Literatūra ir menas, vasaros geltonas leidimas, Madonna ir Shakira, geltonos vinilinės plokštelės, knygos

 Sveiki,

Apie geltoną spalvą šiemet galima rašyti jau esė.

Geltona Vasara (eseistinis štrichas)

„Geltona saulė, geltona gatvė, geltonas miestas...“

Turėjom ir dainininkę Geltoną: „Galima, galima savo gyvenimą...“

Buvo ir Icchokas Meras su „Geltonu lopu“,

Buvo Aidas Kelionis su „Geltonas radijas“,

Bet mėlynai dažytu viršeliu.

 

Aleksandras Volkovas su „Geltonas rūkas“,

„Geltonas mustangas“, žinoma, kad Janas Navratilas parašęs,

O kur dar Julio Llamazares su „Geltonas lietus“.

 

Ignė Alė su „Geltona suknelė“ (Maximoj už 2,30 eurų!)

 

Valdas Aušra „Geltonas katinas, bet ne cepelinas“,

O kam išvis leisti Ž. Simenono „Geltoną šunį“ Drąsiųjų kelių serijoje?

Pas senelius radau prie krosnies.

Tarsi perskeltą pusiau gelsvais raskilos lapeliais.

 

Ir kaip be Vytauto Misevičiaus „Geltonas gaidys“?

Kaip visai be „Geltonasis feniskas“, kurį parašė Almantas Dulkys?

 

Aldous Huxley „Geltonasis Kroumas“!

Be šito niekaip Visatoj šviesos gi nebūtų.

 

Kakė Makė mėgsta geltoną šliaužtinuką!,

Hario Poterio šalikėlių dryžiai buvo trynio spalvos.

Dirgėla ir Nicholson,

Virtuvė ir palėpė,

Teta Beta ir Tesla...

Lia-lia iš teletabių,

The Roop per „Euroviziją“,

Mūsų vėliavos kraštelis,

Maironio pienių ašara

Ir žymė LGBT vėliavoj,

Pamelos sruoga iš 90-ųjų

Ir tėvo „žižigalkė“ po skyrybų lova.

 

Net auksinis Būda prisimerkęs.

 

Kai sukas Shakira ir Madonna

Ant vienos patefono

Iešmelės.

 

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: kiekvienos Europos šalies, valstybės nacionalinis paukštis

 

Žemėlapis: heraldika, kiekvienos Europos valstybės herbas

 

Knyga: Khaled Hosseini "Tūkstantis saulių skaisčių"

 Khaled Hosseini. „Tūkstantis saulių skaisčių“ – Vilnius: Alma littera, 2023.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš daugel metų, kada įvairioms knygoms buvau nuolaidesnis ir skaitydavau labiau epinius pasakojimus, o ne „akrobatinę“ literatūrą, labai mėgau sukrečiančias istorijas. Tuo metu leidykla Jotema buvo išleidusi afgano rašytojo Khaled Hosseini (g. 1965) romaną Bėgantis paskui aitvarą, kuris anuomet, tiesą sakant, smarkiai sukrėtė. Po to pasirodė dar dvi Tūkstantis saulių skaisčių (angl. A Thousand Splendid Suns) ir kita knyga Ir aidėjo kalnai. Pirmąsias dvi neseniai perleido kita leidykla – Alma littera, na, o Tūkstantis saulių skaisčių į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, kuriam, manau, su šiuo kūriniu, kaip ir bet kuriuo azijietišku pasakojimu, reikėjo nemažai padirbėti, nes rašytojas į tekstą įterpia daug kultūrinių sąvokų, kurių neretai ne tik lietuvių, bet ir anglų kalboje nėra atitikmenų.

Užtrukau daugiau nei dešimtmetį, kol vėl grįžau prie K. Hosseini kūrybos. Jeigu Alma littera nebūtų perleidusi šio romano, manau, niekada taip ir nebūčiau skaitęs, tačiau vedinas epinio pasakojimo alkio vėl ryžausi perskaityti ką nors sukrečiančio ir primenančio kinematografinę juostą. Pats rašytojas nėra itin produktyvus, viso labo per du dešimtmečius parašė vos keturis romanus, tačiau visi jie įvertinti goodreads.com puslapyje per 4 žvaigždutes, o tai yra labai daug. Mano tai antroji skaityta jo knyga, kuri vėl nukelia į Afganistaną, man tolimą ir sunkiai suvokiamą šalį. Iš populiariosios spaudos ir žinių susidarau įspūdį, kad tai kančių, prievartos ir fanatiško tikėjimo žemė. Tiesą sakant, skaitant knygą, tai tampa dar akivaizdžiau, tačiau per pasakojimą paaiškėja, kodėl Afganistanas yra toks, koks jis yra.

Romane pasakojama apie dviejų skirtingų kartų moteris. Pirmoji iš jų yra Marjama, nesantuokinė verslininko duktė, auginama užmiesčio skurdžiame namuke, primenančiame pašiūrę, savo žvairos motinos. Ją kas savaitę lanko tėvas, o mergaitė svajoja pamatyti pasaulį, bet tas lemta tik po tragiškos motinos mirties. Negalėdama būti santuokine savo tėvo dukra, ji labai greitai ištekinama už daug vyresnio vyro ir išvežama į tolimus kraštus – Kabulą, kur tampa ne tik savo smurtaujančio vyro nuosavybe, bet ir besikeičiančio Afganistano sostinės istorinių įvykių liudininke ir auka.

Reiktų paminėti, kad romane svarbus yra Afganistano istorinis laikas. Dideli perversmai, pradedant karu su Sovietų Sąjunga bei vidiniais šalies karais, galiausiai į valdžią ateina ekstremistai „išvaduotojai“, gyvenę pabėgėlių gyvenimus ir kentę žiaurumus, todėl norėdami įvesti tvarką, jie tampa iš esmės šalies diktatoriais-smurtautojais. Būtent jie realiu Marjamos gyvenimo laiku ir įveda burkų dėvėjimą, moterų atleidimus iš darbo ir visišką jų nusavinimą. „O su burka, savo nuostabai sumojo ji, iš tiesų patogu. Lyg žiūrėtum pro vienos krypties langą – tu matai, tavęs nemato. Iš burkos vidaus ji buvo stebėtoja, atitverta nuo tiriančių svetimų akių, ir jau nebesijaudino, kad žmonės iš vieno žvilgsnio perpras visas gėdingas jos praeities paslaptis (p. 85).“ Stebino ir tų įstatymų paradoksalumas, nes iš vienos pusės jis nuasmenina moteris, jas įrėmina, tačiau būtent per Marjamos paveikslą paaiškėja, jog tai vienintelis būdas išlikti neutraliai ir saugiai. Kita vertus, Marjama patyrusi persileidimų ir negalėdama vyrui padovanoti sūnaus, yra laikoma prasta žmona, su kuria reikia elgtis kaip su šunimi. Namų patriarchalinis smurtas toks didelis, kad stebina, jog neįmanoma nuo jo nei apsisaugoti, nei pabėgti, nei pasiskųsti...

Netrukus istoriją papildo paralelinė Leilos, Marjamos kaimynės, istorija. Leila perpus jaunesnė už Marjamą ir gyvena pasiturinčioje ir saugioje mokytojo šeimoje, lanko mergaičių mokyklą ir yra įsimylėjusi vienakojį savo kaimyną, kuris ją gina nuo berniūkščių. Netrukus miestą perima ekstremistai ir mergaitėms draudžiama eiti į mokyklą, dar baisiau – Leila per sprogimą netenka savo šeimos ir likusi vienui viena tampa Marjamos vyro antrąja žmona. Iš tikrųjų tie kariniai sprogimai aprašomi labai įtaigiai, sunku patikėti, kad Kabule žmonės tiesiog gyveno savo namuose, kai miestas kasdien apšaudomas ir sprogdinamas. Kai kurie aprašomi siužetiniai vingiai šokiruoja, pvz.: „Vėliau Leila sužinojo, kad tą siaubingą dieną Nila, Gitės mama, lakstė ten ir atgal ta gatve, kur Gitė buvo užmušta, rankiodama į prikyštę dukters kūno gabalėlius ir isteriškai klykdama. Po dviejų savaičių ant vieno stogo bus surasta beyranti dešinė Gitės koja, apauta nailonine kojine ir minkštu purpuriniu sportbačiu (p. 195-196).“

Khaled Hosseini

Nepavydėtinas Leilos ir Marjamos susitikimas tampa tikriausiai šio romano labiausiai jaudinančia pasakojimo ašimi. Autorius visą romaną pasakoja iš moterų ir mergaičių perspektyvos, suteikdamos empatijos ir supratingumo dėmenį visoje šioje sudėtingoje istorijoje. Iš pradžių Marjama nekentusi Leilos ir jos vaiko pamažu tampa prieš smurtaujantį vyrą josios sąjungininke. Vyro paveikslas tradicinis ir smurtaujantis, patriarchalinis, tikriausiai įkūnijantis prasto vyraujančio afgano portretą, kokių šalyje būta ne vienas ir ne du. Net šokiruoja, kai prie vakarienės stalo jis leidžia kalbėti apie pirmąją ir antrąją žmoną kaip apie automobilius: toji nurašyta Marjama jau bezdalas, o naujoji kol kas mersedesas. Iš esmės primena viduramžius. Vyrui moterys yra panašios į namų verges ir gimdymo mašinas, o ko labiausiai nori vyras? Ogi sūnaus, kad galėtų perduoti visą savo patirtį...

Netrukus Kabulą uzurpuoja Talibanas ir įveda nepaprastai griežtus reikalavimus, netgi absurdiškus. „Privalote visą laiką likti namie. Moterims nedera be tikslo bastytis po gatves. Jeigu kur nors išeisite, jus turi lydėti mahramas, vyriškos lyties giminaitis. Jeigu gatvėje būsite nutverta viena, būsite nuplakta ir pasiųsta namo (p. 300).“ Dėl bado Leila laikinai atiduoda savo pirmagimę į vaikų prieglaudą, tačiau ją lankyti gali tik ji viena, rizikuodama savo gyvybe, nes Talibanas tik ir ieško, ką pramogai prikulti...

Iš tikrųjų romanas dvisluoksnis. Vienoje pusėje mes matome trijų pastarųjų dešimtmečių iki 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro akto Afganistano sunkų ir varginantį valdžios pasikeitimų virsmą, o iš kitos – paprastų piliečių, labiau moterų, sunkų gyvenimą tos besikeičiančios sistemos viduje, kada kaskart moterims vis mažiau ir mažiau galimybių ne tik ištrūkti, bet ir išlikti gyvomis. Nors knyga fokusuojasi į dviejų moterų gyvenimus, manau, jos atspindi daugelį afganių gyvenimą. Knyga parašyta 2007 metais ir Kabulas kurį laiką po rugsėjo 11 dienos dėl JAV įsikišimo ir politikos buvo atsigavęs, bet jau žinome, kad Afganistane šiuo metu politinės jėgos vėl pasikeitusios ir, deja, vėl į radikaliųjų religinių fanatikų pusę. Pats autorius, kaip teigia knygos pabaigoje, daug dirbo savanoriu UNHCR‘e, kuris padeda karo pabėgėliams, todėl jam puikiai žinomos tautiečių istorijos, nors pats ilgą laiką gyvena JAV ir turi vakarietišką išsilavinimą.

Nepaisant niūrios istorijos, kuri ir stebina, ir šokiruoja, visgi nepaliauju galvoti apie dokumentinę Christina Lamb Mūsų kūnai – jų karo laukas knygą, kurioje kur kas žiauriau ir tiesmukiau atskleidžiami Afganistano karų padariniai moterims. Baisiausia, kad aukos užmėtomos akmenimis, nes jos pernelyg susitepusios grįžti pas vaikus ir vyrus. Viena iš romano veikėjų pasiaukoja būti sušaudoma, kad išgelbėtų kitą. Tai didžiausia draugystės kaina, nepamatuojama jokiais matais, bet kelia niūrią nuostabą, koks turi būti tas baisus gyvenimas, kad šitaip pasiaukotum vienintelei, kuri per pastaruosius kelis dešimtmečius parodė prielankumą ir supratingumą? Tai knyga apie draugystę ir atramą žiauriame pasaulyje, kuris kaip koks Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimas įtaigiai liudija tenai už kalnų Afganistane esamų žmonių tikrovės patirtis, kurios kaip distopija perteikia skirtingas prigimtis apie žmonių žvėrišką žiaurumą ir tuo pat metu švelnumą ir atjautą.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Atmintis" / "Memory"

 Sveiki,

Daug draminių filmų yra sukurta apie žmones, kurie pamažu praranda atmintį. Man tokie filmai baisūs, bet ir jaudinantys, nes empatiškai galiu pajusti, koks baisus dalykas yra pamiršti savo tapatybę. Pradedant nuo „Užrašų knygutės“ ir baigiant „Vis dar Elis“. Naujas filmas garsaus ir mano pamėgto meksikiečio režisieriaus Michel Franco darbas „Atmintis“ (angl. Memory) (2023) labai skiriasi nuo aštraus trilerio „Naujoji tvarka“ (2020) bei kiek melancholiškai įtempto „Saulėlydžio“ (2021). Šiame filme jis amerikietiškomis ir gan niūriomis socialinėmis spalvomis pasakoja paradoksalią atminties problemą ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog istorija per siaura ir nuobodi, tačiau taip nėra.

Pagrindinė veikėja – ant motinos daugel metų dantį griežianti vieniša mama Silvija. Alkoholikė, jau negerianti 13 metų, bet lankanti AA ir gyvenanti ne prestižiškiausiame didmiesčio rajone. Ji turi nuoskaudų dėl tėvo tvirkinimo, kurį patyrė būdama paauglė, tačiau nei sesuo, nei motina šeimoje nenorėjo pripažinti jos liudijimo, todėl labai anksti dėl nesusipratimo pradėjo gerti. Galiausiai ją taip pat seksualiai dvylikos išnaudojo mokyklos vaikinai, o vieną iš jų ji sutinka po daugel metų, tačiau šis negali prisiminti šių įvykių, nes serga demencija. Galiausiai pačią Silviją traukia prie tariamo smurtautojo, kol galiausiai išsiaiškina, kad ji jį neteisingai kaltina, nes pati nelabai prisimena smurtautojų vardų ir veidų. Netrukus jiedu užmezga artimus santykius ir Silvijos gyvenime įsižiebia nauja viltis ir džiaugsmas, kurio nepatyrė nuo mažumės...

Filmo scenarijus literatūriškai puikus! Čia nėra itin aštrių ar šokiruojančių dalykų, bet žiūrovas yra „nusviedžiamas“ į pilkoką amerikietės kasdienybę, kurioje pakankamai viskas natūralu, dėsninga, logiška, suprantama. Iš vienos pusės turime mano mėgstamo aktoriaus Peter Sarsgaardo sukurto Saulo veikėją, kuris trokšta prisiminti savo gyvenimo detales, o iš kitos turime Silvija, kuri trokšta kaip tik užmiršti gyvenimo skaudulius. Šiame filme atmintis veikia paradoksaliai, nes iš vienos pusės ji apibrėžia mūsų tapatybę, o jai nykstant – mes netenkame savęs. Silvijos negalėjimas susitaikyti su motinos negalėjimu pripažinti, kad tėvas buvo šunsnukis, paralyžiuoja. Manau, tokių šeimų gali pasitaikyti ir tarp mūsų lietuvių, todėl tai veikia itin paveikiai. Aktorė Jessica Chastain puikiai perteikia Silvijos vidinį draminį vyksmą, pastaruoju metu ji vėl kaip aktorė mano dėmesio centre ir reikėtų daugiau pasidairyti, ką ji sukūrusi...

Visgi filmas, kaip minėjau, lėtokas, tamsus ir niūrus, tačiau labai teisingas ir suprantamas. Mano mėgstamas režisierius vėl įrodė, kad geba dirbti su Holivudo žvaigždėmis, tačiau kartu kurti savitą ir nepriklausomo, nepataikaujančio masėms kino turinį. Filmas netiks pramogai, reiktų nusiteikti psichoanalizei, gerai vaidybai, būti empatiškiems, nes traumuoti žmonės stengiasi šioje istorijoje išlaikyti galvą virš vandens ir jiems tai pavyksta, o režisieriui ir scenaristams sakau bravo, kad filmo pabaigoje nė vieno iš jų nepaskandina beprotiškoje neviltyje tiesiogine ar netiesiogine šio žodžio prasme.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Pirmasis ženklas" / "The First Omen"

 

Sveiki,

Niekada nebuvau didelis „The Omen“ siaubo frančizės gerbėjas, tik pamenu vieną tamsių plaukų surūgusį vaiką tarsi ištrūkusį iš paties pragaro. Net nustebau, jog naujasis siaubo filmas „Pirmasis ženklas“ (angl. The First Omen) (2024) pasakoja būtent apie šio siaubingo vaiko Damjano atsiradimą. Tiesa, pats veikėjas šioje serijoje nepasirodo, tiesą sakant, net nereikia matyti ankstesnių dalių, nes filmą kuo puikiausiai galima žiūrėti ir nieko nežinant apie „Ženklo“ pasakojimo tolimesnę istoriją.

Pirmoji serijos dalis pasirodė 1976 metais ir tapo savo žanro klasika, 2006 metais sukurtas perdirbinys, aišku, nebeįstengė pakartoti tokios pat sėkmės. Naujausiame filme pasakojama apie į Italiją atvykusią jauną amerikietę Margaret, kuri trokšta tapti vienuole ir pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Visgi tikriausiai siaubo filmams nėra tinkamesnės vietos nei Bažnyčia, ten tiek to šventumo maža, kad blogis įsišaknijęs ant kiekvieno kryžiaus. Galiausiai vienuolė apsvaiginta (naktiniame klube!) ima suprasti, kad ji papuolė ne pas šventą Petrą, o į keistą vienuolyną, kuris toli gražu nepasižymi humaniškais ir krikščioniškais atjautos bruožais. Priešingai – mėgsta viduramžiškai pasavavaliauti.

Tai jau antras filmas, kurį šiemet matau, kada būtent Italijos vienuolynuose vyksta kažkokie neaiškūs genetiniai eksperimentai. Ankstesnis filmas vadinosi „Nekaltoji“ (2024), sakyčiau, lyg scenarijų būtų rašęs prie to paties darbo stalo dirbęs dvynys arba labai geras nusirašinėtojas, nes siužetai neįtikėtinai panašūs. Kaip, beje, ir pati režisūra: tamsi ir gotikinių kančios vaizdinių pripumpuotas pasakojimas, kuris vietomis išties baugina, o vietomis, atrodo, kad kažkas išplėšė scenarijaus lapus ir trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja tik post factum sužino, kad ant galvos turi žymę. Kas per nesąmonė? Lyg būtų tik vakar gimusi. Filme esama keletas pavykusių ir nenuspėjamų pasažų, kai galvoji, kad čia tai jau tikrų tikriausia klišė, o režisūra pakeičia kryptį ir kažkaip „pagerina“ sceną natūraliais štrichais, nors visumoje, aišku, filmui pritrūko organikos, ypač kai prasideda sektantinis „Plačiai užmerktos akys“ maskaradas šalia gimdyvės pjaustymo kėdės. Vis galvoju: kodėl katalikų dvasininkai filmuose kaip susisukę nuo trydos bando išgelbėti tą pasaulį per hibridinius pabaisų ir monstrų eksperimentus? Kodėl scenarijaus motyvai amžinai tokie kaip iš Marvel serijos primityvūs ir neįtikinantys? Kelyje sutraiškomi žmonės, tačiau kunigėliai išlipę iš automobilių kad bent kiek atjaustų mirusiuosius į juos atsisukę, bet ne... verčiau išgelbės pasaulį išpjaudami iš moters gimdos palikuonį.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Mahmood - RA TA TA [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Tikriausiai daug kam Mahmood nereikia pristatinėti. Italijoje jis be galo populiarus, o mums, lietuviams, daugiausia žinomas iš „Eurovizijos“, kurioje jis pasirodę kelis sykius ir abi dainos tuo metu buvo puikios, įsimintinos ir mano paties mėgstamos.

Atlikėjas gimė 1992 metais ir turi egiptietišką vardą. Dukart laimėjo Sanremo dainų festivalį ir „Eurovizijoje“ užėmė antrą ir šeštą vietas. Atlikėjas yra išleidęs 3  solo albumus, o tikrojo jo karjera prasidėjo 2012 metais, kai dalyvavo itališkame šeštojo sezono „X faktoriuje“, kuriame pasirodė puikiai.

Naujausia daina Ra Ta Ta išleista šių metų birželio 14 dieną Italijoje pasiekė 11 poziciją, jam buvo sukurtas vaizdo klipas, kuriame atlikėjas derina mačistinį gyvenimo būdą su LGBTQ gyvenimo būdu, nors viešai nėra pasisakęs apie savo lytinę orientaciją, tačiau išreiškė paramą šiai bendruomenei. Tai svarbu, nes vaizdo klipe ir dainoje atsispindi šie dalykai, nes dainoje pasakojama apie kvartalo vaikus, kurie užauga svajodami apie tolimus kraštus, tačiau tikrovė žiauresnė, nes jie segreguojami pagal kalbą, odos spalvą ir jų patirtys iš esmės yra traumuojančios. Daina ritminga, „kabinanti“, todėl ji čia.

[žodžiai / lyrics]

Mahmood – Ra Ta Ta

(Fuori fa-fa-fa-fa)

(Solo "ra-ta-ta-ta")

(Balaclava, clava, clava)

(Ta-ra-ta-ta-ta-ta-ta)

 

Bastava una margherita per giocare a m'ama non m'ama

Ma si può crescere in fretta se vivi crescendo per strada

Mai visto i tropici, solo condomini senza camicia ma con la katana

Su vecchi mobili sognano zaffiri su una collana

 

Tre anni nella gang su una terrazza

Con quelli come me, la faccia mulatta, bocca mitraglia (Ciuk, ciuk)

 

Fuori fa-fa-fa-fa-fa-fa-fa

Solo "ra-ta-ta-ta-ta-ta-ta"

Vedo bimbi col balaclava

Senza mamma-ma-ma-ma-ma-ma

Tu li vedrai ballare

Puntando al cielo le lame

Dentro la città-tà-tà-tà-tà-tà-tà-tà

Di Dio, di Dio, oh-oh

You might also like

IO T’O GIUR’

Geolier

Danimarca

Nayt

I Love You, I’m Sorry

Gracie Abrams

 

Che vida loca col gioco dell'oca, ma con la madama

Succo alla pesca fuori dalla messa tra nuvole di marijuana

Baby, se mi nomini (Nella town)

È come se volassero elicotteri (Nella town)

A volte la famiglia ti sembra lontana

Su un pontе tutti in fila indiana

 

Tre anni nella gang su una terrazza

Con quеlli come me, la faccia mulatta, bocca mitraglia (Ciuk, ciuk)

 

Fuori fa-fa-fa-fa-fa-fa-fa

Solo "ra-ta-ta-ta-ta-ta-ta"

Vedo bimbi col balaclava

Senza mamma-ma-ma-ma-ma-ma

Tu li vedrai ballare

Puntando al cielo le lame

Dentro la città-tà-tà-tà-tà-tà-tà-tà

Di Dio, di Dio, oh-oh

 

No, mai, no, mai ti perderei

No, mai, no, mai (Mai)

Qua non studiamo violino

Noi non fottiamo un amico

Giurami che tu mai, tu mai

Mi tradirai, no, mai, no, mai

Anche per un Bentley, tutti i din-din

No, mai, no, mai

 

Fuori fa-fa-fa-fa-fa-fa-fa

Solo "ra-ta-ta-ta-ta-ta-ta"

Vedo bimbi col balaclava

Senza mamma-ma-ma-ma-ma-ma

Tu li vedrai ballare

Puntando al cielo le lame

Dentro la città-tà-tà-tà-tà-tà-tà-tà

Di Dio, di Dio, oh-oh

 

Fa-fa-fa-fa-fa-fa-fa

Solo "ra-ta-ta-ta-ta-ta-ta" (Ra-ta-ta-ta, ah)

Dentro la città-tà-tà-tà-tà-tà-tà-tà

Di Dio, di Dio, oh-oh

 

Siela Maištinga