėdavau į pelkę, regis, paklūstančią daugybei jo šviesos ir suvokimo taisyklių, todėl dažnai primenančią jo tapybą kūrinį, jausdavausi taip, lyg žvelgčiau į L darbus, kurių jis nesukūrė, todėl – mano galva – ir jaučiausi lyg kurčiau juos pati. Nežinau, koks yra šių puslapių kūrinių moralumas, galiu tik drįsti spėti, kad jis panašus į įtakos moralumą, todėl žmonių santykiuose yra galinga tiek gėrio, tiek blogio jėga (p. 54-55).“

Artėjant šios istorijos atomazgai, M sužino, jog L nori ją sunaikinti. Tai labai įdomu, nes aštraus konflikto tarp M ir L niekada nebuvo, jis labiau idėjinis, tarsi trumpuose debatuose dalyvautų antikiniai filosofai-išminčiai, tad šis konfliktas pagrįstas kūrėjo dvasia ir energija, mat L garsus tapytojas pasaulyje, o M beveik niekam nežinoma kūrėja. Iš vienos pusės L naikina jos barjerą, iliuzijas apie kūrėjos stagnaciją, savotišką M tingėjimą, tačiau ir pats sugriauna save kaip menininką. Tai šiek tiek primena Jurgos Ivanauskaitės romano Ragana ir lietus vyrų ir moterų lemtingų santykių atomazgas. Akivaizdu, kad L užstrigęs, pernelyg dažnai geria, vartoja narkotikus, bet iš M pozicijos, atrodo, kad L tikrasis menininkas, kuris patiria bohemišką nevaržomą menininko gyvenimą, o pastarosios laisvės M niekada nepatyrė. Tiesa, šis menininkų galios žaidimas ir analizė perteikta amžina lyčių galios priešprieša. L klausia: „Kodėl vaidini moterį? (p. 103). M nepriešgyniauja ir neneigia, tarsi sutinka su L ir pritaria jo abstraktiems klausimams, kurie iš esmės yra puolimo klausimai, taip sumažindama įtampą.

M nekamuoja perdėti kūniški geiduliai, ją kamuoja gyvenimo prasmės ir tapatybės klausimai, kai gyvenimas persiritęs į antrąją gyvenimo pusę, o dukra užauginta. Moteriškumas ir laisvė, būti reikšminga ir gerbiama ne tik šeimos institucijos citadelėje, bet turėti reikšmingą visuomenės statusą (kaip kad L) yra, sakyčiau, vienas pagrindinių šios personažės motyvacijų, paskatinusių įsivelti į šiuos platoniškus santykius.

Romanas dvipolis. Čia daug priešpriešos. Geografinėje plotmėje teritorija padalyta į šeimos namų teritoriją ir tą, kurioje apsistojęs L su meiluže, o dvasinėje ir idėjiniame lygmenyje – šeimos moters ir bohemiečio nerūpestingo dailininko pasaulių sankirta. Galiausiai pagrindinė veikėja, bandydama suvokti save, nors ir išlieka gyva iki romano pabaigos, jos vertinimo sistema, požiūris perteiktas per mačistinės galios ir moters tabu svertus. Visgi romano atomazga man itin tradicinė ir neskani: bohemiškas pasitikėjimas ir kūrybinė laisvė išsikvepia ir lieka žmogui susinaikinimas, o moteris, apjuosta šeiminių įsipareigojimų ir ilgesingos egzistencinės kūrėjos, veikėją įgalina toliau gyventi. Tam tikri saugikliai egzistuoja, todėl man Atsarginis pasaulis yra apie socialinių tapatybių balanso paieškas.

Romanas ganėtinai literatūriškas, stilius mąslus, analitiškai filosofiškas, tačiau tai suderinta su keliama intriga, dialogai retsykiais buitiški, tačiau retsykiais konstruojami tarsi šarados, leidžiančios skaitytojui sukelti įspūdį, jog visada norima pasakyti daugiau, nei yra. Visgi apmąstydamas romano kertines idėjas, padariau klišinę ir visiems iki skausmo nusibodusią išvadą, jog romanas labai... moteriškas. Jame, sakyčiau, telpa visos moteriškos, feministinės temos jau gvildenamos nuo Jane Austin laikų. Štai garsi XX amžiaus pirmosios pusės britų rašytoja Virginia Woolf savo eseistikoje Savas kambarys sako, kad kiekvienai moteriai reikia savito kampo ir laiko, kad ji galėtų save realizuoti kaip kūrėja. Pagrindinė veikėja Atsarginiame pasaulyje turi daug laiko ir daug erdvės, tačiau neturi parako, gyvenimo kibirkšties, adrenalino, todėl iš nuobodumo leidžiasi į filosofinį flirtą su jaunesniu menininku lyg bandydama užvesti seniai įkalnėje sustojusį gyvenimo autobusą. Visgi siužeto romane nėra jau tiek ir daug, tad didžiausias šio romano pliusas yra Rachel Cusak literatūrinė giliamintė akrobatika, leidžianti išskleisti įvairias menininkų galios žaidimo perspektyvas.

P. S. Kiek žinau, leidykla jau ruošia Rachel Cusk romano Kontūrai leidimą. Manau, pasirodys šiemet.

P. S. S. Siūlau pasižiūrėti Tyto albos paruoštą interviu nuotoliniu būdu. Yra lietuviški titrai.

Jūsų Maištinga Siela

Graikijos žemėlapis lietuviškai. Graikija.

 

Filmas: "Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės" / "My Big Fat Greek Wedding"

 

Sveiki,

Kaip Joel Zwick sukūrė filmą „Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės“ (angl. My Big Fat Greek Wedding) (2002), dar būdamas vaikas pamenu, kad filmas buvo itin reklamuojamas. Matyt, kad po Rugsėjo 11-osios įvykių visiems daugiau ar mažiau reikėjo pramogų ir juoko, nes visi buvo persisunkę tų įvykių aidais ir prezidento Dž. Bušo politika, panašiai kaip dabar mes dėl karantino ir Rusijos karo su Ukraina. Prisimenu, kad šį filmą paauglystėje visgi buvau matęs, tačiau taip jau susidėliojo repertuaras su graikų aktore Nia Vardalos, kad iškart po „Mano gyvenimas griuvėsiuose“ (2009) teko pamatyti ir „Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės“, kuriam scenarijų parašė pati Nia Vardalos. Šiuo metu, kiek man žinoma, filmuojama trečioji šių filmų dalis...

Filmas utriruotas graikų tema, o pagrindinis veiksmas vyksta Amerikoje, kurioje vaizduojama didelė emigrantų graikų šeima, kuriai vadovauja tėvas su senomis graikiškomis ir itin konservatyviomis pažiūromis. Jo dukra jau sulaukusi 30 metų ir dar netikėjusi staiga padaro esmingą karjeros šuolį ir netikėtai susiranda vyrą amerikietį ir taip prasideda ilgos derybos, nes graikų šeima nė iš tolo nenori įsileisti amerikietiškų tradicijų...

Filmas, sakyčiau, pakankamai linksmai pavykęs. Jame naratyvas ir scenarijus gerai išvystytas, pavykęs scenarijus ir galiu įtarti, kad tuo metu, kada pasirodė filmas, jis išties atrodė neblogai. Vienas didžiausių šių filmų privalumų, jog jis pašiepia graikų nacionalistines pažiūras, susireikšminusius graikų vyrus. Scenarijaus autorė panaudojo visus tikriausiai žinomiausius graikų štampinius įsitikinimus, pavyzdžiui, „pasaulyje gyvena tik graikai ir tie, kurie nori būti graikais“. Filmas nors ir apie vestuves bei merginų graikių gudrumą šeimoje, bet problematinis laukas visgi išlieka ši: kaip išsaugoti graikišką kultūrą, papročius ir tradicijas liberalioje amerikietiškoje kultūroje? Filmas atsako, jog tiesiog reikia kitus paversti graikais, o tai byloja apie tam tirą uždarą kultūrinį getą, į kurį užsidaro diasporos atstovai.

Šiame filme meilės istorija nėra tokia svarbi ir įdomi, kiek ta graikiška nacionalistinė patriarchalinė šeimos diktatūra ir jos ironiškas vaizdavimas, bet šis filmas visgi tampa tam tikra prasme dviprasmišku kūriniu, nes iš vienos pusės graikai pasijuokia iš savo graikiškumo, bet tuo pačiu ir pasireklamuoja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimas griuvėsiuose" / "My Life in Ruins"

 Sveiki,

Yra tokių keistų komedijų, kurių nė už ką nežiūrėčiau, tačiau imi ir vis tiek pažiūriu, nes kitiems tiesiog neįsiūlysi geresnio ir rimtesnio filmo. Tokiais atvejais belieka susitaikyti ir žiūrėti tai, ką pasirenka artimieji ar kompanija, tad ir šįkart nutiko labai panašiai su šia senstelėjusia komedija „Mano gyvenimas griuvėsiuose“ (angl. My Life in Ruins) (2009), kurį režisavo Donald Petrie, o pagrindinį vaidmenį atliko graikų kilmės aktorė Nia Vardalos.

Istorija pasakoja apie gidę Džordžą, kuri Graikijoje turistams veda kelionę po žymiausias Graikijos vietoves. Kelionės metu nutinka pačių keisčiausių, nemaloniausių ir kartų įdomiausių nutikimų, kurie tik gali nutikti gidams ir turistams.

Iš tikrųjų filmas komedijos prasme labai amerikietiškai hiperbolizuotas, prisodrintas kiekvienoje scenoje anekdotinių situacijų, iš kurių galima pasijuokti, tačiau tą patį galima išgirsti ir kokiose nors stundapuose kiek kitomis tonacijomis. Kleptomanė turistė, užsislaptinęs hipis mačo vairuotojas, palikinėjantis gidei ramunėles, susiraukusi ir pasipūtusi moterėlė, kuri neturi jokio dialogo su maištaujančia dukra ir ištisas autobusas įnoringų, nuobodžių ir apie Graikiją tikrai negalvojančių turistų, primenančių psichiatrijos klinikos klientus. Veikėjai vienkrypčiai, komiškai monotoniški be individualių istorijų, o kelionių situacijos atrodo itin dirbtinės, nuvalkiotos, o neįdomiausiai žiūrėjosi gidės ir vairuotojo meilės istorija, kuri šiame skystokame komedijos balagane atrodė kaip pigiausias meilės romanas minkštais viršeliais Vilniaus autobusų stotelės kioske.

Visgi filmas absoliučiai pigiai foninis, tinkantis retkarčiais užmesti akį ir spoksoti kaip į visiems žinomų ekranizuotų turistinių anekdotų rinkinį, kurią jungia banaliausia kokia tik gali būti meilės istorija.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela