Šios dienos daina: Mateo Falgas – Estuve ahí [žodžiai / letra / lyrics]

 

Sveiki,

Sunku pasakyti, kaip ateina pas mane ta muzika. Atrodo, ieškau anglakalbėje muzikoje kažko ypatingo, bet dažniau save pagaunu, kad benaršydamas pasirenku klausyti itališkos, prancūziškos ar ispaniškos muzikos, kažko nenišiškai autentiškesnio. Taip nutiko ir su ispanu Mateo Falgas. Netyčia „užkabino“ naujausias jo kūrinys „Estuve ahí“ – be galo lyriškas, intymus ir skaudus kūrinys, apipintas ilgesiu ir emociniu sutelktumu. Pasirodo, kad Mateo dainuoja panašiai ir kitas savo dainas, jų galite paklausyti jo asmeninėje svetainėje arba YouTubeje: ČIA.

Apie Mateo Falgas nėra daug žinių. Gimė muzikantų šeimoje ir jis yra trečioji karta, kuri tęsia šeimos muzikalumą. Senelis vaikystėje išmokė groti fortepijonu ir kreipė jį klasikinės muzikos linkme, tačiau bręsdamas suvokė, kad nori dainuoti ir kurti šiuolaikinę muziką. Gyvendamas tarp Ispanijos ir Didžiosios Britanijos Mateo studijavo muziką ir netgi baigė magistrą. Šiuo metu gyvena Valensijoje, kuria ir dainuoja gimtąja kalba. Tai nėra super didelė žvaigždė, įsivaizduoju, kad jis puikiai kaip koks mūsų Baltas Kiras sudalyvautų kokiame šou ar tiesiog dainuotų jaukiame bare. Autentiškas santykis su tekstu ir emocija paperka klausytoją. Pasiklausykite patys.

Žodžiai / lyrics / letra

Mateo Falgas – Estuve ahí

Te fuiste sin decir adiós
Y solo te enfrentaste ante la muerte
Te fuiste sin saber por qué
Solo sé que fuiste muy valiente

Te fuiste y me parte el alma

No haber podido abrazarte
No haber podido sostener tu mirada
No haber podido prometerte los cielos
Pero te digo

Que estuve ahí

Te fuiste sin poder leer
Las cartas que te escribía cada atardecer
Te fuiste sin poderte ver
Esa mirada que tanto me hizo crecer

Te fuiste y me parte el alma

No haber podido abrazarte
No haber podido sostener tu mirada
No haber podido prometerte los cielos
Pero te digo

Que estuve ahí

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stebuklas" / "The Wonder"

 

Sveiki,

Manau, kad Emma Donoghue puiki rašytoja. Jos knyga „Kambarys“, o tiksliau josios ekranizacija mane išties ne juokais paveikė. Panašios reakcijos tikėjausi ir iš lietuviškai išverstos kitos knygos pastatymo „Stebuklas“ (angl. The Wonder) (2022), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė įtaigioji jaunosios kartos aktorė Florence Pugh. Filmą režisavo „Glorija“ (2013) bei „Fantastiška moteris“ (2017) Čilės režisierius Sebastián Lelio. Matyt, kiekvieno rimtesnio ir geresnio Lotynų Amerikos režisieriaus svajonė yra dirbti su Amerikos ir britų aktoriais, gauti anglosaksų kino finansavimą ir prasimušti į kitą rinką. Tą juk ir padarė režisieriaus kraštietis Pablo Larraín, kuris sukūrė gan pasisekusius, nors ir prieštaringai pačių žiūrovų vertinamus biografinius filmus „Žaklina“ (2016) ir „Spencer“ (2021). Tik Larrainui pavyko tą padaryti įdomiai, o Lelio nelabai.

Negaliu būti itin šališkas, nes knygą „Stebuklas“ teko skaityti ir iškart sakau: knyga per visą pilvą yra įdomesnė ir įtaigesnė. Nekalbėsiu apie tai, kad vieniems filmams pavyksta perteikti knygos esmę, o kiti tiesiog „praplaukia“ daugmaž siužetiniais paviršiais. Istorija pasakoja apie nykius Airijos laikus, kai žmonės dar tikėdavo, kad ligos yra Dievo bausmė, o tarp paprastų valstiečių gali pasitaikyti ir šventųjų. Mergaitė Anna O'Donnell keturis mėnesius nieko nevalgė, tačiau laikosi puikiai, kol iš Dublino neatvyksta racionalioji slaugė Libė, kuri kartu su kita vienuole akylai stebi, ar Anna iš tikrųjų gyvena vien tikėjimo galia. Galiausiai sužinome, jog šios istorijos varomoji jėga yra ne tikėjimas, o kaltės jausmas. Šeimoje miręs vyriausiasis brolis tvirkino Aną ir netgi praskiedė kalbų, jog jiedu susituoks. Po sūnaus mirties motina rėžė mergaitei, kad ši kalta, jog jos brolis dega pragare, nes neva jį suviliojusi. Negalėdama pakęsti kaltės ir gėdos, Anna nustoja valgyti ir susigrąžina motinos prielankumą, atkreipdama aplinkinių dėmesį, jog Anna gali būti šventoji...

Žodžiu, incestas, „perteptas“ fanatizmu ir religinėmis stigmomis, luošina vaikų, tėvų ir visuomenės, kuri trokšta šventosios, racionalų protą. Deja, slaugė Libė visu šiuo cirku netiki. Visgi knygoje būta itin ryškių pagrindinės slaugytojos abejonių, svarstymų, didesnio susipriešinimo ir nepatogumo, o galų gale ir įtampos. Filmas viso to „neištempia“, nes didžioji ekranizacijos susitelkusi į formą ir estetinius dalykus, kuriems, tiesą sakant, jokių priekaištų neturiu. Filmas išties puikiai apgalvotas, sukurta atmosfera, tiesa, ne tokia, kokią menu knygoje. Didelį dalis filmo primena tiesiog kostiuminę dramą, netgi paryškinta meilės istorija, o tikrasis slaugytojos Libės, kuri prarado kūdikėlį, skausmas kažkur dingo tarp vaizdų. Pagrindinė aktorė F. Pugh išties puiki, kaip jai tinka vaidinti dramas stambiu planu, ne tas žodis, tačiau šįkart, manau, įtaigos ir dramatizmo, kurios knygoje netrūko, filme akcentai sudėti ne taip ir ne ten, kur reikia, nors siužetas, atrodo, gana tikslus pagal knygą. Tiesą sakant, žiūrėjosi nuobodokai.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Rūta Ščiogolevaitė apie vaikus, mėgstamą veiklą ir gyvenimo džiaugsmą

 

Sveiki,

Su metais tampu jautresnis vaikų klausimu. Pagaunu save galvojant, kaip buvo tarsi paprasta vaikus „pilna troba“ auginti daug vaikų kokiame XX amžiaus pradžioje ir kaip sudėtinga užauginti nors vieną visavertį vaiką šiandien. Dainininkė Rūta Ščiogolevaitė jų turi net penkis. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie eina į viešumą ir kalba apie džiaugsmą šeiminį ir profesinį, nepraranda optimizmo. Tai užkrečia. Šaunu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komisarė" / "Комиссар"

 

Laba, skaitytojai ir praeiviai,

„O kada tada gyventi?“

Labai retai žiūriu senus retro filmus, kažkaip kratausi jų, nesusikaupiu, stumiu vis į rekomenduotinų filmų sąrašų gilumą ir man sunku paaiškinti kodėl, juolab kad nematyta tiek daug puikios klasikos. Šįkart nusprendžiau iškart po rekomendacijos imti ir pažiūrėti, kol filmas neužsimiršo. Filmografinė retenybė – rusų režisieriaus Aleksandr Askoldov (Александр Аскольдов, 1933-2018) filmas „Komisarė“ (rus. комиссар) (1967), kurį, tarsi ištrauktą iš užmaršties, galima nuo šiol pažiūrėti titruotą lietuviškai. Filmas po 1967 metų pastatymo iškart buvo įvertintas kaip ideologiškai žalingas, uždraustas ir pasmerktas cenzūros, o pačiam režisieriui uždrausta toliau kurti kiną. Režisierius, nors po to ir emigravo kaip vienmetis A. Tarkovskis į Vakarus, per visą gyvenimą nebesukūrė nė vieno filmo. „Komisarė“ yra jo debiutas ir paskutinis filmas. Tiesa, man sunkiai suvokiama, kaip apskritai toks filmas gavo finansavimą ir leidimą filmuoti, nes jis tam tikra prasme maišto aktas vidury baltos dienos giliame sovietmetyje.

Tiesa, filmas visgi sovietmečio pabaigoje, apie 1988 metais buvo parodytas viešai, bet nežinia, ar tai yra galutinis režisieriaus 1967 metų užmanymas, ar juosta sutrumpinta ir „sušvelninta“, tačiau filmui pavyko pelnyti Berlyno kino festivalyje prizą, o gimtojoje Rusijoje, patys žinote, šnipštas.

Filme vaizduojama komisarė Klavdia Vavilova, kurią suvaidina Nonna Mordyukova (Нонна Мордюкова, 1925-2008). Filmo veiksmas vyksta maždaug 1918-aisiais, kai Rusija po caro sušaudymo viduje smarkiai persitvarko, kurioje kovoja baltieji ir raudonieji, paveikę ir anuometinę Ukrainą, pastaroji kine ir pavaizduota. Vavilova – komisarė, ta, kuri iki gyvo nago įtikėjusi bolševikų raudonųjų tiesa ir pačios kariuomenės viduje ieško išdavikų, tikrina karių tikėjimą ideologijos pergale, paskelbia nuosprendį saviškių dezertyrams. Žodžiu, savita seklė ir budelis. Vavilova nėščia ir ji laikinai pasitraukia iš pareigų, kol pagimdys ir galės vėl grįžti į postą. Didžiąją filmo dalį Vavilova vaizduojama savotiškose „motinystės atostogose“ žydo Jefimo namuose, kur ji pagaliau gali pamiršti savo įsakmų žodį ir mokytis būti švelnia motina. Jefimo namuose daug mažamečių vaikų, o jo žmona nepaprastai rūpestinga ir atsakinga motina, kuri rodo ne tik rūpestį, bet ir keistai kontrastuoja su Klavdijos brutalia veikla. Tai tarsi du atskiri pasauliai: vienas karo laukas ir švelnus namų židinys...

Daugiau ne kažin ką galiu papasakoti, reikia patiems šį filmą pamatyti. Pradedu suprasti, kodėl jis neįtiko sovietų cenzūrai. Pagrindinė veikėja – moteris. Ir dar nėščia! Kas rimtai pažiūrės į moterį didvyrę su skarele ir kūdikiu? Ką jau kalbėti apie Ukrainą, kuri buvo laikoma tik Rusijos žemių dalimi (nedetalizuosiu šių dienų konteksto)? Bene labiausiai patiko ir nustebino optimisto žydelio Jefimo vaizdavimas, tokio tyrumo ir paprastumo žmogus! Apskritai žydus tokiame amplua kine vaizduoti rusų to meto kine buvo tabu.

Filmas juodai baltas, tačiau jame veikia jau susiformavusios kino raiškos priemonės, kameros įtaigus judesys ir užfiksuoti kadrai, kokių šių dienų kine jau nebepamatysi. Pavyzdžiui, nuogų vaikų vaizdavimas, intensyvus arklių pėrimas ir netgi žiūrint pagrindinės veikėjos gimdymo sceną kyla smarkiai kitoniško kino jausmas. Kas bepavaizduos tokį natūralų paprastų namų jaudulį, kada ateina nauja gyvybė į pasaulį? Atminty perkračiau matytus europietiškus ir holivudinius filmus: tokia rimtis ir negyvumas tose scenose. Tiesa, filme įsiterpia ir vizijos bei prisiminimai kaip vizijos (sovietų cenzūros smerkti dalykai kine ir literatūroje dėl antirealizmo), kai veikėja gimdymo metu kliedi. Tos raiškos formos savo estetika primena ir ankstyvuosius Andrejaus Tarkovskio filmus „Andrejus Rubliovas“ (1966), o ypač „Ivano vaikystė“ (1962). Nustebino ir vaizduojama ateities vizija, kai rodomi žydai, kurie su lagaminais ir karstu atvyksta į būsimą getą, o paskui su kūdikiu eina ir pati Vavilova.

Visgi istoriniame kontekste išryškėja Vavilovos pagrindinė dilema: ji turi rinktis, užslinkus baltagvardiečiams, eiti ir žūti už tėvynę ir ideologiją, arba kartu slėptis su žydais rūsyje, tikintis, kad galima išgelbėti savo vaiką. Kas ji? Komisarė ar labiau motina? Apsisprendimo akimirką Vavilova randa motyvacijos suderindama pareigą ir motinystę: ji mirs ne tik už tėvynę, bet ir savo vaiką tam, kad jis galėtų augti. Žinoma, galima kalbėti apie „išskalbtas smegenis“ ir tai būtų tiesa, tačiau filmas paaiškina ir rusų militaristinį heroizmą. Šiandien filmą galima žiūrėti visaip: kaip istorinę juostą, kuri iškentė sovietų cenzūrą, kaip liudijimą, kas jau vyko XX amžiaus pradžioje slavų žemėse, kaip meninės vertės nepraradusį filmą ir savitą kino industrijos kroniką su visais kontekstais, liudijančiais sudėtingą tiesos, politikos ir karo palietų žmonių gyvenimo dramatizmą.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: José Emilio Pacheco "Mūšiai dykumoje"

 Jose Emilio Pacheco. „Mūšiai dykumoje“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 80.

Sveiki, skaitytojai,

„Pasaulyje, kuriame natūrali tik neapykanta, meilė yra liga (p. 54)“.

Man patinka leidyklos Rara mažos, kone miniatiūrinės knygelės, kurias be atokvėpio galima suskaityti per vieną vakarą ir nepaliauti galvoti apie trumpojo romano sprintą, jo paliktą skonį bei poveikį. Viena iš tokių knygų – meksikiečių rašytojo Jose Emilio Pacheco (1939-2014) pačioje Meksikoje tikra klasika tapusi knyga Mūšiai dykumoje (ispn. Las batallas en el desierto). Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Simonas Bernotas. Tiesa, žurnale Metai (Nr. 2, 2015) buvo publikuojamos (romano pavadinimas pateikiamas vienaskaitos forma) Mūšis dykumoje ištraukos, o jas vertė anuomet iš 1999 metų originalo Bronius Dovydaitis. Tiesa, Simonas Bernotas vertė iš 2018 metų versijos. Nežinau, kiek vertimai yra kokybiški, bet jie labai skiriasi ritminiu atžvilgiu. Pats autorius nuo 1980-1981 metų, kai pasirodė Mūšiai dykumoje, kūrinį redagavo ne kartą, keitė sakinių struktūrą, ilgino pasakojimą ir, kaip knygos pabaigoje autoriaus kūrybą apibendrinanti tautietė ir Uragano sezonas autorė Fernanda Melchor teigė, tai buvo vienas iš tų rašytojų, kuris perrašinėjo savo kūrinius net jiems išėjus ir tapus labai populiariems.

Palyginkite vertimo pirmąjį romano sakinį.

S. Bernoto vertimas: „Prisimenu, neprisimenu – kurie metai tai buvo? (p. 11)“

B. Dovydaičio vertimas: „Vis stengiuosi prisiminti, bet niekaip neįstengiu: kurie tada ėjo metai.“

Vienu ypu perskaitomas kūrinys palieka geros literatūros įspūdį. Tenka sutikti, kad tekstas aprėpia labai daug niuansų, tačiau perskaityti nereikia didelių pastangų, nes autorius išlaiko tą įprastą romano tėkmę, lengvai perteikia daugiasluoksniškai sudėtingiausius dalykus.

Istorija pasakoja apie berniuką vardu Karlą, kitų dar vadinamu Karlitu. Pastarasis įsimyli savo mokyklos draugo Džimo 28 metų motiną Marijaną. Džimis mokyklai ir Karlitui nuolat giriasi, kad jo tėvas yra įtakingas Meksiko miesto politikas, stovįs gero draugo Prezidento pašonėje, pastarojo tėvo laikraščio iškarpas renka ir kaupia. Tiesa, Džimis nėra santuokinis vaikas, jis tiesiog jaunos ir patrauklios meilužės Marijanos benkartas ir aplinkiniai supranta, kad jis viešumoje niekada nebus pripažintas, todėl ir lanko prasto rajono valstybinę mokyklą. Iš tikrųjų šioji situacija atspindi apskritai korumpuotų ir dvigubus gyvenimus gyvenančių Meksikos žmonių gyvenimus. Ne tik politikų. Paties Karlito tėvas taip pat turi atskirą šeimą, tačiau viešai palaiko tik tą, kuri palaiminta katalikų Bažnyčios, t. y. Karlito šeimą. Ne ką geresnis likimas klostosi ir suaugusiam broliui Hektorui, kuris puola prievartauti čionai dirbančias tarnaites ir vartoja narkotikus, o motina kaip iš protėjusi meldžiasi, nes tik religija palaiko visų Meksikos motinų iliuziją apie padarius ir moralius vaikus.

Regis, religiniais dalykais veikėjai bando išspręsti ir Karlito nuodėmę, mat šis viešai prisipažįsta mylįs Marijaną, varydamas šeimą iš proto. Sugėdintas paauglys „gydomas“ dvejopai: „Mama sėdėjo klaupte ir meldėsi už mano sielą, kuriai grėsė amžinas prakeiksmas. Aš atsilaupiau prie klausyklos. Mirdamas iš gėdos, viską papasakojau tėvui Feranui. [...] Sukalbėjau dvidešimt „Tėve mūsų“ ir penkiasdešimt „Sveika, Marija“. Kitą dieną priėmiau Komuniją. O vakare mane nuvedė į psichiatrijos kliniką baltomis sienomis ir chromuotais baldais (p. 41–42)“. Kitą vertus, Karlitas gyvena juk ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, augančiame Meksiko megapolyje, kur perversmai ir neramumai drebina šalį, todėl paauglio naivumas ir įsitikinimas, kad myli ir negali gyventi be klasės draugo mamos, atrodo, netgi juokingai naivus.

Jose Emilio Pacheco

Visgi suprantamas Karlito susižavėjimas Marijana, nes ji gyvena invazinės angliškos kultūros apsuptyje, ją šelpia įtakingas politikas, išlaiko vaiką ir jos puikų būstą. Visi to laikotarpio pasiturintys sostinės gyventojai tarsi kultūriškai ir socialiai izoliavosi nuo meksikietiškos ir vietinės indėniškos kultūros, vartodami anglų kalbą arba bent jau anglicizmus ir importines prekes. Prasideda masinis socialinis persisluoksniavimas, o Karlitas tampa viso to pasakojimo apibendrinamuoju sockultūrinės stigmos simboliu, kuris geria kokakolą, nešioja teniso batelius, žiūri angliškus filmus, skaito užsienietiškus komiksus, kurio tėtis parduoda muilo fabriką ir tampa amerikietiškos kompanijos dalinio vadovu ir persikrausto į turtingą ir saugų rajoną. Galima sakyti, kad Karlitas naiviai įsimyli ne tik Marijaną, bet jos prabangą, ateinančią per anglišką kultūrą, kurio Karlitas neturėjo namuose, kai tėvo firma pamažu bankrutavo. Pavargusios ir išsekusios meksikietės suseno ir pražilo kur kas greičiau („Jo motina, būdama dvidešimt septynerių, atrodė kaip penkiasdešimtmetė (p. 26)“), o štai Marijana yra amerikietiškos kultūros produktas, išlaikiusi nerūpestingą jaunystę, nors kaina to – parsidavimas, tačiau jai likimas ne ką žiauresnis nei Tolstojaus Anai Kareninai.

Man šis romanas iš vienos pusės apie augančio berniuko susivokimą, tačiau autorius išmoningai pasakoja apie savo šalies didįjį socialinį lūžį. Kitados berniukai, žaisdami karą ir save vadinę žydais ir arabais kieme, iš tikrųjų imitavo ir kultūrinė-politinį mūšį, kuris nulėmė visos šalies socialinę nelygybę, skurdo ir korupcijos mastą besitęsiantį iki šių dienų. Nesunku suprasti, kad laimingieji, kurie suspėjo pritapti invazinėje JAV vartotojiškoje kultūroje ir konkurencingoje ekonomikoje, pramoko angliškai, gavo postus – tie ir sukūrė aukštesniųjų klasę, paremtą dažniausiai rasizmu ir korupcija, mat tą padarė daugiausia šviesiaodžiai ispanai kolonistai, o indėnų palikuonys bei valstiečiai ir toliau kraustėsi ir plėtėsi skurdžiuose kvartaluose. Tam tikra prasme Mūšiai dykumoje apibendrina daugiapolitinius mūšis, ar jie tik būtų vaikų kieme, ar didžiojoje politikos tarptautinėje arenoje, tačiau akivaizdu, kad laimi tas, kuris baltesnis, kuris apsukresnis, kuris gyvena dvigubus gyvenimus, kitaip sakant, kieno galios svertas, tas ir kuria istoriją bei lemia kitų likimus. Visa tai aidi nuolat romano kontekste, nors pasakotojas nedetalizuoja ir neapsunkina skaitytojo perrašinėdamas kronikas.

Skaidrus ir miniatiūrinis romanas, paaiškinantis ne tik Meksikos, bet iš dalies ir visos Lotynų Amerikos istorijos raidą, kuri, deja, skausmingai tebesitęsia ir šiandien. Meksika savo žemėlapio forma makabriškai primena gausybės ragą, deja, ne paties meksikiečiams. Galima tik iš dalies kaltinti, kad dėl visko kalta kapitalistinė JAV, kuri įsiskverbė į šalį ir ją papirko, tačiau iš kitos pusės – prie lovio pribėgę ir valdžios ištroškę meksikiečiai (daugiausia ispanų kolonistų palikuonys), augę prie tokių dievobaimingų motinų kaip Karlito, visgi be jokių moralinių skrupulų parsidavė ir pardavė savo šalį. Ko verta religija viso šio pasakojimo kontekste? Ji, atrodo, nepajėgi nei perauklėti Karlito, tik nebent sugėdinti, priversti jausti kaltę, nepajėgi perauklėti ir šalies įtakingųjų, kad elgtųsi pagal krikščioniškąją dorovės ir teisingumo sampratą, todėl Meksika, iš dalies kaip ir Rusija, rodos, yra idealistų šalimi, kurioje heroizmas ir geresnio gyvenimo svajonės siekimas tampa neretai ir žmogaus pragaištimi tiek fizine, tiek dvasine prasmėmis, leidžianti gangrenuoti šalies gyventojams, išlaikant korumpuotus šalies valdžios organus ir mafiją. Atverianti knyga, kurią, sako F. Melchor, viena iš tų, kurią kaip karštą bulvytę bado metu graibsto net Meksikos mokyklinėje programoje. Nesunku suprasti kodėl.

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata: Monika Pundziūtė-Monique apie melą ir pasitikėjimą savimi

 

Labi, skaitytojai,

„Man labai gaila, kad man trūko pasitikėjimo savim. Kad galėčiau treptelti koja ir sakyti „ne“ dalykams, kurie nebuvo autentiški man visus tuos septynis metus. [...] Dabar turiu tvarkytis su to pasekmėm. Viskas, ką galiu padaryti, yra daryti tai, ką būčiau norėjusi nuo pat pradžių, ir tikėtis, kad po truputį žmonės atras savy tai, ko reikia, kad pažintų žmogų iš naujo.“ Monika Pundziūtė-Monique

Visai neseniai, keliaudamas po Paryžių, perklausiau naująsias Monique dainas. Visiškai kitokios. Gal ir ne hitai, bet jau tada buvo aišku, kad atlikėja atsitraukė nuo netikrumo ir pataikavimo minioms. Kitaip sakant, perėmė kūrybą į savo rankas ir pajautą. Visai neseniai puslapis NARA pasidalino pokalbiu su atlikėja Monique, kuri žinoma kaip Monika Pundziūtė. Visiškai pritariu, kad nelengva sustoti ir pripažinti, jog esi kitų produktas, kad meluoji kaskart sau ir kitiems. Tai sudėtingas suvokimas ir persilaužimo momentas, kuris, manau, Monikai jau pamažu pasibaigė. Su tuo ją ir sveikinu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 38: vienas atvejis Vilniaus knygyne

 Sveiki,

Šiandien nesipiktinau, kaip galbūt dažnai nutinka dėl kultūrinių ir kartų skirtumų. Laikau save šaunuoliu. Piktų minčių dieta – tai, kas keičia pasaulį.

Šios dienos nutikimas. Į knygyną Vilniaus centre užsuko būrys paauglių merginų. Platūs džinsai, pūstos rudos arba juodos striukės, ant akių hipiškai užkritę netrinkti plaukai. Jokio seksualumo kulto, kuris, atrodo, buvo hiperbolizuotas mano paauglystės laikais, kai visi varvinom seilę, žiūrėdami į įdegintą Britney Spears pilvą. Net iš toli nelabai pasakysi, kad į knygyną atėjo merginos.

Tačiau išdavė – klegesys, sugriaunantis šiaip jau kapų knygyno tylą, kai atrodo, kad net kasininkė kalba pakuždomis tarsi bažnyčioje, kad kokio kliento tarp lentynų neišbaidytų. Iš kur pas mus toks lietuviškas tylumas ir kuklumas? Negi neišaugom iš KGB pasiklausymo baimės? Ir žinoma, paauglės tai jau tikrai sujaukė tylą, nes autobuse, gatvėje ar knygyne – jos vienodos, be tabu, o mūsų karta jau įrėminta visur elgtis atitinkamai, netgi prislopintai, nes buvome gąsdinami, gėdinami. Spėju.

Ir elgiuosi, ir dažnai reaguoju taip, kaip anuomet mano tėvų karta. Pamaniau sau, kad tegu jos juokiasi, tegu laužo stereotipus, tegu ir man nepriimtinus, galbūt erzinančius ir nesuprantamus, nes galbūt aš kažkada sulaužiau ne vieną etiketą vardan savo prigimtinės laisvės. Kai tai suvoki, kai tikrai suvoki, koks esi įrėmintas tų nusistovėjusių „pelė po šluota“ rėmų tam tikroje vietoje, suvoki ir priimi visus tokius, kaip jie reiškiasi pagal savo kartos galimybes, tada nebelieka susierzinimo. O juk geriau klegančios paauglės, truputį įžūlios kai kurių akimis, bet bent jau laimingos kartu, ne atskirtyje kaip galbūt man kažkada buvo dėl įsitikinimų. Džiaukimės, kad kiti gali ištrūkti ir būti savimi labiau, nei kažkada galbūt mes.

Pasaulis keičiasi aplink mane, jeigu jį priimu su visais besikeičiančiais cirkais.

Jūsų Maištinga Siela