Filmas: "Napoleonas" / "Napoleon"

 Sveiki,

 

Pažiūrėjęs naujausią Ridley Scott filmą „Napoleonas“ (angl. Napoleon) (2023) bandau suprasti internetinių heiterių ir anšlago atstovų sukeltą kakofoniją. Filmo aptarimai ir įspūdžiai panašiai rezonuoja su vasarą pro teatrus praėjusiais „Openheimeriu“ bei „Barbe“. Tiesa, kino teatrai jau nebelūžo kaip vasarą, tačiau filmas vis tiek sukėlė šurmulį. Jau kino apdovanojimų sezonas baigia įsibėgėti ir, deja, „Napoleonas“ nėra iš tų favoritų, kokio buvo galima tikėtis.

 

Pustrečios valandos R. Scott kino epas iš tikrųjų tampa dar vienu didingu režisieriaus kino projektu. Žvelgiant į jo kino ilgametę patirtį, tai yra vienas iš tų kino mohikanų, kuris išlieka konceptualiai ištikimas savo kino užmojams: didelės masinės scenos, prabangūs ir gausūs kostiumai, istorinių faktų laikymasis, herojaus dvilypumo kūrimas, mūšių vaizdavimai, meilės istorinė linija bei žymūs aktoriai. Visas šis nekintantis Ridley receptas kaip koks Margaritos kokteilis niekada nekeičia savo sudėties, „Napoleonas“ irgi. Visgi mano mėgstamiausias jo kino reginys tebėra legendinis „Gladiatorius“.

 

Tiesa, nesu istorikas ir didelis Napoleono Bonaparto asmenybės žinovas. Iš istorijos pamokų vis menu jo graudų ir nesėkmingą žygį į Maskvą ir mirtinai sušalusius kareivius žaimą Vilniaus gatvėse. Masinė palaikų kapavietė sukurta ir Vilniaus Antakalnio kapinėse. Tiesa, esu daug girdėjęs ir mitų, kad Bonapartas buvęs neūžauga liliputas, kuris pasiekęs didžiules pergales dėl savo ūmaus ir karšto būdo. Filme visgi visi šie mitai paneigiami ir mes matome aktoriaus Joaquin Phoenix (geresnio varianto šiam vaidmeniui ir negalėjo būti) sukurtą mąslaus ir jautraus karo genijaus portretą.

 

Nesistengsiu analizuoti naratyvo ir visko, kas vyko filme – tam reiktų tikrinti ne vieną istorinį šaltinį, tačiau Austerlico ir Vaterlo mūšiai pavaizduoti įspūdingai, aišku, pasitelkiant kompiuterinę grafiką. Kiek gal nuvylė Napoleono Maskvos pralaimėjimas, apie kurį daugiau buvau girdėjęs. Bet filmas, nors ir karinis, tačiau nėra vien mūšių strateginis analizės dokumentika, mūšiai praplaukia epizodiškai įprasmindami Napoleono pergales ir pralaimėjimus. Kur kas tikroviškiau ir įtaigiau pavaizduota kretanti Prancūzija po Marijos Antuanetės nukirsdinimo ir visa Napoleono epocha šalies viduje, kuriai atsvara buvo aristokratės kalinės Žozefinos ir Bonaparto meilės istorija, kuri tikriausiai filme dramatiškai geriausiai perteikta. Daug faktų nebuvau girdėjęs, nors dar pernai Luvre akylai stebėjau originalius karūnacijos paveikslus, bet net nebūčiau pagalvojęs, kad dėl palikuonių Žozefina turėjo atsisakyti karūnos ir užleisti vietą vaisingajai.

 

Filmo visuma itin spalvota ir, nebemeluokime, labai vykusiai prabangi. Kostiumai yra vienas svarbiausių filmo atributų, dėl ko ne kartą galima išsižioti, kaip tiksliai pagal dokumentus ir paveikslus atkurti tam tikri vaizdiniai. Kitą vertus, neįmanoma neanalizuoti paties Napoleono charakterio dvilypumo: iš vienos pusės jis nuo moters ir mamytės priklausantis graudenantis berniūkštis, o iš kitos – bebaimis karo vadas per savo vadovavimą pražudęs per 3 milijonus gyvybių. Aktoriaus perteiktos tam tikros manieros, Napoleono leidžiami geismo garsai, čepsėjimai, miegamojo flirtas ir karo stovėsena leidžia jį regėti ir kaip garbėtrošką, ir kaip besiaukojantį kitų labui. Iki šiol Napoleonas prancūzų yra labai gerbiamas autoritetas, nors jo tragedijų pabaigoje visuomenė ir neapkentė. Visgi filmas man labiausiai suveikė kaip istorinių spragų užpildymas, nepamenu, kad kažką rimtesnio būčiau matęs apie Napoleoną, net keista, kad kinas neišnaudojo šios personos. Nepaisant visko, gal ir trūksta filmui gylio, nueita holivudiniais vaizdų dirginimo keliais, o ne pavojingesniu – asmenybės interpretavimo galimybėmis, kaip pavyzdžiui, buvo rizikuojama filme „Spencer“ apie princesę Dianą. Nepaisant visko, pastaruoju metu nedaug žiūriu didžiojo kino reginių, savitai buvau tokio pasiilgęs ir mano lūkesčius, ko buvo galima tikėtis iš režisieriaus, išpildė.

P. S. Ar niekam akių nebadė juodaodžiai žemesnio rango karininkai ir tai, kad filmas anglų kalba ir puikiai be vertėjų kalbasi tiek Napoleonas, tiek Aleksandras, tiek britų generolas? Tarsi vietomis visgi istorinė tiesa pasiduoda kino tarimai tolerancijai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5 

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Oskaras Koršunovas apie spektaklį "Išvarymas"

 Sveiki,

 

„Pjesėje yra paslaptis. Yra kažkas, kas sprogdina patirties ir atminties atomą, sielos geną bendrą visiems. Spektaklis pasakoja apie 90-tuosius. Apie laiko istorinę, techtoninę slinktį, lūžį, keitusį žmonių pažiūras, likimus, gyvenimą. Apie neįtikėtinai sunkius laikus, kai buvo sunku išgyventi, o dar sunkiau išlikti žmogumi. Kai iš naujo reikėjo sukurti save. Kaip sako spektaklyje senasis Benas ,,iš šūdo sulipdyt veidą". Tai tie baisieji laukinio kapitalizmo laikai, su visu savo moraliniu ir ekonominiu smurtu.“ Oskaras Koršunovas

 

Ir aš dar nepamačiau „Išvarymo“, apie kurį kalbama jau visą dešimtmetį, nes tai tikriausiai viso dešimtmečio Lietuvos didysis teatro šedevras! Labai tikiuosi, kad „Išvarymas“, apie kurį neseniai režisierius O. Koršunovas pasidalijo savo facebooke įrašą, dar vieną dieną būtinai sugrįš ir turėsiu galimybę patirti tai, ką patyrė kiti žiūrovai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 40: mantra "Viskas yra ir bus gerai!"

 

Laba, skaitytojai,

 

Šiandien pirmadienis. Nauja savaitės gerų darbų ir ketinimų pradžia. Tuoj baigsiu rytinę kavą, padarysiu tempimo pratimus ir jau ruošiuosi į darbą su intencija, kurią per visą savo gyvenimą nežinau, kiek kartų esu sau pasakęs, bet pakartosiu.

 

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus gerai!

Viskas yra ir bus...

Viskas yra ir...

Viskas yra...

Viskas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Soltburnas" / "Saltburn"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie tai, kaip gyvena britų aristokratai filmų sukurta labai daug: kaip jie linksminasi, bendrauja, nuo ryto iki vakaro gurkšnoja šampaną ant savo smaragdinės vejos, kol kas nors jiems nenutinka. Naujausias „Perspektyvi mergina“ (2020) režisierės Emerald Fennell filmas, kuriam scenarijų rašė ji pati „Soltburnas“ (angl. Saltburn) (2023) kreipia dėmesį į 2006 metų Oksfordo studentą Oliverį, kuris niekada neturėjo draugų. Atsidūręs viename prestižiškiausių pasaulyje universitetų netrunka suvokti, jog čia arba esi genijus iš darbininkų klasės, arba sėdi už didelius pinigus, patupdytas turtuolių tėvelių. Oliveris netrunka prisigretinti prie turtuolio ir gražuolio Felikso, kuriam universitete dėmesio netrūksta nei iš vyrukų, nei iš merginų.

 

Gerai, filmas prasideda kaip kokia LGBTQ meilės istorija. Oliveris įsimyli Feliksą, tačiau neatrodo, kad autizmo bruožų turintis vyrukas susivoks, kad Feliksas ne jo nosiai. Deja, labiausiai stebina paties Felikso prielankumas Oliveriui, jis jį laiko draugu (nes paskolino dviratį?!), neįtikėtinu lipšnumu apdovanojęs Oliverį teikia kažin kokių vilčių. Galiausiai Oliveris prisimeluoja, suvaidina auką ir gauna tiesų kelialapį į Felikso namus, kuriuose netrukus sugeba suintriguoti Felikso sesę Veneciją, atkreipia dėmesį į Felikso motiną bei konkurentą „globotinį“, kuris įspėja, jog kai nusibos jis kaip žaisliukas, turtuoliai jį išmes. Aišku, filmas laikosi ant kelių labai svarbių svertų: kaip pavyks Oliveriui prisijaukinti Feliksą ir kaip jis reaguos, kai sužinos jo tikrąsias intencijas... Bet filmo antrojoje pusėje viskas kardinaliai keičiasi ir Oliveris parodo nagučius, jis nori ne tik Felikso, bet ir visų šeimos turtų... Netrukus iš psichologizuotos dramos apie vaikino aistrą kitam vaikinui filmas tampa savotišku trileriu, kurio baigtis daugiau tokio kino mačiusiems žmonėms tikriausiai nujaučiamas. Jautrus intravertas iš darbininkų klasės apsuka Adamsų šeimynėlę primenančią, psichuojančių turtuolių šeimynėlę ir pasiima viską, ko tik troško.

 

Visgi tuos seksualinius lėbavimus ir tą turtuolio dvarą, neaiškias vaikinų draugystės ribas esu kažkur matęs. Filmo siužetas tarsi truputį „nugnybtas“ iš klasikinės knygos ekranizacijos „Sugrįžimas į Bridesheadą“ (2008), tik „Soltburnas“, aišku, nepalyginai orientuotas į šiuolaikinio trilerio žaidimus, kurie, tiesą sakant, ne ką mažiau įdomūs. Visgi galvojau apie tų turtuolių charakterių išpildymus, jų buką sprendimą Oliveriui suteikti daugiau privilegijų (negi jie akli?), kitą vertus, atrodo, jog režisierė specialiai kūrė jų tokius destruktyvius likimus, nes jiems patiems buvo įdomu šitaip žaisti su Oliveriu, nes juk jie – aristokratai, kas jiems belieka, tik žaisti, kad nenumirtų iš nuobodulio. Filmas pavyko, bet kokiu atveju. Puikus Barry Keoghan pasirodymas, tai dar vienas jo puikus pasirodymas po „Salos vaiduokliai“, o ko vien vertas aktoriaus pabaigos šokis pagal Sophie Ellis-Bextor hitą „Murder On The Dancefloor“.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Phoenix - Artefact (ft Leon Larregui) [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Nežinau, ar kas nors Lietuvoje žino prancūzų muzikos grupę Phoenix, kuri susikūrė 1995 metais ir save laiko muzikantais, kilusiais iš paties Versalio. Grupę sudaro nuo pat susikūrimo pradžios nepakitę nariai Thomas Mars (pagrindinis vokalas), Deck d'Arcy (bosas, klavišiniai, pritariamasis vokalas). , Christian Mazzalai (gitara, pritariamasis vokalas) ir Laurent Brancowitz (gitara, klavišiniai, pritariamasis vokalas). Phoenix muziką būtų galima apibūdinti kaip indiroko muzikos kūrėjais, nors plačiojoje žiniasklaidoje jie pristatomi visokios indie muzikos atmainos atlikėjais.

 

Per beveik tris dešimtmečius trukusią karjerą atlikėjai išleido 7 studijinius muzikos albumus. Man jų įstrigusi ir kiek senamadiškai The Beatles primenanti daina „Artefact“ buvo išleista 2022 metais ir įėjo į jų paskutinįjį albumą „Alpha Zulu“, visas albumas įrašytas pandemijos metu Luvro muziejuje. Albumas labai puikiai įvertintas kritikų, pelnė net 84 balus iš 100 pagal metacritic reitingą. Prancūzai dainuoja angliškai, tiesa, šios dainos versiją atlikėjai šių metų rudenį įrašė su meksikiečių atlikėju León Larregui, kurią, tiesą sakant, pirmiau ir atradau. Puikiai skambinti melodinga daina apie tai, kaip ieškoma paslėpto artefakto, o iš tikrųjų nepažeistos savasties dalies, kuri galėtų būti kitam ta sielos dalimi, kuri sugrąžintų ir atstatytų pirmapradžius ryšius. Pasiklausykite abiejų versijų.

 

Phoenix – Artefact

[žodžiai / lyrics]

 

Did you did you did you know

Did you did you know

Every color turned blue?

How to find the shore in a waterfall

Oh that rumor sounds true

Yeah I hear it too

 

I'm looking for an Artefact

A piece of me that's still intact, yeah

I'm looking for an Artefact

What part of me can still attract you?

 

Before you were born

Before we were one

Before you were loose

 

And when on your own

I considered it home

Believed it was you

 

I'd leave it alone

I deleted it all

Because it was true

 

And when you get upset

I can't afford it

I won't deny it

Over Nova Scotia

I'm no Rubirosa

This story comes and...

 

And when you get upset

I kinda like it

Don't leave me skull and bones

And with your Boyfriends

I can't escape them

This story comes and goes

 

How finally has a bitter tone

Your wish I'd never known

Nothing that follows sounds new

Heart of styrofoam

Over the telephone

Oh let the rumor run through

Here I tell the truth

 

I'm looking for an Artefact

A piece of me that's still intact, yeah

I'm looking for an Artefact

What part of me can still attract you?

 

Before you were born

Before we were one

Before you were loose

 

And when on your own

I considered it home

Believed it was you

 

I'd leave it alone

I deleted it all

Because it was true

 

And when you get upset

I can't afford it

I won't deny it

Over Nova Scotia

I'm no Rubirosa

This story comes and...

 

And when you get upset

I kinda like it

Don't leave me skull and bones

And with your Boyfriends

I can't escape them

This story comes and goes

 

Oh did you did you did you know

Did you did you know

Every color turned blue?

How to find the shore in a waterfall

Oh that rumor sounds true

Yeah I hear it too

 

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kaja Elena Brilė apie vyrų (Vytautas Jasutis, Ervinas Kvitkauskas) galios žaidimus

 

Laba,

 

„Keista, bet bestovint ten, tarp aukštų vyrų, besitariančių tarpusavyje, kaip geriausiai su manim susidoroti, kad policijai nekiltų įtarimas, protas tapo keistai šaltas. Supratau, kad išgyvenu situaciją, išgyvenamą tūkstančių moterų visame pasaulyje. Kai negali pasakyti žodžio prieš. Kai girti negirti vyrai palaiko vienas kitą. Kai argumentai ar patirtys nesvarbu, svarbu užstoti savo draugelį ir paskui jam vyriškai paplekšnoti per petį, kaip gerai susitvarkė su „mergaite“. Kaja Elena Brilė

 

Ką tik „Lietuvos ryte“ perskaičiau iš „Žalgirio“ Kauno arenos vyrų išmestos Kajos Elenos Brilės laišką spaudai. Kai kas po tekstu parašė: „Jau visai nėra apie ką rašyti“. Nemanau, kad nereikia rašyti, tiksliau – būtina, nes tai svarbu. Pats esu susidūręs su galios žaidimais ir žinau, kaip tokiose baisiose situacijose, kai visur tave dar bando „nupiešti“, kad „pats ir kaltas!“ ir tą liudija galios vilkų kompanija, norisi rėkti pasauliui dar ne tokius žodžius. Tiesiog dabar begėdiškai vyrai gesina gaisrą versdami kaltę kitiems ir maskuodami, kad tai visai nereikšmingas skandaliukas. Ne, žmonės to visgi neužmirš.

 

Straipsnį galite perskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: ar kovotum ir numirtum už Lietuvą šiandien?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tai nebus nei pozityvus, nei dar kažkuo ypatingas įrašas. Tiesiog iš egzistencinės pajautos, apmąstant tai, kas vyksta.

 

Šiandien – Sausio 13-oji ir visus, kurie išdidžiai socialiniuose tinkluose deklaruoja meilę Lietuvai ir laisvei, nutariau susilaikyti nuo sveikinimų, vėliavų ir mėlynų žiedlapių. Prisiminti neprisimenu, juk dar tą dieną buvau beveik kūdikis. Galiu tik kolektyviškai imituoti tam tikras pajautas, imituoti patriotiškumą, tapatintis su nepatirtais istoriniais įvykiais ir sakyti daugiskaitos pirmuoju asmeniu „mes nepamiršome“, bet tiesa tame, kad šiandien nelabai tą jaučiu.

 

Taip, suprantu protu tų dienų reikšmę istoriškai, taip, žinau, kad toji Sausio 13-oji svarbi mums, lietuviams, tačiau kas atsitiko su laisve, kurią iškovojo kiti, man sunku reflektuoti. Nors gyvenu Lietuvoje visą savo gyvenimą, tačiau nesijaučiu nei priimtas lietuvių, nei suprastas žmonių – ir nebemanau, kad kada patirsiu kolektyvinės vienybės džiaugsmą, kokį patyrė normalūs žmonės, augę šeimose, sulaukę palaikymo ir pritarimo. Deja, mano gyvenimo atveju to nebuvo, todėl toji atskirtis, kuri metais iš metų įsiėdė, leidžia kiek kitaip vertinti ir šią Sausio 13-ąją. Galiu tik džiaugtis, kad laisvė davė man šiokią tokią mizantropiją, galiu gyventi atskirtyje. Pernelyg dažnai susidurdavau su atmetimo reakcija, todėl nepavadinčiau savęs patriotišku, nesu ir iš tų, kurie drąsiai rėžia, kad kilus karui eitų herojiškai ginti Tėvynės. Deja. Manau, kad netgi tarp tų, kurie imituoja, kad prisimena, iš tikrųjų dalis darytų tą patį: gelbėtųsi, o nemirtų.

 

Bandau suprasti anuometinę situaciją. Žmones, kurie stojo už laisvę, palikę savo artimuosius. Kokia galinga tikėjimo galia turėjo juos nešti į Sausio 13-osios įvykius. Tai buvo kažkoks kolektyvinis darinys, man sunkiai nujaučiamas. Bijau baisiausios tiesos: kad tokie stebuklai vyktų ir žmonės vienytųsi, jaustų kolektyvinį pulsą, aukotųsi, reikia aiškaus priešo. Anuomet jis buvo. Šiandien? Bandoma prie to privesti, tą matome kaip aiškiai artikuliuojama žiniasklaidoje. Dažnai užsimerkiu, neskaitau, nesitapatinu, nes gyvenime nestinga asmeninių priešų. O juk dažnai gyvenime nutinka taip, kad patys sukuriame tankus ir gulamės po savo žudymo įrankiais, nes didžiausi priešai esame mes patys.

 

Aš nieko neprisimenu apie Sausio 13-ąjį, nei apie kitas XX amžiaus tragedijas. Viskas yra iš kitų rankų ir lūpų. Buvau mokytas tai gerbti, atkartoti kaip savo tautos patirtį, lyg pats TEN būčiau buvęs, tačiau susiduriu su tuo, kad imituoju ir net ap(si)gaudinėju. Sudėtinga man paaiškinti. Nors žiūrint „Baltijos kelio“ ar tų pačių Sausio 13-osios istorinius kadrus bėga ašaros.

 

Ką tik pradėjau skaityti Virginios Woolf romaną „Bangos“. 10 puslapių skaičiau šokiruotas, nes nesuvokiau, kaip reikės tą knygą pabaigti. Dar po 10 – koks keistai burbuliuojantis literatūrinis šedevras. Vienoje vietoje vienas iš balsų pasako, kad visi darome šiai akimirkai kažką tik dėl to, kad tai akimirka. Kitaip sakant, privaidiname, kurdami save čia ir dabar. Šios atstumtiems būsenos dieną klausiu savęs: kodėl taip viskas keistai butaforiška ir netikra? Neapgauna manęs jausmas, jog dabar daug vaidybos ir kaip ją sunku pripažinti, nes ji bus prilyginama išdavystei.

 

Jūsų Maištinga Siela