Knyga: Kerstin Ekman "Virsti vilku"

 Kerstin Ekman. „Virsti vilku“ – Vilnius: baltos lankos, 2023. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar viena švenčių akimirkomis perskaityta knyga – švedų rašytojos Kerstin Ekman (g. 1933) Virsti vilku (šved. Löpa varg), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Braškytė, išleido Baltos lankos. Kerstin Ekman įtakinga švedų literatūros kūrėja, kuri ilgą laiką buvo komisijos nare, kuri teikia literatūros Nobelį, o Lietuvoje tikriausiai žinoma iš dar praėjusiame šimtmetyje išleisto romano Įvykiai prie vandenų (Tyto alba, 1995). Kažkur laikiau pastarąją knygą jau nudriskusiu viršeliu, paskolinau mamai paskaityti, o ji, pratusi prie saldesnės literatūros, tarstelėjo, kad knyga gerai parašyta, tačiau pasirodė per sudėtinga. Visgi nusprendžiau perskaityti Virsti vilku, kuri Švedijoje buvo parduota 180 tūkstančiu tiražu ir tapo tikru šalies bestseleriu, kurį tuoj ėmė verstis kaimyninės šalys. Įdomus dalykas: pernai autorė atšventė savo 90-tąjį gimtadienį. Dar gimusi prieš Antrąjį pasaulinį karą išgyveno savo laikmetyje didžiausius Europos paklydimus ir pakilimus.

 

Kalbant apie romaną Virsti vilku, tenka pasakyti iškart be užuolankų, kad tai skandinaviškos literatūros „sukirpimo“ knyga, kuri savyje, kaip skelbia ir atgalinis viršelis, talpina viską, kas geriausia literatūroje. Istorija pasakoja apie septyniasdešimtmetį Ulfą Norstingą, kuris beveik visą savo gyvenimą dirbo miškininku ir medžiotoju. Pastaruoju metu Ulfui labai negerai su širdimi, jis jaučia, kad bet kuri diena gali būti paskutinė, tačiau kol kas neatsisako savo kasdienybės ritualų: tūno su šunimi medžiotojo namelyje, geria kavą, kramsnoja žmonos suteptus sumuštinius su sūriu. Vieną žiemos dieną jis pamato vienišą klajūną vilką, apie kurį nepaliauja galvoti ir savo galvoje kurti istorijas. Jis net pamažu ima tapatintis su juo ir netrukus savo miestelyje, prieš išeidamas į pensiją, tampa nemėgstamu dėl savo netikėtai pasikeitusio požiūrio į medžioklę. Ulfas turi tarp medžiotojų priešų, kur kas jaunesnių, kurie kažkada patyrė skriaudą iš Ulfo, todėl besikeičiant valdžiai ir Ulfui netenkant galios, pagrindinis veikėjas tampa tarsi persekiojamu vilku, išvarytu iš genties.

 

Autorė susitelkusi į šiaurietišką Ulfo kasdienybę. Kaip tik per Kalėdas pas mus sniegas buvo nutirpęs, o šioje knygoje jo buvo nuotaikingai apstu. Tinkanti knyga šventėms. Nors pagrindinis veikėjas širdininkas, kuriam kyla infarkto tikimybė ir šiaip nelinksma skaityti apie senėjimą ir suvokimą, kad didžiausius gyvenimo darbus jau padarei, tačiau visoje toje istorijoje yra nemažai ir gyvenimiškos išminties, sąsajos su gamta, tvarumu ir ekologija. Švedijoje yra įteisintos tam tikros medžiojimo dienos, kada galima šaudyti briedžius ir stirnas, kada galima medžioti vilkus. Ulfas supranta, kad šalies įstatymai negali įtvirtinti profilaktinės licencijuotos medžioklės, nes žmonės yra sukčiai, jie moka išprovokuoti ir įteisinti savo tikrovę manipuliaciniais būdais. „Mes iškasėm griovius, nudrenavome dirvą. Todėl ji nebegalėjo išlaikyti vandens kaip anksčiau. Sudalijome plotus miškavežių keliais ir teikėm valstybės paramą šiems keliams tiesti. Purškėm nuodais lapuočių želmenis. Kirtimai buvo kilometro pločio ir tokio pat ilgio (p. 157)“.

 

Ulfas supranta besikeičiančios gamtos reiškinius, bet atsivertimas į atjautą toks keistas knygoje, kad ilgą laiką buvo sudėtinga suvokti, kodėl visą gyvenimą pagal taisykles šaudęs žvėris, juos pjaustęs, lupęs odą, staiga gyvenimo pabaigoje ima atjausti? Ulfas skaito savo senus medžiotojo užrašus ir net nustemba, kad neranda emocijų, lyg būtų gyvenęs amžiną nemirtingą gyvenimą. Kitą vertus, kodėl per Amazon parsisiųsta knyga apie varlių išnykimą pažadina Ulfo nuovoką, jog kartais svarbiau už įstatymus yra gyvybė? Visgi Ulfas suvokia ir savo giminės gėdą, kuri įteisino visus tuos drenavimus ir kirtimus. „Atrodė, kad pats ten dalyvavau. Ir kertant, ir skelbiant išteisinamąjį nuosprendį, ir duodant kyšį. Nes iš visų paveldėtų giminės dalykų šitas laiškų ryšulėlis iš Norvegijos buvo vienintelis, kurį sudeginau koklinėje krosnyje didžiojoje salėje. Juk nesinori, kad giminė patirtų gėdą (p. 102).“

Kerstin Ekman

 

Ekologija ir įstatymai Švedijoje pasikeitė. Juk skandinavai vieni didžiausių IKEA baldų gamybos rinkoje, bet ar neįdomu, kad Lenkija ir po to Lietuva labiausiai kerta išparduotus skandinavams savo miškus ir medieną tiekia fabrikams, kai tuo tarpu švedai susirūpinę tik savo šalies miškų palikimu? Sakyčiau, gudri politika, susipirkti kitos valstybės miškus ir toliau penėti verslus. Apie tai galima pamąstyti tarp eilučių, nes knyga išties žadina kontekstines aplinkosaugos politikos dilemas.

 

Nors knyga parašyta iš Ulfo medžiotojo perspektyvos ir nemažai autorės kūrybinės jėgos skirta perteikti medžiotojų užrašų stilių, tačiau pasakojime įvestas ir detektyvinis elementas, kuris intriguoja ir sustiprina romano visumą. Kas padegė pensininko Ulfo medžiotojo būdelę? Galiausiai Ulfas visa tai išsiaiškina, tačiau pabaigoje savo skriaudėjui atleidžia ir paleidžia, nes suvokia, kad žmonės, kaip ir jis pats, jo šeima, daro didelių klaidų, todėl žmonėms reikia suteikti šansą. Kitas romano lygmuo, kuris nemažiau įdomus, tačiau sunkiau paaiškinamas – mistifikuojami folkloriniai motyvai, Ulfo dvasinės sąsajos su vilku. „Kartais naktimis virsdavau juo. Tapdavau vilkolakiu. Palėsdavau po eglėmis. Patyriau tai, kam neturiu žodžių (p. 146)“ – sako vyras savo žmonai, kuriai buvo sudėtinga prisipažinti, kad miške matė vilką. Kodėl sudėtinga? Vėlgi nelabai aišku, galimas daiktas, Ulfui, kuriam diagnozuota širdies angina, vienišo vilko pasirodymas yra šamaniškas pabaigos ženklas, t. y. ir profesine, ir egzistencine prasmėmis.

 

Galų gale Ulfas daug mąsto ne tik apie ekologiją, bet ir šiauriečių bendruomenę, kurioje jis tampa pamažu išvarytu senu vilku. Žmona jam po infarkto nuperka naują šunį, kurio jis nenori, nes šis reiškia, kad gyvenimas, kurio pabaigai buvo nusiteikęs, toliau tęsiasi ir reikia priimti pokyčius.

 

Knyga toli gražu nėra literatūrinis stebuklas. Virsti vilku nepretenzingas, tačiau talpina ne vieną temą. Be ekologijos politikos, daug pasako apie mus kaip žmones, apie susitaikymą, kad gyvenamas vieną dieną priartėja prie pabaigos ir tenka pripažinti, kad mes ne visada elgėmės teisingai. Taip pat knyga atskleidžia, kaip veikia žmogaus atmintis, Ulfas užčiuopia, kad anuometiniai įvykiai jam nebėra tokie, kokie buvo iš tikrųjų. Žmonės linkę dažnai romantizuoti praeitį, įvesti į prisiminimus emocijas. Klasikinė romano struktūra, medžiotojo maniera perteikiami egzistenciniai niuansai ir detektyvinė linija leidžia romaną neskaityti, o tiesiog lėkti puslapį po puslapio. Sudėtingos temos, bet autorė randa lengvas prozos formas, tad knyga ir dvelkia ne pretenzingumu į akrobatinę literatūrą. Buvau pamiršęs, kaip smagu skaityti lengvai apie sudėtingus dalykus, tokias knygas kaip ši ar Claire Keegan Tokie smulkūs dalykai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Claire Keegan "Tokie smulkūs dalykai"

 Claire Keegan. „Tokie smulkūs dalykai“ – Vilnius: baltos lankos, 2021. – p. 112.

Sveiki,

 

Šių švenčių laikotarpyje norėjosi skaityti paprastas istorijas, be literatūrinės akrobatikos, sudėtingų formų ar didelės apimties. Žodžiu, tokias knygas, kurias galima suskaityti per vakarą, susisupus į šiltą pledą. Viena tokių – airių rašytojos Claire Keegan (g. 1968) mažas romanas Tokie smulkūs dalykai (angl. Small Things Like These), kurią skaičiau tol, kol pabaigiau, t. y. gilią naktį, kai visai nesimiegojo. Tiesa, knygą tikriausiai perskaitė ir jau spėjo aprašyti ryškiausi mūsų šalie knygų apžvalgininkai, o man belieka daugmaž pasikartoti. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, išleido Baltos lankos, o pats kūrinys pateko į trumpąjį 2022 metų Booker Prize sąrašą.

 

Autorė išmoningai remiasi savo šalies sukrečiančia Airijos religinės bendruomenės istorija. Nors istorija pasakojama iš 1985-ųjų perspektyvos, tačiau ji apibendrina visą XX amžiaus Airijos skalbėjų, vadinamųjų Magdalietėmis, istoriją. Jaunos ir netikėjusios merginos (turtingos ir iš vidutinių darbininkų klasės) būdavo uždaromos vienuolynuose, kol pasibaigs jų nėštumas. Tūkstančiai jaunų merginų tapdavo vergėmis skalbėjomis, kurias uidavo ir kankindavo ne kas kitas, o būtent „maloningosios“ seserys vienuolės, liepdamos joms šveisti grindis, blizginti, nuo ryto iki vakaro skalbti. Tiesą sakant, apie tai 2002 metais Peter Mullan pastatė filmą Magdalietės, galite pasižiūrėti ir pasidomėti. Tai sukrečia, nes šis išnaudojimas, gėdinimas, traumavimas jaunų merginų lyginamas su pačiais griežčiausiais vyrų kalėjimo sąlygomis, o kad nėščiosios nepabėgtų, aukštas tvoras prismaigstydavo stiklų šukėmis, o Magdalietes laikydavo užrakintas kaip gyvulius...

 

„2014 m. istorikė Catherine Corless paviešino stulbinantį atradimą, jog nuo 1925 iki 1961 m. Tuamo namuose Golvėjaus grafystėje mirė 796 kūdikiai. Tas institucijas bendrai išlaikė ir finansavo Katalikų bažnyčia ir Airijos vyriausybė. Airijos valdžia niekaip neatsiprašė už Magdalenos skalbyklas iki pat 2013-ųjų, iki ministro primininko Enda Kenny (p. 99–100)“.

 

Autorė nesistengia aprašyti šių siaubų, ji mielaširdingai kuria Bilo Ferlango portretą. Bilas augina penkias dukras, visas jas be galo myli ir jomis didžiuojasi. Atrodo, kad nesurasi geresnio žmogaus už Bilą, kuris 1985-ųjų Airijoje sunkiai nuo ryto iki vakaro dirba kaip jautis, kad išlaikytų savo šeimą. Šalyje ekonomė padėtis sudėtinga, daugelis bankrutuoja, skursta, emigruoja, dažnas labai prasiskolinę, tad sunkumų spaudžiami airių žmonės stengiasi išsilaikyti kas kaip išmano. „Buvo aišku, kad toliau nuo miesto kai kuriuose namuose žmonės grumiasi su sunkumais: kokius šešis ar septynis kartus jį ramiai pasivedė į šalį ir paklausė, ar skolą galėtų atidėti (p. 82)“. Nieko nuostabaus, kad ir Bilui, anglių tiekėjui, žmonės taip pat prasiskolinę. Bilą kamuoja ir mechaninis darbas, kuris, nepaisant gausios šeimos džiaugsmo, jį egzistenciškai kaip kokį Sizifą graužia. „Nejau visa šitai niekad nepasikeis, neišsivers į ką nors nauja? Vėliau ėmė svarstyti, kas jam svarbu, be Ailinos ir dukterų. Jis jau beveik keturiasdešimtmetis, tačiau nesijautė ko nors siekiąs ar darąs pažangą ir kartais klausdavo savęs, kam gi reikalingos tos dienos (p. 35)“.

Claire Keegan

 

Bilas – našlaitis, augęs kaip pavainikis turtingos moters malonėje. Anksti mirusi motina taip ir nepasakė, kas tikrasis jo tėvas, tačiau skaitant romaną nesunku suprasti, kas iš tikrųjų Bilo tėvas. Bilą inspiruoja ponios gerumas, mat pagal visas tuometines aplinkybes jo motina su tokia padėtimi turėjo atsidurti vienuolyne ir tapti skalbėja, o jis atimtas ir parduotas kokiems turčiams Australijoje. Bilas suvokia, kad turi pasauliui būti dėkingas, kad jo motinos likimas susiklostė būtent taip ir jis galėjo likti Airijoje.

 

Iš tikrųjų Bilo portretas kuriamas pagal šalies istorinius kontekstus; viską, ką išgyvena pagrindinis veikėjas, yra iliustruojama, paryškinama (tiesa, nepretenzingai) religinių, socialinių ir ekonominių šalies kontekstų. Veikėjas našlaitis, priklausantis nuo kitų gerumo, užaugo ir susitvarkė savo gyvenimą, tačiau vieną dieną jis vienuolyno anglių saugykloje aptinka nukirptą ir sušalusią skalbėją Sarą, iš kurios atimtas kūdikis. Susidūręs su vienuolės vyriausiosios klastingu dvilypumu, jis supranta, kokia įtakinga yra šioji organizacija.

 

Knygos pabaigoje Bilas išvaduoja ir į miestelį atveda basą (turint galvoje, kad tai žiema!) Sarą, nusispjaudamas, kad rizikuoja ne tik vienuolyno pykčiu, miestelėnų neprilankomu, bet ir visos savo šeimos gerove sunkmečiu. Kas benorės iš Bilo pirkti anglis, kai jis viešai atskleis Saros likimą? Kas apskritai veda Bilą atitaisyti neteisybę? Interpretuoti galima visaip, tačiau labiausiai vidinis žmogaus gerumas, tam tikra skola gyvenimui, nes Sara yra tarsi jo motinos likimo atšvaitas, todėl darydamas gerą jis iš esmės atitaiso savo likimą. Dar krikščioniškiau – atjauta kitam, tikrasis Kristaus mokymas, kuris labai prasmingai inspiruotas įspūdingai apvalančia ir išlaisvinančia knygos scena, kai Bilas parveda Sarą lyg nusidėjėlę į civilizaciją, o tas ėjimo procesas, tikintis baisių pasekmių, kirčių iš esmės imituoja jo išlaisvinantį Kristaus kančios kelią į Golgotą. Paradoksas tame, kad apsisprendimas stoti silpnesniosios Magdalietės pusėn Bilą nesugniuždo, o dvasiškai išlaisvina, nes jis žino, kad elgiasi teisingai, pats visą gyvenimą gyvenęs gailestingųjų ir atstumtųjų sociumo periferijoje. Galų gale, nors ir pasakotojas neištaria, jis pagalvoja ir apie savo vyresniąsias dukteris, kurios galėtų patekti į panašią Magdaliečių nemalonę, tačiau žino, kad niekada jų nepasmerktų skalbėjų likimui.

 

Labai graži ir pavykusi knyga, skaidri, trumpa, bet paveiki. Taupiais sakiniais, nesistengiant labai kruopščiai aprašyti visų sudėtingų ekonominių ir socialinių dalykų, autorei Kreegan pavyko sukurti iš detalių gyvenimo lyriškai gražų paveikslą. Iš esmės pavargusiems nuo sudėtingų psichologizuotų veikėjų, Tokie smulkūs dalykai siūlo iš(si)laisvinimo istoriją, kuri gražiai, be pretenzijos pamokslauti pasiūlo nuolankumą ir atjautą, kurios galbūt pernelyg dažnai mums šiuo metu plačiojoje erdvėje trūksta, kai esame skatinami užimti pozicijas ir kovoti tik už save ir savo įsitikinimus. Mano knygų lentynoje šioji dovana pragulėjo beveik dvejus metus, džiaugiuosi, kad išsitraukiau per pačias Kalėdas, kurioms šioji istorija suteikė magiško sakralumo ir švaros.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Björk - Army Of Me [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Apie Islandijos atlikėją Bjork galima kalbėti ir ginčytis nuo ryto iki vakaro. Vienų nesuprasta, kitų nekenčiama, dar kitų dievinama. Niekada nebuvau iš tų, kurie Bjork muziką klausytųsi savo malonumui. Bandžiau. Tikrai. Netgi buvau nustebęs, kad savo pažįstamų rate turiu jos gerbėjų, kurie gali net užtraukti ką nors iš jos miuziklo „Šokėja tamsoje“ (2000). Parsisiunčiau tas dainas anuomet, dabar gal jau prieš 15 metų? Nepatiko. Nesupratau. Bet tenka pripažinti, kad Bjork kitokia, ji novatoriška muzikos ikona, kuri dažnai stebina ne tik savo muzikine raiška, bet ir vizualizaciniais sprendimais. Kur buvo Lady Gaga, kai Bjork eksperimentavo ir provokavo savo nekasdieniais įvaizdžiais?

Visai neseniai, per šių metų Kalėdas, ėmiau ir iš naujo atradau jos dainą „Army of Me“. Tiksliau žiūrėdamas jos vaizdo klipą, kuris lyg ir buvo ne kartą matytas, tačiau tas futurisnis muzikos chuliganiškumas ir haliucinacinis, ironiškais simboliais perkrautas vaizdo klipas leido iš naujo permąstyti, ką atlikėja visu šiuo spektakliu nori ištransliuoti.

Daina yra iš antrojo atlikėjos albumo „Post“, kuris pasirodė 1995 metais (jeigu neskaičiuosime to 1977 m. vaikystės vaikiškų dainų išleistą muzikos plokštelę). Pastarasis, kaip ir debiutinis, sulaukė nemažai muzikos kritikų pagyrų. Daina 1995 metais pelnė metų Islandijos dainos apdovanojimą. Kritikai pabrėžia, kad daina nėra elegantiškai jauki, ji kreipia dėmesį į tamsius dalykus, skatina kovoti už save. Taip pat pabrėžiamas ir išskirtinis Bjork atlikimas, tai džiazo, techno ir netgi operos sintezė, apskritai būdinga Bjork stiliui. Taigi daina kažkada parašyta pačios Bjork debiutiniam albumui buvo inspiruota chuligano broliui, kuris anuomet ją savaip terorizavo ir skriaudė, tad anuomet dar jaunajai atlikėjai reikėjo pakovoti.

Žodžiai / lyrics

Bjork – Army of Me

Stand up
You've got to manage
I won't sympathize
Anymore

And if you complain once more
You'll meet an army of me
And if you complain once more
You'll meet an army of me

You're alright
There's nothing wrong
Self-sufficience, please
And get to work

And if you complain once more
You'll meet an army of me
And if you complain once more
You'll meet an army of me
Army of me

You're on your own now
We won't save you
Your rescue squad
Is too exhausted

And if you complain once more
You'll meet an army of me
And if you complain once more
You'll meet an army of me

And if you complain once more
You'll meet an army of me
And if you complain once more
You'll meet an army of me
Army of me

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Mateo Falgas – Estuve ahí [žodžiai / letra / lyrics]

 

Sveiki,

Sunku pasakyti, kaip ateina pas mane ta muzika. Atrodo, ieškau anglakalbėje muzikoje kažko ypatingo, bet dažniau save pagaunu, kad benaršydamas pasirenku klausyti itališkos, prancūziškos ar ispaniškos muzikos, kažko nenišiškai autentiškesnio. Taip nutiko ir su ispanu Mateo Falgas. Netyčia „užkabino“ naujausias jo kūrinys „Estuve ahí“ – be galo lyriškas, intymus ir skaudus kūrinys, apipintas ilgesiu ir emociniu sutelktumu. Pasirodo, kad Mateo dainuoja panašiai ir kitas savo dainas, jų galite paklausyti jo asmeninėje svetainėje arba YouTubeje: ČIA.

Apie Mateo Falgas nėra daug žinių. Gimė muzikantų šeimoje ir jis yra trečioji karta, kuri tęsia šeimos muzikalumą. Senelis vaikystėje išmokė groti fortepijonu ir kreipė jį klasikinės muzikos linkme, tačiau bręsdamas suvokė, kad nori dainuoti ir kurti šiuolaikinę muziką. Gyvendamas tarp Ispanijos ir Didžiosios Britanijos Mateo studijavo muziką ir netgi baigė magistrą. Šiuo metu gyvena Valensijoje, kuria ir dainuoja gimtąja kalba. Tai nėra super didelė žvaigždė, įsivaizduoju, kad jis puikiai kaip koks mūsų Baltas Kiras sudalyvautų kokiame šou ar tiesiog dainuotų jaukiame bare. Autentiškas santykis su tekstu ir emocija paperka klausytoją. Pasiklausykite patys.

Žodžiai / lyrics / letra

Mateo Falgas – Estuve ahí

Te fuiste sin decir adiós
Y solo te enfrentaste ante la muerte
Te fuiste sin saber por qué
Solo sé que fuiste muy valiente

Te fuiste y me parte el alma

No haber podido abrazarte
No haber podido sostener tu mirada
No haber podido prometerte los cielos
Pero te digo

Que estuve ahí

Te fuiste sin poder leer
Las cartas que te escribía cada atardecer
Te fuiste sin poderte ver
Esa mirada que tanto me hizo crecer

Te fuiste y me parte el alma

No haber podido abrazarte
No haber podido sostener tu mirada
No haber podido prometerte los cielos
Pero te digo

Que estuve ahí

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stebuklas" / "The Wonder"

 

Sveiki,

Manau, kad Emma Donoghue puiki rašytoja. Jos knyga „Kambarys“, o tiksliau josios ekranizacija mane išties ne juokais paveikė. Panašios reakcijos tikėjausi ir iš lietuviškai išverstos kitos knygos pastatymo „Stebuklas“ (angl. The Wonder) (2022), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė įtaigioji jaunosios kartos aktorė Florence Pugh. Filmą režisavo „Glorija“ (2013) bei „Fantastiška moteris“ (2017) Čilės režisierius Sebastián Lelio. Matyt, kiekvieno rimtesnio ir geresnio Lotynų Amerikos režisieriaus svajonė yra dirbti su Amerikos ir britų aktoriais, gauti anglosaksų kino finansavimą ir prasimušti į kitą rinką. Tą juk ir padarė režisieriaus kraštietis Pablo Larraín, kuris sukūrė gan pasisekusius, nors ir prieštaringai pačių žiūrovų vertinamus biografinius filmus „Žaklina“ (2016) ir „Spencer“ (2021). Tik Larrainui pavyko tą padaryti įdomiai, o Lelio nelabai.

Negaliu būti itin šališkas, nes knygą „Stebuklas“ teko skaityti ir iškart sakau: knyga per visą pilvą yra įdomesnė ir įtaigesnė. Nekalbėsiu apie tai, kad vieniems filmams pavyksta perteikti knygos esmę, o kiti tiesiog „praplaukia“ daugmaž siužetiniais paviršiais. Istorija pasakoja apie nykius Airijos laikus, kai žmonės dar tikėdavo, kad ligos yra Dievo bausmė, o tarp paprastų valstiečių gali pasitaikyti ir šventųjų. Mergaitė Anna O'Donnell keturis mėnesius nieko nevalgė, tačiau laikosi puikiai, kol iš Dublino neatvyksta racionalioji slaugė Libė, kuri kartu su kita vienuole akylai stebi, ar Anna iš tikrųjų gyvena vien tikėjimo galia. Galiausiai sužinome, jog šios istorijos varomoji jėga yra ne tikėjimas, o kaltės jausmas. Šeimoje miręs vyriausiasis brolis tvirkino Aną ir netgi praskiedė kalbų, jog jiedu susituoks. Po sūnaus mirties motina rėžė mergaitei, kad ši kalta, jog jos brolis dega pragare, nes neva jį suviliojusi. Negalėdama pakęsti kaltės ir gėdos, Anna nustoja valgyti ir susigrąžina motinos prielankumą, atkreipdama aplinkinių dėmesį, jog Anna gali būti šventoji...

Žodžiu, incestas, „perteptas“ fanatizmu ir religinėmis stigmomis, luošina vaikų, tėvų ir visuomenės, kuri trokšta šventosios, racionalų protą. Deja, slaugė Libė visu šiuo cirku netiki. Visgi knygoje būta itin ryškių pagrindinės slaugytojos abejonių, svarstymų, didesnio susipriešinimo ir nepatogumo, o galų gale ir įtampos. Filmas viso to „neištempia“, nes didžioji ekranizacijos susitelkusi į formą ir estetinius dalykus, kuriems, tiesą sakant, jokių priekaištų neturiu. Filmas išties puikiai apgalvotas, sukurta atmosfera, tiesa, ne tokia, kokią menu knygoje. Didelį dalis filmo primena tiesiog kostiuminę dramą, netgi paryškinta meilės istorija, o tikrasis slaugytojos Libės, kuri prarado kūdikėlį, skausmas kažkur dingo tarp vaizdų. Pagrindinė aktorė F. Pugh išties puiki, kaip jai tinka vaidinti dramas stambiu planu, ne tas žodis, tačiau šįkart, manau, įtaigos ir dramatizmo, kurios knygoje netrūko, filme akcentai sudėti ne taip ir ne ten, kur reikia, nors siužetas, atrodo, gana tikslus pagal knygą. Tiesą sakant, žiūrėjosi nuobodokai.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Rūta Ščiogolevaitė apie vaikus, mėgstamą veiklą ir gyvenimo džiaugsmą

 

Sveiki,

Su metais tampu jautresnis vaikų klausimu. Pagaunu save galvojant, kaip buvo tarsi paprasta vaikus „pilna troba“ auginti daug vaikų kokiame XX amžiaus pradžioje ir kaip sudėtinga užauginti nors vieną visavertį vaiką šiandien. Dainininkė Rūta Ščiogolevaitė jų turi net penkis. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie eina į viešumą ir kalba apie džiaugsmą šeiminį ir profesinį, nepraranda optimizmo. Tai užkrečia. Šaunu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komisarė" / "Комиссар"

 

Laba, skaitytojai ir praeiviai,

„O kada tada gyventi?“

Labai retai žiūriu senus retro filmus, kažkaip kratausi jų, nesusikaupiu, stumiu vis į rekomenduotinų filmų sąrašų gilumą ir man sunku paaiškinti kodėl, juolab kad nematyta tiek daug puikios klasikos. Šįkart nusprendžiau iškart po rekomendacijos imti ir pažiūrėti, kol filmas neužsimiršo. Filmografinė retenybė – rusų režisieriaus Aleksandr Askoldov (Александр Аскольдов, 1933-2018) filmas „Komisarė“ (rus. комиссар) (1967), kurį, tarsi ištrauktą iš užmaršties, galima nuo šiol pažiūrėti titruotą lietuviškai. Filmas po 1967 metų pastatymo iškart buvo įvertintas kaip ideologiškai žalingas, uždraustas ir pasmerktas cenzūros, o pačiam režisieriui uždrausta toliau kurti kiną. Režisierius, nors po to ir emigravo kaip vienmetis A. Tarkovskis į Vakarus, per visą gyvenimą nebesukūrė nė vieno filmo. „Komisarė“ yra jo debiutas ir paskutinis filmas. Tiesa, man sunkiai suvokiama, kaip apskritai toks filmas gavo finansavimą ir leidimą filmuoti, nes jis tam tikra prasme maišto aktas vidury baltos dienos giliame sovietmetyje.

Tiesa, filmas visgi sovietmečio pabaigoje, apie 1988 metais buvo parodytas viešai, bet nežinia, ar tai yra galutinis režisieriaus 1967 metų užmanymas, ar juosta sutrumpinta ir „sušvelninta“, tačiau filmui pavyko pelnyti Berlyno kino festivalyje prizą, o gimtojoje Rusijoje, patys žinote, šnipštas.

Filme vaizduojama komisarė Klavdia Vavilova, kurią suvaidina Nonna Mordyukova (Нонна Мордюкова, 1925-2008). Filmo veiksmas vyksta maždaug 1918-aisiais, kai Rusija po caro sušaudymo viduje smarkiai persitvarko, kurioje kovoja baltieji ir raudonieji, paveikę ir anuometinę Ukrainą, pastaroji kine ir pavaizduota. Vavilova – komisarė, ta, kuri iki gyvo nago įtikėjusi bolševikų raudonųjų tiesa ir pačios kariuomenės viduje ieško išdavikų, tikrina karių tikėjimą ideologijos pergale, paskelbia nuosprendį saviškių dezertyrams. Žodžiu, savita seklė ir budelis. Vavilova nėščia ir ji laikinai pasitraukia iš pareigų, kol pagimdys ir galės vėl grįžti į postą. Didžiąją filmo dalį Vavilova vaizduojama savotiškose „motinystės atostogose“ žydo Jefimo namuose, kur ji pagaliau gali pamiršti savo įsakmų žodį ir mokytis būti švelnia motina. Jefimo namuose daug mažamečių vaikų, o jo žmona nepaprastai rūpestinga ir atsakinga motina, kuri rodo ne tik rūpestį, bet ir keistai kontrastuoja su Klavdijos brutalia veikla. Tai tarsi du atskiri pasauliai: vienas karo laukas ir švelnus namų židinys...

Daugiau ne kažin ką galiu papasakoti, reikia patiems šį filmą pamatyti. Pradedu suprasti, kodėl jis neįtiko sovietų cenzūrai. Pagrindinė veikėja – moteris. Ir dar nėščia! Kas rimtai pažiūrės į moterį didvyrę su skarele ir kūdikiu? Ką jau kalbėti apie Ukrainą, kuri buvo laikoma tik Rusijos žemių dalimi (nedetalizuosiu šių dienų konteksto)? Bene labiausiai patiko ir nustebino optimisto žydelio Jefimo vaizdavimas, tokio tyrumo ir paprastumo žmogus! Apskritai žydus tokiame amplua kine vaizduoti rusų to meto kine buvo tabu.

Filmas juodai baltas, tačiau jame veikia jau susiformavusios kino raiškos priemonės, kameros įtaigus judesys ir užfiksuoti kadrai, kokių šių dienų kine jau nebepamatysi. Pavyzdžiui, nuogų vaikų vaizdavimas, intensyvus arklių pėrimas ir netgi žiūrint pagrindinės veikėjos gimdymo sceną kyla smarkiai kitoniško kino jausmas. Kas bepavaizduos tokį natūralų paprastų namų jaudulį, kada ateina nauja gyvybė į pasaulį? Atminty perkračiau matytus europietiškus ir holivudinius filmus: tokia rimtis ir negyvumas tose scenose. Tiesa, filme įsiterpia ir vizijos bei prisiminimai kaip vizijos (sovietų cenzūros smerkti dalykai kine ir literatūroje dėl antirealizmo), kai veikėja gimdymo metu kliedi. Tos raiškos formos savo estetika primena ir ankstyvuosius Andrejaus Tarkovskio filmus „Andrejus Rubliovas“ (1966), o ypač „Ivano vaikystė“ (1962). Nustebino ir vaizduojama ateities vizija, kai rodomi žydai, kurie su lagaminais ir karstu atvyksta į būsimą getą, o paskui su kūdikiu eina ir pati Vavilova.

Visgi istoriniame kontekste išryškėja Vavilovos pagrindinė dilema: ji turi rinktis, užslinkus baltagvardiečiams, eiti ir žūti už tėvynę ir ideologiją, arba kartu slėptis su žydais rūsyje, tikintis, kad galima išgelbėti savo vaiką. Kas ji? Komisarė ar labiau motina? Apsisprendimo akimirką Vavilova randa motyvacijos suderindama pareigą ir motinystę: ji mirs ne tik už tėvynę, bet ir savo vaiką tam, kad jis galėtų augti. Žinoma, galima kalbėti apie „išskalbtas smegenis“ ir tai būtų tiesa, tačiau filmas paaiškina ir rusų militaristinį heroizmą. Šiandien filmą galima žiūrėti visaip: kaip istorinę juostą, kuri iškentė sovietų cenzūrą, kaip liudijimą, kas jau vyko XX amžiaus pradžioje slavų žemėse, kaip meninės vertės nepraradusį filmą ir savitą kino industrijos kroniką su visais kontekstais, liudijančiais sudėtingą tiesos, politikos ir karo palietų žmonių gyvenimo dramatizmą.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela