Spektaklis: "Kalės vaikai" (Režisierius Eimuntas Nekrošius)

 

Sveiki,

Kai buvau mažas, dažnai mėgdavau tupėti prie žemai įrengtos namų knygų lentynos. Nors daugelis knygų išleistų dar sovietiniais laikais buvo be paveikslėlių, tačiau man patikdavo jas išsitraukti ir galvoti, kas jose parašyta, o kai jau mokėjau iš skiemenų sudėti žodžius, pamenu, jog iš tos pačios knygos išsitraukęs perskaičiau Sauliaus Šaltenio mažu ir nykiu užrašu parašytą nedidelės apimties romaniuką „Kalės vaikai“. Tuokart kalė asocijavosi su, žinote, kokia reikšme (mokėjau prastų žodžių reikšmes neblogiau už poterius!), tik vėliau į mano suvokimą atėjo, jog kalėmis vadiname ir šunų pateles. Deja, romano taip niekada ir neteko perskaityti, jis tebedūla kažkur toli apleistuose namuose, o štai spektaklį, pastatytą paties šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus pagal to paties puikaus prozininko Sauliaus Šaltenio kūrinį Kalės vaikai su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pavyko visai neseniai.

Spektaklio premjera įvyko 2018 metų vasario pradžioje, režisieriui likus gyventi šiek tiek daugiau nei pusmetis. Pats E. Nekrošius adaptavo romano kalbą į dialogus ir pritaikė spektakliui. Deja, po pirmojo veiksmo nemaža dalis žiūrovų nebegrįžo pasižiūrėti spektaklio antrosios dalies, nes, matyt, neištvėrė šiaip jau Nekrošiui būdingo didelio teatrinio sąlygiškumo ir antipramoginio pasakojimo tono, pas jį labai daug kas rimta, o teksto tiek, kad tik spėk sugaudyti, ką aktoriai permeta per rampos šviesas. Visgi daugiažodiškumą spektaklyje lėmė romano teksto adaptacija, todėl spektaklyje iš esmės dominuoja ne dialogai, o ilgi monologai. Vienas pagrindinių veikėjų – varpininkas Karvelis (aktorius Darius Meškauskas) apsako istoriją apie Kristijoną Donelaitį, tiksliau savo suasmenintą kalės ir sąžinės graužaties istoriją virtusia amžina atgaila. Kaip gyvenimo naštą jis su savimi velka storą obels, kurią kadaise pats Donelaitis pasodino, kaladę, kuri simbolizuoja ir troškimą nukirsdinti sau galvą t. y. nutraukti naštą, atpirkti nuodėmes.

Visame spektaklyje beveik Kristijono Donelaičio nėra, jis simboliškai guli lovoje, bet jo asmenybė lemia vėlesnius įvykius, tai ir žmonos Marijos likimą, Lotės gyvenimą, į namus besibraunantys ir Donelaičio turto besigviešiantys teisėjai, asistentai... Tai poetinės dramos klasikinis bruožas, panašiai kūrė ir Balys Sruoga su Vincu Krėve-Mickevičiumi, kada pagrindinės asmenybės vaizduojamos negyvos, tačiau visi įvykiai dar vis sukasi apie juos. Kol jaunoji pora svajoja apie Ameriką kaip apie laisvės ir galimybių kraštą, kita karta atveria savo baudžiavos, maro ir patriarchato valdymo piktžaizdes. Labai sujaudino aktorės Reginos Šaltenytės sukurtos veikėjos išpažintys apie tai, kaip ją išnaudojo sadistiškai ankstesnieji vyrai ir kaip ji turėjo atsiskaitinėti savaitinę nuodėmių sąrašą, tas monologe suskambėjęs sarkazmas išties pritiko nuoskaudų pilnam moters gyvenimui. Pagirtinas ir Karolinos Kontenytės pasirodymas, pastaroji man priminė Džuljetą, kurią kadaise suvaidino Rasa Samuolytė Koršunovo pastatyme.

„Kalės vaikai“ spektaklyje galima išvysti nemažai įdomių daiktinių teatrinių sprendimų, kurie verčia mąstyti, o ką norima pasakyti. Iki šiol nesu iki galo apmąstęs popieriaus rulonėlio nutiesimo iki velionio lovos (mat Donelaitį negalėjo laidoti, kol nebus galima iš po žiemos iškasti žemės) ir mokytojo (aktorius Vaidas Jočys), kuris provokuodamas tai Mariją, tai Lotę vis slenka prie velionio vos tik jos taikosi su juo susidoroti. Ar mokytoją saugo Donelaičio asmenybės šleifas? O gal tai tradicija, kad prie mirusiojo nesikoliojama? Dar tas keistas rankos rokokiškas pabučiavimas... Iš tikrųjų apie tą baletiškai simbolišką sceną norėtųsi padiskutuoti su išmanančiais.

Apie ką šis spektaklis? Toli gražu ne apie patį Kristijoną Donelaitį, nors ir apie jo asmenybės paliktus darbus. Čia nieko nerasite apie jo darbus literatūrine prasme, jokių „Metų“, veikiau S. Šaltenis ir kartu E. Nekrošius perteikia Mažosios Lietuvos podonelaitiškąjį laikų ir tradicijų kaitą, užsimena apie maro paliktus padarinius, o Lotės išprievartavimo istorija kalba apie kriminalus, kurie buvo gana įprasti tuo laikotarpiu. Labai patiko simboliška pabaiga, kai kaltes išpažįstantis varpininkas išvedamas baltosios kalės uodegos-kasos į dausas vaikštant apie kaladę. Perteiktas su naiviu krikščioniškuoju humoru, įžmoginantis (a)moralumą vienu metu.

Spektaklis nėra lengvai žiūrimas, tačiau visgi visuminis vaizdinys man patiko. Nors ir niūrokas, tačiau pilnas paradoksalių apeigų, magijos, kuri demaskuoja labai smarkiai krikščioniškojo protestantizmo paveiktą gyvenimo sampratą, išryškina žmogaus prigimtines ir socialines to laikmečio prieštaras.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jaroslavas Melnikas "Te visad būsiu aš"

 

Jaroslavas Melnikas. „Te visad būsiu aš“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – p. 384.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Vadinamieji „brangūs prisiminimai“ atrodo kilnūs ir būtini tik iš pirmo žvilgsnio. Atidžiau įsižiūrėję imame suprasti, kad žmogus anaiptol nėra atmintis. Iš esmės ji jam beveik nereikalinga, veikiau išvis nereikalinga. Sutinku, vadinamoji asmenybė susijusi su atmintimi. Bet kiek akimirkų per dieną esame asmenybė? Kai sėdime ir žiūrime į jūrą, vandenyną – apie ką galvojame, ką prisimename? Apie nieką negalvojame ir nieko neprisimename. Mes tiesiog esame. <...> Pamiršome senolių išmintį – jie ragino gyventi čia ir dabar, tik tai laikė realybe. Argi jie nebuvo teisūs? Ar praeitis egzistuoja? Tai tik proto fikcija! Yra tik šios akimirkos, kuriomis gyvename. Realybė yra išgyvenama dabarties akimirka (p. 190-191).“

Neatsitiktinai pasirinkau šią citatą, kurios prasmė apie būvimą čia ir dabar greitėjančiame pasaulyje byloja įvairūs dvasinių seminarų koučeriai (ar jau yra koks patogesnis ir lietuviškesnis žodis, nes jau pats laikas?). Prisipažinsiu, ne vieną mokymą pas juos išėjau ir visi daugiau ar mažiau tvirtina, kad praeitį reikia paleisti, mėgautis šia akimirka ir mažiau ieškoti dramatiškų situacijų, o tuo labiau jas narplioti. Geriausia išeitis, anot daugelio, yra ignoravimas, sąmoningas proto atitraukimas nuo problemų, į kurias dažniausiai mes įkrentame ir kapanojamės, kol josios tampa mūsų tikrovės dalimi. Dar baisiau – mes savo asmenybę tapatiname su tuo, kaip tose situacijose pasireiškiame. Apie tai kurį laiką galvojau skaitydamas naujausią mūsų rašytojo Jaroslavo Melniko (g. 1959) distopinį romaną Te visad būsiu aš. Pavadinimas, beje, nugriebtas nuo paskutiniosios populiarios sovietiniais laikais dainelės Te visad šviečia saulė ir dangus būna žydras... priedainio posmelio eilutės. Pastarosios neteko zombiškai dainuoti, tačiau pamenu, kad prancūzų mokytoja užsimojo mūsų klasę priversti šią dainą giedoti kaip Tėve mūsų prancūziškai, todėl melodija man puikiai pažįstama.

Te visad būsiu aš romane pagrindinis veikėjas, pasakotojas Dio iš pradžių atskleidžia neįtikėtiną mokslo evoliucijos šuolį ir papasakoja apie novatorišką sistemą, kaip nusidėvėjus kūnui žmogaus smegenys išimamos ir persodinamos į naują kūną ir taip iš amžiaus į amžių, kol žmonės nebejaučia nei baimės numirti, nei patirti kažko netikėto, nes veikėjai atrodo plūduriuoja kaip moskitai gintaro sutirštėjusiame gabale, užsikonservavę savo idiliškame pasaulyje. Atrodo, kas gali būti nuostabiau, nei amžinas gyvenimas, totali ramybė, kuri tikrovėje vyrauja be jokių ligų, bado, skurdo, konkurencijos, ekonominio nuosmukio? Netgi dabar pas mus susiformavęs požiūris, kad geriausia pramoga, kai nieko nereikia veikti ir dėl nieko nereikia rūpintis, nes bet kokia kita veikla reikalauja pastangos, kantrybės ir laiko, o tai jau po kasdienių darbų nebėra taip įdomu. O romano pasaulis siūlo kaip tik nuostabiausius dalykus. Tik, savaime aišku, gyvenimo grožis atsiskleidžia suvokiant savo asmenybės ribotumą ir fizinio pavidalo laikinumą – tą J. Melnikas nepamiršta protarpiais romane pabrėžti, kad Dio, nepaisant to, kad keičia lytis, patiria moterišką gyvenimą, keičia profesijas, tačiau reikšmingų dalykų kaip ir nevyksta. Gyvenimas, kitaip sakant, nebėra joks stebuklas, nuobodumą pakeis kito gyvenimo nuobodumas.

Išties Dio yra nykus veikėjas, jis neturi nei kokių įdomybių, nei reikšmingesnių istorijų, nei ambicijų. Jis kaip koks metraštininkas dėsto net jam pačiam nuobodžią istoriją po Didžiojo šuolio, porina apie tai, kad motinos nebeatpažįsta savo vaikų, o vaikai savo motinų, kad per amžius keičiantis kūnams tas pats tėvas su sūnumi gali sukurti vieno gyvenimo šeimą, keisti lytį ir daugmaž visiems tai normalu ir gera kaip kokiame lėlių namelyje. Suprantu, kad tai būdas atskleisti galimos ateities perspektyvos kontekstus, tačiau pasakojime pristigo ugnies, pernelyg viskas dvelkia tipizavimu, pavyzdžiui, visame romane pabrėžiamas vyro ir moters kūniškumo, geismo, erotizmo dėmuo, kuris ateina ne iš pakitusios realybės, netgi ne iš manosios kartos tikrovės, bet tikriausiai iš pačios J. Melniko kartos seksualumo sampratos, išvengiant ne tik LGBTQ temų, bet gal ir galimo ateities belytiškumo? Vis galvojau, negi visi tie herojai su persodintomis smegenimis savo seksualumo sampratą grindžia 1970-ųjų sampratos modeliais?

Kad veikėjai ir pasaulis stigmatizuotas pagal mūsų tuos pačius modelius, prasiveržia ne tik per Dio veikėją, bet ir ateities visuomenės įsitikinimus, pavyzdžiui, laikraštyje Amžinvalis (man taip gražiai rimuojasi su Versalis ir Vivaldis) ir amžinasis gyvenimas teigiama, kad daugiausia į problemas reaguoja moterys, nes jos emocingesnės, jautresnės (turėkite galvoje, kad nebeaišku, kas tos moterys, nes jos gali būti ir vyrų smegenys, bet stereotipas vis dar gavus pagal elgesio tradicinius lytiškumo stereotipus): „Kažkodėl dauguma jų autorių moterys, nors, kita vertus, tai suprantama, juk būtent moterys emociškai reaguoja į aktualius mūsų gyvenimo klausimus. Kaip ir prašėme, jos nurodė, kiek susilaukė vaikų pastarajame gyvenime ir kiek per visus kitus gyvenimus (p. 130).“ Moters kaip seksualios būtybės, jų liemenis, persišviečiančios lytinės lūpos per kombinezoną bei korpų kūnų erotizmą pabrėžia tarsi nebe ateities žmogus, o tiesiog vyras rašytojas, kurio laki erotizuota galimybių fantazija šalia gana įdomios distopijos galėjo ir sukurti kažką išties novatoriškesnio, verčiančio susimąstyti apie kintančią lytiškumo sampratą, kitaip šie erotiniai intarpai romanui nieko neduoda, tik demonstruoja literatūrinį kičą.

Romane kūnų donorais vaizduojami korpai, kurie dažniausiai sulaukia tik dvidešimties, nes tik į tokį kūną telpa suaugusio žmogaus smegenys, man asmeniškai, labai siejosi su storais iš autoriaus ankstesniojo romano Maša, arba Postfašizmas. Akivaizdu, jeigu kas skaitė ankstesnius autoriaus kūrinius, jog autorius pakryps panašiu pasakojimo modeliu: pagrindinis veikėjas turi sužinoti, kad gražus ir nemirtingas gyvenimas kainuoja užmaskuotą sisteminę vergovinę santvarką, o  žmogus užliūliuotas gražios utopijos nė nesupranta, kad gyvena gražiose erčiose tarp koncentracijos stovyklų. Korpai – tokie pat žmonės, tik veisiami didžiulėse veisyklose, kurias kontroliuoja didžiulis jau visatoje išvešėjęs dirbtinis intelektas DIRSME. Iš esmės tai klasikinė distopija, kurioje žaidžiama tariama idiline visuomene, kai veikėjai nežino jos užkulisių arba, kaip šiuo atveju, tikint DIRSME kaip neabejotinai žmones ir jų nemirtingumą palaikantį intelektą. Kitą vertus, po daugiau nei tūkstančių metų atsiranda naujas judėjimas, kurio nariai suvokia, jog toks nemirtingumas žmogui kenkia, o tikrasis amžinasis gyvenimas yra visiškai kitoks, kai iš tikrųjų numiršti, o neišnaudoji donorų klasę savo nemirtingumui pratęsti. Atsiranda kova tarp mirtingųjų ir nemirtingųjų, o pagrindinis veikėjas sumišęs turi nuspręsti, kieno pusę palaikyti, todėl keliami moraliniai principai, ką visgi pasirinkti, kitaip sakant, ar pats skaitytojas, jeigu būtų tokiose sąlygose, pasirinktų ramų ir patogų gyvenimą, ar žūti už tiesą?

Neslėpsiu, jog esu Jaroslavo Melniko prozos gerbėjas, deja, lietuvių literatūros lauke neturime ryškesnio ir geresnio kalibro distopijų rašytojų, kurie taip gerai perteiktų diskutuotinas ir iki galo neatsakomus klausimus apie žmogaus gyvenimo prasmes bei sistemas, kuriose iš esmės jau seniai gyvename, tik jos tapusios mūsų tikrove. Distopija kaip niekas kitas leidžia lyginamuoju metodu įvertinti ir mūsų pasaulį, kuris irgi yra saviškai beprotiškas. Te visad būsiu aš yra stipri idėja apie smegenų transplantaciją, bet iš esmės kalba apie sielos, intelekto, prisiminimų perkėlimą į naują kūną, kad jo funkcionavimas tęstųsi ir tos transplantacijos padarinius vertybiniu ir tapatybės pakrikimo aspektais. Mokslininkai teigia, kad mūsų smegenys geba generuoti savo ląsteles, vadinasi, neuronai gali ir atsinaujinti, tad pati idėja, jog smegenys sensta lėtai keliamos iš kūno į kūną labai pritinka romanui. Tai iš dalies ir mokslinės fantastikos žanras, nes knygoje apstu žodžių naujadarų, autoriaus sugalvotų prietaisų (juos galite pamiršę bet kada pasižiūrėti knygos gale sudarytame žodynėlyje), kurios perteikia žmonijos mokslo potencialą.

Jaroslavas Melnikas 

Visgi mane labiausiai dominusi tema buvo atmintis ir jos pasikeitimas arba jos reikšmės nureikšminimas. Pagrindinis veikėjas dažnai kalbėdamas su Rojumi, ar kitais veikėjais vis traukia palyginimus ir detales iš Antikos, XIX amžiaus ir kitų epochų tarsi iš kokio užstrigusio ir senai praeitin nugrimzdusio pasaulio, tačiau vis traukia, nors tuo pačiu tyčiojasi iš mobiliųjų telefonų, neprisimindami jų pavadinimo. Tam tikrų veikėjų pasaulėžiūrą, sakyčiau, romane nėra sutvarkyta iki galo, atrodo pernelyg parašyta iš autoriaus praeities perspektyvos, pamirštant, kad istorija rutuliojasi 5-6 tūkstantmetyje. Sakyčiau, romanas kaip tik būtų gyvesnis, jeigu neliktų nei kvestionavimo krikščioniškuoju Dievu, Bibliniais pasakojimais, filosofais ir kitais mums, skaitytojams, atpažįstamais istoriniais-kultūriniais kontekstais. Kitą vertus, knygoje gana pretenzingai erzina pasakotojo pernelyg nuoseklus visko perfrazavimas ir aiškinimas, kas ką pasakė ar pajautė, nepaliekant vietos ir erdvės susidaryti pačių skaitytojų įspūdžiui, pvz.:

„– Taip. Manau, Dievas yra.

– Tai net nejuokinga, – pats nustebau, kad galiu taip drąsiai kalbėtis su DIRSME. – Mašina kalba apie Dievą, sako, kad Dievas yra (p. 334).“

Tai labai keista, nes mes supratome iš tiesioginės kalbos, ką pasakė mašina, kam perfrazuoti po frazės, juk ir taip suvokiame, kad pagrindinis veikėjas nustebęs. Tokių panašių tuštokų vietų romane yra nemažai.

Kai kada romane abejonių kelia ir pats Dio. Iš vienos pusės lyg ir aišku, jog galbūt jo kritinis mąstymas sumenkęs per tiek metų, tačiau jis pabrėžia savo profesijų gausą, įvairias skirtingų gyvenimo patirtis, tad tikėjausi, jog jis bus pastabesnis, sudėtingesnis. Autorius labai stengiasi perteikti veikėjo nuostabą, jog korpai – tai tie patys žmonės, tačiau pajungus skaitytojo smegenis tampa akivaizdu, jog Dio gavęs naują kūną apvaisina moteris arba apsivaisina to kūno savininko sėkla, o ne savo pirmine DNR, kuri jau seniai nebeegzistuoja, tai kodėl jis po tiek amžių staiga nustemba, jog jo paties vaikai galbūt yra su korpo DNR t. y. genetiškai net ne jo vaikai? Elementari biologija! Tiesa, manęs neįtikino ir Kajos bei Dio meilės pabaiga, Titaniko Rouzės ir Džeko vertos istorija. Prisiminiau nuostabaus amerikiečių rašytojo Michael Cunningham romano Dienų pavyzdžiai paskutiniąją istorijos dalį, kuriame skirtingų rasių sutvėrimai išsiskiria, tačiau yra būdų taip paprastai, išraiškingai ir nebanaliai pavaizduoti skaudžios meilės lemtį, kad net Kajos ir Dio istorija atrodo pernelyg plokščia, neįdomi.

Visgi per tiek skaitymo metų pas mane bus išsivysčiusi skaitytojo kritiko patirtis, nes Te visad būsiu aš romane mačiau daug techninių trūkumų, naivumo, šabloniškumo, kuriuos jau skaičiau pas Melniką jau seniau. Tais pačiais triukais kai kas bandoma išartikuliuoti vis taip pat, kas jau buvo pasakyta ankstesniuose kūriniuose (kitą vertus ar kas nors kaltina pasikartojimais kokį nors Stepheną Kingą?). Ir žinote, manau, autorius žino, kad yra puikus idėjų autorius, jis tikrai turi ką papasakoti, o romane keliami geresnės visuomenės bei ateities sisteminiai modeliai visada atskleidžia ir moralinių pasirinkimų problemą. Ir tie pasirinkimai nėra lengvi nei Tolimoje erdvėje, nei Maša, arba Postfašizmas, nei Te visad būsiu aš. Pastarasis man pasirodė su atsikartojančiomis melniškomis manieromis, kurios rodo, kad autorius absoliučiai susiformavęs, turi savo stilių.

Galgi visgi silpniausias ne pasakojimo šabloniškumas ar retkarčiais prasiveržiantys pernelyg nuspėjami pagrindinio veikėjo perfrazavimai (šiuo atveju, manau, lakoniškumas būtų tik stiprybė šiam romanui), bet dėl to, kad Jaroslavo Melniko stipriausioji pusė yra iškelta ir išskleista stulbinama idėja, kuri neranda šiame romane naujos literatūrinės pasakojimo perspektyvos. Būtent norėjosi išgirsti kitaip nei įprastai papasakotos istorijos, gal be visų šių dienų perspektyvos mąstymo ir vertinimo inkliuzų, o daugiau iš kažkokio pakitusio pagrindinio veikėjo perspektyvos, pakitusio vertybinio spektro, kuris tik koreliuotų su klasikiniais gero ir blogo žmogaus sampratomis pagal mūsų sistemos matą. Dabar skaitytojas šabloniškai suvokia DIRSMĖS galybę ir pavojų, kaip kad kosmonautas Stanislavo Lemo romane Soliaris mąstančio vandenyno baugumą, tačiau kodėl neapvertus pasakojimo iš dirbtinio intelekto pusės? Norėjosi rebuso, daugiau intrigų, perspektyvų, netikėtumo, tačiau romanas susiskaitė labai greitai, atpažįstant visas J. Melniko literatūrines galimybes, jo lakonišką vientisinio sakinio kampuotumą, vengiant kalbos lyriškumo (šiaip distopijai priimtinas stilius), bet vėlgi, kodėl vėl taip pat?

Nenoriu pasakyti, kad nusivyliau romanu ir autoriumi. Tikrai ne. Jaroslavas Melnikas Europoje pripažintas autorius, pelnė ne vieną apdovanojimą ir jo idėjos tikrai plečiančios ir bauginančios, galgi net pranašiškos (ne kartą pagalvojau, o gal mes jau panašiai gyvename? Gal kaip filme Matrica atjungs kas žarnelę ir pabusiu kokioje vandens pūslėje su amfibijos galūnėmis?). Rekomenduoju fantastinių ir distopinių romanų skaitytojams, bet kokiu atveju, J. Melnikas lietuvių literatūros lauke jau tampa tikru susiformavusiu klasiku, tad vis dar tikiu, kad galima dar labiau eksperimentuoti ne tik su pačia distopijos idėja, bet ir pasakojimo perspektyva ir stiliumi.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Wisława Szymborska, lenkų poetė, apie pyktį ir neapykantą

 

Sveiki,

Šįkart beskaitydamas Tomo Venclovos verstus lenkų poetės, nobelistės Wisławos Szymborska (1923-2012) eilėraščių rinktinę „33 eilėraščiai“, įsiminė ten užfiksuota citata, kaip autorė svarsto apie neapykantos vadinamąjį geną, kuris liudija rašytoją mąstančią kaip apie šio reiškinio paveldimumą tikriausiai kultūriniais kodais. Vis nepaliauju galvoti tarp eilučių suskambusia prasme: o kiek neapykanta iš tikrųjų pasitarnavo kaip tarnaitė istorijoje? Jeigu ne ji, gal manęs ir tavęs, skaitytojau, čia nebūtų?

Jūsų Maištinga Siela

Mandelos efektas: Ar egzistuoja kintanti žmonijos kolektyvinė atmintis?

 

Sveiki,

Ar dažnai patiriate Mandelos sindromus? Nežinantiems, kas tai, labai trumpas paaiškinimas:

„Mandelos efektas (ME) – tai kolektyvinis klaidingas fakto ar įvykio prisiminimas. Šis fenomenas pasireiškia, kai iškyla dvi praeities įvykių versijos: viena, kurią prisimena visuomenės mažuma, kita, kurią prisimena visuomenės dauguma ir kuri yra patvirtinta istorikų ar dokumentuota žiniasklaidoje. Mandelos efektas yra vienas iš klaidingos atminties fenomeno tipų. Jis išsiskiria iš kitų tipų tuo, kad informaciją klaidingai prisimena grupė žmonių.‘

Pavadinimas kilo iš beveik absurdiško fakto: „Kolektyvinio klaidingo įvykių ar detalių prisiminimo forma iškilo, kai grupė žmonių internete pasidalino pamenantys, kad Anti-apartheidų lyderis Nelsonas Mandela žuvo kalėjime 1980 m. Šis kolektyvinis prisiminimas buvo klaidingas, nes, iš tiesų, Mandela 1990 m. buvo paleistas iš kalėjimo, 1994 m. buvo inauguruotas Pietų Afrikos prezidentu, o mirė 2013 m. praėjus daugiau ne dvidešimčiai metų po jo paleidimo iš kalėjimo...“

Vakar YouTube kanaluose prieš miegą peržiūrėjau ne vieną vaizdo įrašą, susijusį su Mandelos efektu. Labiausiai atminty įstrigo šis pokemonas, kuris (pasirodo, ir mano atmintyje) fokusuojasi daugelio atminty, kad Pokačiu turėjo juodą uodegos galiuką kaip ir ausis, bet pasirodo, kad ne. Žmonės visame pasaulyje dalijasi visokiausiais neatitikimais tarp žmonių kolektyvinės atminties ir to, kas pavaizduota iš tikrųjų. Kodėl taip nutinka? Sunku pasakyti. Labai panašiai ir su žaidimo „Monopolis“ bankininku. Nežinau kodėl, bet ir mano atminty jis iškyla su monokliu akyje, tačiau tikrovės logotipe jo nėra.

Visgi galvodamas apie Mandelos efektą pagalvojau ne vien tik apie vaizdinius, bet ir kur kas abstraktesnius dalykus, susijusius su žmogaus pojūčiais. Gal pasirodysiu senamadiškas, bet man atrodo, kad anksčiau laikas tekėdavo daug lėčiau. Tą pastebi ir kiti mano arba senesnės kartos žmonės. Sulaukti kokios „Santa Barbaros“ naujos serijos būdavo tikra kančia, nes tekdavo nudirbti ilgus dienos darbus, kol tas vakaras pagaliau ateidavo. Arba, kad ir dabar... Atrodo, kad perskaityti storesnę nei 300 puslapių romano nebeužteks laiko, pažiūrėti daugiau nei dviejų valandų trukmės filmą jau gaila laiko, kad gal ir nebeverta nei skaityti, nei žiūrėti. Trumpos distancijos, trumpos knygos ir filmai, parduotuvė arti namų, katė vietoj šuniuko...

Nesakykite, galima kaltinti technologijas, bėgantį laiką ir spartėjantį gyvenimo būdą, nes pasiūlos ir galimybių tiek daug, tik to laiko neužtenka, todėl toks gyvenimo bėgimo efektas. Vis galvoju, kaip anksčiau akademikai, pavyzdžiui, magistrantai parašydavo savo magistro darbus be interneto!? Net dabar, kai galima tą padaryti net neužsukus į biblioteką, vien ant savo sukamosios pandeminės kėdės užsisakius veikalus iš Amazon ar kitur, pasinaudojus internetiniais ištekliais ir... vis tiek to laiko neužtenka! Kur tas laikas pasideda, nežinia.

Arba kitas kolektyvinis prisiminimas apie sovietinius vaikystės arba postsovietinius (pirmajame dešimtmetyje) parduodamus ledus (grietininius ir kakavinius). Ot, kokie buvo skanūs ir tikri – tą paliudys daugelis. Atrodo, kad anuomet ir obuolys buvo skanesnis, ir bananas saldesnis ir žuvis šviežesnė. Kodėl, kai pasiūlos tiek daug (o šūdelių tarp jų tikrai nestinga), mums atrodo, kad maisto pojūčiai atbuko? Vėlgi, galima visą kaltę suversti ne Mandelos efektui, o tiesiog, kad gyvename pertekliuje, kad receptorius jau seniai apdegino cheminiai skonio stiprikliai, tik kažkodėl pomidoras vis dar užaugintas namų sąlygomis laikomas pomidoru, o visa kita iš pusvaškinių Ispanijos plantacijų.

Visgi galvoju apie tą laiką ir atmintį, kaip visa tai kinta žmonių kolektyvinėje erdvėje. Kaip tai įmanoma? Ir ar tai išvis įmanoma, kai turime tiek filmuotos, tiek rašytinių šaltinių jūras? Ir kiek dar visokiausių faktų, kurių manome prisimenantys kaip nedalomą tikrą tiesą, bet iš tikrųjų kažkas juos prisimena visiškai kitaip? Nepaliauju galvoti, kad tai iš esmės skaldo mus ir atitolina, tikras Babelio efektas, nes anuomet patirti dalykai (prisiminkite pokalbius prie giminių stalo), prisimenami šiek tiek skirtingai. Ar nebaisu gyventi kintančioje... praeityje? Netgi kolektyviniu mastu? Tada kas mes iš tikrųjų esame, jeigu galime suabejoti net savo amžiumi. Taip, tiesa, esu ne kartą iš dabarties metų atėmęs savo gimimo datą, kad pasitikrinčiau, kiek iš tikrųjų metų, nes... imi ir suabejoji. Gyvenimas matricoje. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Algis Kriščiūnas, paveikslas "American Gothic", Kaunas, Laisvės alėja, restoranas "Miesto sodas", tualetas (WC)

Sveiki,

Menas virš pisuaro jau nėra joks tabu. Kaip ir informaciniai A4 formato plastiku įlaminuoti informaciniai spalvingi tekstai apie prostatos vėžio grėsmę. Paskutinįkart smulkiomis raidėmis virš pisuaro (nepamenu kurioje užeigoje, gal kokiame prekybos centro vyrų tualete?) kabojo sexpazintys savo portalą reklamuojantys reklamos makleriai. Privinguriuota visokių moters užpakalių su juodomis nėriniuotomis kelnaitėmis, pretenzingai paryškinant raudonai žodį SEX. (Įdomu, kaip moterų kamurkėse? Netikiu, kad kabo koks stereotipinis Mergelės Marijos portretas, nors neretai reklamose gyvuoja stereotipas, kad kol vyras šlapinasi ir mato savo penį, tol galvoja apie seksą, o moterys leisdamos čiurkšlę mąsto... apie dorovę ir moralę). Pisuarais naudojasi ir devynmečiai, tad pats tas išmokti suaugusiojo viliojimo meno iš reklamų.

Visgi nustebino šis Algio Kriščiūno paveikslas, tiksliau klasika tapusios „American Gothic“ paveikslo adaptacija kabanti Kaune, Laisvės alėjoje įsikūrusio restorano „Miesto sodas“ bendrajame tualete. Tiesa, ne virš pisuaro, bet visgi pastebimai uždengė didžiąją sienos dalį. Paveiksle šmaikščiai parodoma kryptis į tualeto kabinas, ant šakės – tualetinio popieriaus rulonėlis. Mane nuo mažens gąsdino tos moters susiraukęs veidas, tokia tvirta ir viskuo nepatenkinta močia, tikra puritoniška katalikė (panašią įsivaizdavau senąją Vingienę iš Žemaitės „Marčios“), arba tariamai baisiai dorovinga, laikanti vyrą už atitinkamos vietos. Tikra new american world priešingybė kičiškai besišypsantiems ir perdėtai maloningiems šiuolaikiniams amerikiečiams, todėl ir gothic.

Visgi neprikibsi, tai buvo viena autentiškiausių ir labiausiai įsimintinų „Miesto sodų“ interjero detalių, prie kurio pasidariau atskirą asmenutę.

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Tikriausiai serialas „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmasis sezonas buvo tikrai tai, ko reikėjo. Absoliutus užsimiršimas gražiame Havajų salos viešbutyje nufilmuotame pasakojime, kuriame ryškiausiomis spalvomis perteikiami įnoringi, psichinių pakrikimų, neįtikėtino lepumo, perdėtų pretenzingumo, maniakiškumo ir fanatizmo turintys veikėjai, kurių ne kasdien Lietuvos gatvėse sutiksi, o jeigu ir sutiksi, neatpažinsi, nes nebus nei laiko, nei galimybių stebėti. Kitą vertus, serialas „Baltasis lotosas“ toli gražu ir nesistengia visko atvaizduoti tikroviškai ir tai gerai, nes serialas tampa dar linksmesnis, kad tam tikri veikėjų bruožai tampa jų charizmatiškais ir tyčia pabrėžtinai teatralizuotais likimais.

Scenarijus autorius Mike White specialiai sukūrė karnavalinių turistinių spalvų persunktą komiškų intrigų pasakojimą. Šiuo metu filmuojamas trečiasis sezonas, todėl serialo gerbėjai sulauks antologinių tęsinių, mat kiekvienas sezonas pasakoja vis kitą istoriją, iš kito pasaulio taško, o jos centre – turtuolė Tanya McQuoid, kurios vaidmenį sukūrė jau „Emmy“ už pasirodymą kaip geriausia antro plano aktorė antrajame sezone pelniusia aktore Jennifer Coolidge. Pastarosios vaidmuo itin persunktas gyvenimo liūdesio ir nuovargio. Jos personažė atsiduria „Baltojo lotoso“ viešbutyje, kuriame bando sugalvoti, kaip tinkamiausiai išberti savo motinos pelenus, o vietos masažuotojai ir SPA administratorei pažada investuoti į josios nuosavą verslą, tačiau galima numanyti, kad išsiblaškiusi ir liguistiškai prieraiši Tanya daug šneka, tačiau pažadų nėra linkusi tesėti.

Viešbutyje apsistoja jaunavedžių pora Šonas (aktorius Jake Lacy) su Reičele (aktorė Alexandra Daddario). Jų medaus mėnuo tampa iškart nepakenčiamas, kai turtuolis ir mamos lepūnėlis Šonas sužino, jog jos mamos užsakytas didžiausias kambarys jiems neatiteko, nes viešbučio administratorius Armondas padarė klaidą. Šonas maniakiškai pradeda persekioti Armondą (aktorius Murray Bartlett), pastarasis vis labiau nervinasi ir bando išlaikyti reklaminę šypseną, tačiau penkerius metus negėręs vėl pradeda gerti. Dar blogiau – paauglių rankinėje aptikęs narkotikų, pradeda kvaišintis ir vaišinti jau seniai nusižiūrėtą jauną darbuotoją. Reičelės problema kiek kitokia. Ji jaučiasi nevisavertė, po vestuvių visi iš jos tikisi poilsiaujančios ir neįdomios mecenatės vaidmens, kuri pamiršusi visas karjeros ambicijas imasi nuobodžios turtuolės vaidmens, tačiau Reičelė matydama Šono pabrėžtiną nebrandumą ir fanatizmą ima suvokti, jog tikriausiai tekėdama už jo padarė klaidą...

Viešbutyje pasakojama ir kitos, jau santuokoje ilgą laiką pragyvenusios poros istorija. Nikolė (aktorė Connie Britton) su vyru Marku (aktorius Steve Zahn) bei dviem vaikais Kvinu (aktorius Fred Hechinger) ir Olivija (aktorė Sydney Sweeney) bei ją lydinčia iš žemesniojo sluoksnio drauge Paula (aktorė Brittany O'Grady). Šioje šeimynėlėje netrūksta dramų ir tikriausiai vaikų auklėjimas ir motinos karjeristės vaidmuo Nikolei davė savo, tad vaikai užaugo šiurkštūs, vienas kito nekenčiantys, todėl Kvinui tenka miegoti prie jūros po atviru dangumi arba mažoje virtuvėlėje, nes jo išpaikinta ir nešvankiai kalbanti sesuo labai jau įsižiūrėjusią savo draugę Paulą. Atrodo, kad šeimos tėvas, iš pradžių susirūpinęs dėl ištinusių sėklidžių, vis dar bando užmegzti santykius su sūnumi ir numaldyti prieš daugel metų sukeltą neištikimybės skandalą.

Kadrai iš pirmojo sezono "Baltasis lotosas".

Visos šios istorijos papasakotos „Baltojo lotoso“ viešbutyje. Veikėjai labai karikatūriniai, pabrėžtinai ydingi, o jeigu jau esi turtuolis, tai arba esi visiškai trenktas, arba supuvęs morališkai, kuriam trūksta empatijos jausmo, nes ego dydis ir susireikšminimas priklauso nuo tavo sąskaitos banke. Kitą vertus, teatrališkumas visam tam kurortiniam cirkui labai pritinka, nes serialą žiūri kaip šou, absoliučią pramogą. Taip, serialas neturi kažin kokios novatoriškos ir netikėtos idėjos, tad stebėti poilsiaujančius netobulus turtuolius ir jiems patarnaujančius havajiečius, kurių etninę kultūrą sunaikino tų pačių baltųjų invazija ir kolonizacija yra tam tikra prasme didžioji šio serialo socialinė-kultūrinė žinutė.

Seriale rasis ir detektyvinės linijos ir absoliutaus absurdo, pavyzdžiui, kaip Tanya laive stengiasi išberti motinos pelenus, tačiau naivus protelis vis dar sukuria keistas istorijas apie žuvis, kurios suris jos motinos likučius, o ji tą žuvį valgys, o tai reiškia, kad valgys ir savo motiną. Tokių anekdotinių veikėjų pamintijimų rasis seriale ne vienas, o komiškų situacijų tikrai netrūks. Iš kitos pusės gali pasirodyti, jog visi veikėjai fanatikai, liguisti ir niūrūs, pilki, nesveiki, susirūpinę, todėl nebemoka nei įvertinti kurortinio smagumo, nei paties poilsio. Šiame sezone labiausiai charizmatiškas buvo aktorius Murray Bartlett, kuris už administratoriaus Armondo vaidmenį pelnė „Emmy“ kaip geriausias antraplanis aktorius. Jo uždeganti ūsuota šypsena, velniškos akys ir troškimas kaip nors įgelti lepūnėliui Šonui, bet kartu pabirbinti jaunąjį asistentą sukuria tikrą pasiutpolkę, tad šiek tiek apmaudu, jog jo nebebus antrajame sezone...

Serialas sukaltas pramoginiais tikslais, pasišaipyti iš atbukusių ir empatijos jausmą praradusių turtuolių poilsiautojų (o gal kasdienybėje mes į juos kur kas panašesni, negu mums atrodo?), karikatūriškai perteikti jų pabrėžtinas ydas ir, aišku, iš to pasijuokti, nes kad ir kokie seriale atrodytų visi įtakingi ir galingi, jie daugiau ar mažiau vergaudami savo maniakiškoms aistroms atrodo kaip pažeidžiami vaikai, bet nuo to kaip tik linksma stebėti jų intrigėles.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Danielius Dolskis, paminklas-skulptūra Kaune, Laisvės alėjoje

 

Sveiki,

Ko jau ko, bet Lietuvoje netrūksta paminklų. Tad dar vienas Laisvės Alėjoje. Nepaisant visko, manau, kad labai gerai, jog šis žmogeliukas čia stovi.

2007 m. lapkričio 11 d. Laisvės alėjoje, priešais „Metropolio“ restoraną už Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA lėšas atidengta skulptoriaus Romo Kvinto sukurta žmogaus ūgio skulptūra D. Dolskiui. Dainininko atminimo įamžinimo iniciatoriumi buvo aktorius ir dainininkas Vytautas Kernagis.

Jūsų Maištinga Siela