Filmas: "Amžina dukra" / "The Eternal Daughter"

 Sveiki,

Retas, kuris gali atsispirti šiuolaikinio kino ikonai Tildai Swinton, tad žiūrėdamas su naujausius darbus vis neprarandu kantrybės ir tikėjimo šios aktoriaus universaliomis kūrybinėmis galiomis. Britų režisierė Joanna Hogg daug ką pakerėjo savo dviejų dalių filmais „Suvenyras“, kuriame pasirodo ir pati Tilda Swinton. Naujausias režisierės darbas „Amžina dukra“ (angl. The Eternal Daugther) (2022) iš vienos pusės labai minimalus, o iš kitos – aktorei Tildai Swinton iššūkis sukurti du pagrindinius (dukters ir motinos) vaidmenis.

Pasakojimas pasakoja apie senutę Rozalindą, kuri kartu su dukra Džiuli atvyksta į dvare įsikūrusį viešbutį. Čia jos apsistoja, Džiuli bando kurti filmo scenarijų apie savo motiną, todėl iš visų jėgų stengiasi ja rūpintis ir viską iškamantinėti: iš vienos pusės reikia medžiagos filmui, o iš kitos ji supranta, jog galbūt tai paskutinė jos kelionė su mama, todėl tai tarsi savotiškas atsisveikinimas. Džiuli nepatenkinta viešbučiu, čia ji naktimis girdi keistus garsus, naktimis vedžioja po sodą šunį ir ją kamuoja tiek kūrybinė krizė, tiek nejaukus, kone vaiduokliška nuojauta, jog jai pamažu krinka nervai. Priešingai viskas su Rozalinda, kuri atrodo rami, stabili ir dėl nieko neišgyvena, nebent dėl dukters neurozės.

Filme iš esmės nieko įdomaus neįvyksta, tačiau režisierė sukūrė ištisą netaisyklingų ir filmams šiaip jau keistų dialogų simfoniją. Veikėjos nuolat kalbasi ir, atrodo, niekada nesusikalba arba susikalba iš pusės žodžio, niekada niekas neįvardijama ir nepasakoma iki galo, kad ir žiūrovas suprastų tikrąją šių moterų padėtį. Ką mes iš tikrųjų regime be Džiuli psichikos sutrikimo? Ogi milžiniškas jos pastangas būti gera dukra ir įtikti motinai. Ji rengia gimtadienio vakarienę, tačiau Rozalinda pernelyg nuvargusi, kad mėgautųsi dukters surengta pompastika. Džiuli tokia subtili, tokia atsargi, kad kiekviename žingsnyje bijo įžeisti motiną, tačiau pretenzingai ją savo jauduliu vargina tiek žiūrovą, tiek senutę.

Bendriausia prasme filmas yra apie dukters pastangas išlikti tobula dukra. Tai išties kiek neįprasta, nes dažniausiai filmuose esame linkę matyti šią problemą iš motinos perspektyvos, kad mamoms nepavyksta būti gerais tėvais. Iš kitos pusės šis mistinis filmas pasakoja apie bandymą analizuoti motinos gyvenimą, išlaikyti ją savo atmintyje ir sudurstyti sutrūkinėjusius ryšius per atmintį. Filme viskas hiperbolizuotai mistifikuojama (garso takelis, gotikinė nuolatinė tamsa, rūkas, dingstantis šuo, senės veidas už stiklo), tačiau visą filmą nieko tragiško neįvyksta, vien tik mistinės detalės, aštrinančios Džiuli sutrikimą. Pokalbių scenos primena kaip čiuožinėjimą ant ledo pirmąkart, veikėjai su žodžiais elgiasi tarsi su stikliniais indais, bijo sudaužyti venas kitą. Tai nekantresnį žiūrovą gali erzinti, tačiau tenka pripažinti, kad režisierė rado savo kiek teatralizuotą būdą perteikti kažin kokį amžiną bendravimo nepatogumą ir dukters kaltės išraišką. Dialogai tampa tokie saviti ir taip gerai organizuoti lyg žaidimas, tačiau visumoje tiek istorija, tiek vystomos atskiros scenos su dialogais iš žiūrovo pareikalauja kantrybės, lyg žiūrėtum kokį monotoniškai subtilų spektaklį su siaubo filmo „Kiti“ gotikiniais vaizdiniais.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Korsažas" / "Corsage"

 Sveiki, skaitytojai,

Keliaudamas po Vengrijos ir Austrijos regioną esu girdėjęs ne vieną pagražintą istoriją apie XIX amžiaus Austrijos ir Vengrijos imperatorę Sisi, kuri buvo ištekėjusi už Pranciškaus Juozapo I. Neblėstančios istorijos apie gražiausią to meto Europos monarchę šiomis dienomis sklinda labiau kaip reklaminė etiketė su puošniais lankstinukais, pagamintais iš reprodukcijų su jos tapytais atvaizdais. Neseniai pasirodė lietuvių kalba keletas grožinių knygų apie Sisi gyvenimą, tačiau viskas labai romantizuota, todėl austrų kilmės režisierė Marie Kreutzer iš esmės ėmėsi Sisi mitą sugriauti, pavaizduodama imperatorienę keturiasdešimtmetę, brandos amžiuje kaip liberalią maištininkę filme „Korsažas“ (angl. Corsage) (2022), kuris Kanų kino festivalyje buvo pastebėtas ir įvertintas dėl Liuksemburgo aktorės Vicky Krieps Sisi vaidmens pasirodymo.

Beje, filmas tapo mūsų rudeninio kino festivalio „Scanorama“ atidarymo filmu, ten juostą ir galėjote išvysti. Filmas, kurio dalis iš tikrųjų buvo nufilmuota istoriniuose Vienos rūmų kiemuose, mums pasakoja apie jau visus vaikus pagimdžiusią ir šiek tiek nuobodžiaujančią Sisi. Įrėminta kasdienių ceremonijų, griežtos veiklos, sveikos gyvensenos bei savo tarnaičių Sisi aiškiai, kai vieši asmenys to nemato, leidžia sau sugriauti visas išauklėtos imperatorienės etiketo taisykles. Jausdama, kad Pranciškus turi kur kas jaunesnę meilužę, pati leidžiasi į įvairius romantinius nuotykius, tačiau, priešingai nei viską galinčiam imperatoriam, Sisi negali užmėgsti ilgalaikių slaptų santykių. Galiausiai išleisdama savo vienatinį sūnų iš rūmų ir atstumta vyro, ji išgyvena depresiją, suvokia, jog jos gyvenimas eina į saulėlydį, ji pradeda ilgą priklausomybės nuo opioidų kelią, nusikerpa savo plaukus ir pamažu traukiasi iš Vienos karališkųjų rūmų gyvenimo...

Visas filmas iš esmės remiasi gan nuobodžia to meto moters imperatorės įsipareigojimu dalyvauti ištikimai šalia savo vyro ceremonijose. Sisi laužo taisykles ir yra vaizduojama dėl nuobodulio ir jai primestų taisyklių besikamuojanti maištininkė. Filme ne kažin kas pavaizduota: keli meilės nuotykiai, vargani santykiai su jaunėle dukra, keli apsilankymai beprotnamyje, atšąlantys santykiai su vyru... Tačiau austrų režisierei to pakanka, kad papasakotų korsetu užspaustą moters dvasinio gyvenimo nykumą ir depresijos istoriją. Sisi reikia meilės ir laisvės, išsivaduoti iš griežtų reikalavimų, todėl aktorė Vicky Krieps triumfuojančiai iš vidinio kuriamos veikėjos polėkio perteikia Sisi dvasines kančias. Provokuojantis filmo plakatas su viduriniuoju pirštu tapo šio filmo antipodu toms skrajutėms ir dirbtiniams pasakojimams apie Sisi „taisyklingą grožį“.

Visgi filmo tikroji vinis yra nauja pasakojimo perspektyva, naujas Sisi neromantizuotas portretas ir pagrindinės aktorės puikus pasirodymas, tačiau žiūrint kūrinį ima stigti įdomesnių tiesiog siužetinių vingių ir istorijų, nes visumoje atrodo, jog Sisi istorija yra eilinių privilegijuotų moterų istorija, kuri savo problematika atsikartoja įvairiose kitose istorijose. Filmas nei šokiruoja, nei kažkaip kitaip papasakoja to, ko nebūtų galima įžvelgti pačia istorija besidomintiems žmonėms. Visgi filmo pabaiga sukėlė klausimų, mat, Sisi simboliškai pro laivo priekį nušoka į jūrą, tačiau tikrovėje ji dar gyveno iki 60 metų, kol galiausiai ją nužudė anarchistas. Aišku, filmo pabaiga labiau simbolinė, apeliuojanti į žmogų gniuždančius įsipareigojimus, iš kurių retsykiais nėra kito kelio pasitraukti, tik mirtis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Miley Cyrus - Flowers [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Ar teko girdėti pasakymą „susprogdino internetą“? Būtent taip galima kalbėti apie amerikiečių muzikos atlikėja Miley Cyrus, kuri anos savaitės pabaigoje paskelbė pagrindinė savo singlą „Flowers“ iš būsimo albumo tuo pačiu pavadinimu. 2020 metais išleidusi pop roko albumą „Plastic Hearts“ ji savo sodriu ir kimiu balsu nustebino ne vieną klausytoją, tarp kurių buvau ir aš. Iki šiol manau, kad tai vienas geriausių tų metų muzikos albumų, kur kiekviena daina savitai ir jausmingai išreikšta roko niuansais, todėl daug kas laukė, kokį naują konceptą atlikėja paskelbs įrašinėdama dar vieną solo albumą.

Atrodo, laukti ilgai neteko, nes dar šių metų kovo mėnesį pasirodys „Flowers“, kuris pretenduoja tapti labai populiarus, tą rodo milijoninės YouTube ir kitų platformų perklausos paskelbus pirmąjį singlą. Įdomu tai, kad daina „Gėlės“ yra susieta su buvusiu M. Cyrus vyru, aktoriumi Liam Hemsworth. Su pastaruoju aktorė ir dainininkė susipažino filmuodamasi filme, vėliau susituokė, o paskui išsiskyrė. Kad daina susieta su buvusiu vyru, daug kas kalba ir dėl simbolinės datos, mat, daina išleista sausio 13 dieną per Liam Hemsworth gimtadienį.

Daina išties daro nukrypimą nuo ankstesnio roko albumo ir fokusuojasi į vadinamąjį disco funk stilių su styginiais instrumentais, todėl kai kada daina įgauna ispaniško flamenko ritmo. Internautai pastebėjo, kad daina kažkuo panaši į Bruno Mars hitą „When I Was Your Man“, kuriame ryškiai minėtas gėlių motyvas bei disco nemirtingą Glorios Gaynor himną „I Will Survive“. Kritikai pažymi, jog daina puikiai apsiėjo be skanduočių ir švilpesio (kas, pvz., būdinga G. Gaynor triukšmingam hitui), o išlaiko subalansuotą ir subrandintą, neišsišokantį dainos ritmą. Kol internete klausytojai svarsto, ar tai keršto atsako daina buvusiam sutuoktiniui, ar ne, visgi daina tapo šiuo metu vienu klausomiausiu kūriniu planetoje ir beregint užkopė į JAV Billboard pirmąją poziciją ir daugelyje šalių pasiekė pirmąsias pozicijas.

Lyrics / žodžiai

Miley Cyrus – Flowers

We were good, we were gold

Kinda dream that can't be sold

We were right till we weren't

Built a home and watched it burn

 

I didn't wanna leave you

I didn't wanna lie

Started to cry but then remembered I

 

I can buy myself flowers

Write my name in the sand

Talk to myself for hours

Say things you don't understand

I can take myself dancing

And I can hold my own hand

Yeah, I can love me better than you can

 

Can love me better

I can love me better, baby

Can love me better

I can love me better, baby

 

Paint my nails, cherry red

Match the roses that you left

No remorse, no regret

I forgive every word you said

 

I didn't wanna wanna leave you, baby

I didn't wanna fight

Started to cry but then remembered I

 

I can buy myself flowers

Write my name in the sand

Talk to myself for hours, yeah

Say things you don't understand

I can take myself dancing

And I can hold my own hand

Yeah, I can love me better than you can

 

Can love me better

I can love me better, baby

Can love me better

I can love me better, baby

Can love me better

I can love me better, baby

Can love me better

I

 

I didn't wanna wanna leave you

I didn't wanna fight

Started to cry but then remembered I

 

I can buy myself flowers

Write my name in the sand

Talk to myself for hours (Yeah)

Say things you don't understand

I can take myself dancing

And I can hold my own hand

Yeah, I can love me better than

Yeah, I can love me better than you can, uh

 

Can love me better

I can love me better, baby

Can love me better

I can love me better, baby (Than you can)

Can love me better

I can love me better, baby

Can love me better

I

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šypsena" / "Smile"

 

Sveiki,

Ieškodamas „pribaigti savaitgaliui“ filmo, kuris neįpareigotų daug mąstyti, o tiesiog smagiai įtrauktų ir išlaikytų įtampą, pasirinkau amerikiečių režisieriaus Parker Finn debiutinį ilgametražį siaubo trilerį „Šypsena“ (angl. Smile) (2022), kuris buvo gana gerai pasitiktas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Žinoma, iš to, ką siūlo anonsas, didelių vilčių nedėjau, kadangi tiek filmo atmosfera, tiek spalvos, tiek pasakojimo maniera jau atpažįstamos iš jau kadaise matytų tokio tipažo filmų gausos, tačiau neperšokęs griovio, liaudies išmintis sako, nesakok op. Taigi.

Istorija pasakoja apie intensyviosios klinikos psichologę Rauzę, kuri kasdien susiduria su pačiais įvairiausiais pacientų psichozės pasireiškimais. Vieną dieną Rauzė susiduria su keista mergina, kuri išgyveno regimą savižudybės aktą, po kurio ji pati pradėjo regėti keistai besišypsančius žmones, kurie ją kalbina ir stebi, tačiau kiti jų negali matyti. Dar baisiau – tie žmonės iš josios praeities, o kai kurie jau seniai mirę. Kaip ir įprasta, psichologė „lipdo“ tuos nesveikai iš filmo į filmą erzinančius žodžius apie nusiraminimą ir apie tai, kad viskas tėra tik potrauminė haliucinacija, kol galiausiai, kaip ir Rauzė, nepradeda regėti piktųjų demoniškų jėgų.

Šiame siaubo filme viskas gana tipiška. Psichologė, kuri pati netikėjo ir viską grindė mokslu, galiausiai pati tampa skeptikų auka, todėl pamažu tampa panaši į beprotę. Iš tikrųjų tokiuose filmuose, kuriuose keliami „tikėti ir netikėti“ klausimai labiausiai erzina pagrindinių veikėjų artimųjų abejingumas. Rauzės dabartinis draugas, jos artimiausia sesuo nė per nago juodymą netiki Rauzės pasakojimu, tiesą sakant, kaip ir įprasta, bukiems ir vieno standarto amerikiečiams, kuriems trūksta empatijos, viską tvarko etikečių ir diagnozės klijavimo principu: Rauzė kuoktelėjusi, todėl jai reikia specialistų pagalbos, nors didžiausias šio filmo siaubas – tas amerikietiškas aplinkinių empatijos neturėjimas ir šaltumas, kuris yra vienas iš pagrindinių jau įsigalėjusia šablonine įtampos kūrimo priemone. Ir tai šiame filme mane bene labiausiai erzino.

Kitą vertus, be pagrindinės veikėjos atpažįstamo elgsenos modelio ir aplinkinių antiempatijos, istorija bando pateikti naują konceptą apie prakeiksmo paveldėjimą, kuris panašus į tam tikrą algoritmo virusą: blogis keliauja incognito, jeigu tu prie jo esi per arti. Išties, jeigu filmas būtų paplėtotas, tarkim, detektyviniu principu ir stengtasi išvengti banalių sprendimo būdų, jis siužetiškai atrodytų kur kas stipresnis. Pagyrų galima skirti aktorei Sosie Becon, kuri profesionaliai (prisiminiau epizodiškai Natalie Porman superinį vaidmenį „Juodojoje gulbėje“) perteikė Rouzės sutrikimą, tačiau filmas, nors įtraukus ir išlaiko dėmesį, bando kitaip pateikti siaubo konceptą, visgi didžioji sprendimų dalis tebeplūduriuoja šablonų jūroje. Nepaisant to, visgi filmą gana gerai sužiūrėjau ir tai toli gražu ne pats prasčiausias siaubo trileris, sukurtas paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: žemėlapis, kuriame pavaizduoti kiekvienos Europos šalies populiariausi atlikėjai / The Most Successful Music Artist From Each European Country

 

Sveiki,

Internete kasdien prikuriama daugybę panašių žemėlapių. Šiandien noriu pasidalyti šiuo, kuris vaizduoja kiekvienos Europos šalies pačius ryškiausius, sėkmingiausius ir populiariausius šalies atlikėjus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meniu" / "The Menu"

 Sveiki,

Režisieriaus Mark Mylod filmą „Meniu“ (angl. The Menu) (2022) man rekomendavo kaip itin gilų ir įtraukiantį trilerį apie maistą. Tiesa ta, kad filmas neturi jokios gilios minties, nesuprantu, kur čia ką galima iškapstyti ir iš vaško išspausti sulčių, tačiau sutinku, jog filmas tikrai įtraukiantis. Istorija pasakoja apie turtuolių vakarienę atokioje saloje, kur jie supažindinami su salos aplinka, jiems papasakojama, kaip ir iš kur ant jų stalo atsiras delikatesinis maistas. Į šią puotą atvyksta Taileris su Margo. Margo neatrodo itin susidomėjusi, tačiau Taileris pamišęs dėl maisto ruošimo meno ir šios vakarienės koncepto.

Iš esmės jau nuo pat pradžių, kai veikėjai tik įžengia į restoraną, aišku, jog kažkas čia ne taip. Asistentai ir čionai esantys darbuotojai elgiasi atžagariai, nors atsako mandagiai į klausimus, tačiau nevengia šiurkščių gestų ir tiesmukumo. Galiausiai per vakarą patiekiami 10 patiekalų ir su kiekvienu vis labiau auga įtampa, nes netrukus tampa aišku, jog čionai atėję žmonės ne tik kad yra žinomi viešojoje erdvėje, bet apie juos viską žino virtuvės šefas, kuris vis grubiau, vis brutaliau pateikia savas istorijas, susietas su vakarienės patiekalų konceptu. Galiausiai nusišovęs gabus virtuvės darbuotojas (paaukojęs save vakarienės performansui) sukelia tarp lankytojų paniką. O galiausiai tampa aišku, kad kai baigsis vakarienė, nė vienas iš jų neišliks gyvas. Įdomu tik tai, kad Margo šioje vakarienėje neturėjo dalyvauti, ji – mergina už pinigus, netikėtai pakeitusi tikrąją Tailerio merginą. Virtuvės šefui tai labai nepatinka, jis apie Margo beveik nieko nežino ir ji griauna subtiliai surežisuotą paskutiniąją lankytojų ir virtuvės darbuotojų vakarienės planą...

Iš esmės, nepaisant to, kad šis trileris yra susietas su gurmaniško maisto kultūra, visgi, atmetus tai, siužetas labai primena klasikinį trilerį: veikėjai paimti įkaitais, jie vienoje izoliuotoje erdvėje, išviešinamos jų paslaptys, kiekvienas stengiasi išgyventi. Filmą kiek kitokiu padaro pasakojimo maniera ir pamažu efektingai ir ekspresyviai kuriama įtampa, Margo mokėjimas išsisukti iš virtuvės šefo paruoštų spąstų. Žiūrovas yra labai lengvai ir pagaviai įtrauktas į šio trilerio žaidimo taisykles. Režisierius derina gurmanišką bei rafinuotą virtuvės skonių eleganciją, restoranų pagarbią kultūrą su žudynėmis ir psichologiniu smurtu, todėl kai kas primena Q. Tarantino filmams būdingą makabriškumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė žinomi aktoriai: Ralph Fiennes, Anya Taylor-Joy, Nicholas Hoult. Pastariesiems šie charizmatiški ir kiek karikatūriniai vaidmenys labai tiko. Visgi filmas primena teatralizuotą šou, kuriame efektyviai veikia apgalvotos filmo aplinkos detalės, o ir scenarijus išplėtotas žaismingai. Filmas, siūlantis kantrybės žaidimą ir įsitraukimą, sakyčiau, labai žiūroviškai žiūrisi, nes tinka tiek masėms, tiek kino gurmanams, tačiau komiksą primenančiame pasakojime apie smurtą nerasite kažin kokios didelės gelmės. Besąlyginis virtuvės pakalikų atsidavimas blogio virtuvės genijui kelia daug didesnį siaubą (kaip jis juos privertė nusižudyti ir paklusti kaip robotams?) nei suruošta elegantiška žudynių vakarienė. Filme suskamba gera frazė: „nevalgykite, o ragaukite!“ Visgi visi tie iš jūros išgriebti ir pincetu sudėlioti patiekalai nė iš tolo neprilygsta mūsų riebiems cepelinams su spirgais, vėdarams ir rūkytiems lašiniams su svogūnu ir juoda duona. Bet kas bent kartą gyvenime nenorėtų pavalgyti to, ką patiekė šiame filme?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Meilė", režisierė Agata Duda-Gracz (Klaipėdos dramos teatras)

 

Sveiki,

Klaipėdos dramos teatras, bendradarbiaudamas su lenkų režisiere Agata Duda-Gracz (g. 1974) pastatė pačios režisierės parašytą dramą „Meilė“, kuri pasakoja mistinę istoriją apie menamus kaimo gyventojus, panašius pusiau į numirėlius, pusiau į gyvuosius. Nesiplėtosiu į ilgus siužetinius aprašymus, iškart eisiu prie esmės.

Pats spektaklis nebuvo blogas, tačiau ir nesujaudino taip, kaip norėjosi. Visumoje reginys daug žadėjo, nes nuo pat pradžių žiūrovus pasitiko puikūs ir provokuojantys pseudomemorialiniai kapinių stendai su veikėjų portretais bei kapinių atributika, žiūrovams išdalytos lentelės su užrašu „Apsėstas“, tačiau visą spektaklį tas lenteles žiūrovai turėjo, bet didelio efekto ar funkcionalumo neturėjo, tik siejosi tuo, kad žiūrovas irgi turėtų jaustis spektaklio dalimi su priklijuota socialine etikete kaip kad veikėjai. Sakyčiau, pavyko tik iš dalies. 

Patiko man ta mirties scenografija, kuri vienu metu didingai baugina savo tamsiomis ir raudonomis spalvomis. Vaikščiojantis raudonas numirėlis demonas, primenantis nukryžiuotąjį, o iš kitos pusės japonų samurajų „multiko“ herojų, scenoje taip pat pasirodė keletas crazy demonų, viena iš jų, pasirodo, nėra joks demonas, o tai visų gyventojų vadinama Šūdagalvė (bomžė, gyvenanti po tiltu). Pastaroji labai komiška ir karikatūrinė. Režisierė iš jos išspaudžia kiek tik gali kontrastą, nes atsidūrusi Šūdagalvė tinkamu metu ir tinkamoje vietoje prikelia iš numirusiųjų savižudį, todėl vietos gyventojai paskelbia ją esančią Šv. Mergele Marija. Visą pjesę netikra šventoji (aliuzija į Tartiufą, kurį šįkart susikuria patys kaimiečiai, nes jiems reikia stebuklų) tampa ir pajuokos objektu ir stabmeldystės simboliu. Iš esmės parodijuojamas tikėjimas, kuris nieko bendro neturi su šventumu. Šūdagalvė paverčiama Užgavėnių lėle, vežiojama ir jai meldžiamasi, manipuliuojant vietos gyventojais.

Iš kitos pusės prasideda tikros smurtinės orgijos dėl įsitikinimų. Dvi giminės, kurios nebeskiria, kas ir kieno yra vaikai, myli, nekenčia, laimina, smerkia ir tai daro su pasimėgavimu, kad netrukus spektaklis tampa kakofonija, kuri ekspresyviai, kaip ir įprasta teatrui, pasakoja su ironija ir šaržu apie visuomenės ydas, o veikėjai skęsta savo skausme ir visuomenės bei artimųjų smerkime. Iš tikrųjų pjesė ir pastatymas nėra blogi, tačiau kažin kokios Užgavėnės nesujaudina. Sarkastiškas sadomazochistinis humoras apeliuoja į jautrias žmonių traumas, išjuokia „mažo“ žmogaus priklausomybę nuo kitų žmonių, ir kas gerai šiame pastatyme, manau, kad šioje istorijoje neturime jokių didvyrių, tačiau nėra ir tokio aiškaus socialinio šoko, kokį regime, tarkim, spektaklyje „Didis blogis“. Pasigedau apibrėžtumo, spektaklis „nuėjo“ labiau į formas ir ekspresiją, nuslydo nuo įsipareigojimo (nors tai ir nebūtina) laikmečiui, todėl atrodo, kad labiau demonstravo abstrakčias idėjas, tačiau jos nelabai (bent jau man) buvo universalios. Jeigu būtų įvestas koks nors istorinio laikmečio ar tragedijos naratyvas, spektaklis suskambėtų, manau, aukštesne nata.

Įvertinimas: 7/10

Vaidina: Alina Mikitavičiūtė, Artūras Lepiochinas, Bartosz Roch Nowicki, Cezary Studniak, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Eglė Jackaitė, Jonas Baranauskas, Jonas Golubovskis, Jonas Viršilas, Justina Vanžodytė, Kamilė Andriuškaitė / Marija Žemaitytė, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, Liudas Vyšniauskas, Mikalojus Urbonas, Regina Šaltenytė, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Vaidas Jočys

Jūsų Maištinga Siela