Šios dienos citata: rašytoja Rasa Aškinytė apie stuburo metaforą, filosofiją, rašytojo laikyseną ir vertybes

 

Filmas: "Tiesos kadras" / "Lee"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę, buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977). Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti, kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių naikinimo mastas.

 

Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka, kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota 1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais. Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?  

 

Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių, sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste apie karo moteris taip pat „išsilydo“.

 

Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys, nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“ sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Namas, kuriame Klaipėdoje gyveno rašytoja Ieva Simonaitytė ir parašė knygą "Aukštujų Šimonių likimas"

 

Sveiki,

 

Šį namą, kuriame kažkada gyveno Ieva Simonaitytė iki Antrojo pasaulinio karo ir, kaip teigiama, būtent čia parašė garsiausią savo kūrinį „Aukštujų Šimonių likimas“, o namas vis dar geros būklės ir matomai sutvarkytas, jį galite pamatyti visai šalia senamiesčio, „Švyturio“ alaus daryklos, adresu: Baltikalnio g. 12, Klaipėda, 91251 Klaipėdos m. sav. Dabar ten viename namo gale yra įrengta R. Jakšto advokato kontora.

 

Maištinga Siela

Sizifo mitas. Šiuolaikinė Sizifo mito interpretacija.

 

Sizifas – kasdien mūsų draugas. Kad ir kur jis dabar yra, bet visada tikriausiai yra ir su mumis. Galima pastumdyti su Sizifu arba bent jau sizifiškai akmenį pačiam per kompiuterį ir Antikos dievai tikriausiai nesupyks, juk ir per nuotolį taip pat vyksta darbas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 82: begalinių Visatų vandenyne svarbus kiekvienas uodas

 

Sveiki, skaitytojai.

 

Vėl sekmadienis ir vėl praėjo beprotiška savaitė, reikia telktis dar vienam savaitės cirkuliavimo ciklui. Kodėl beprotiška? Pagal daugelį misticizmo šiuolaikinių teorijų, o ypač manifestuotojų, šioji realybė yra tik mūsų pačių atspindys, todėl kas sekundę kuriame tą tikrovę, tik kodėl, man kirbėjo, negaliu iš akmens padaryti aukso, o sniego paversti eurais? Gal dėl to, kad šioji tikrovė yra ribota, ji nėra čia ir dabar pavaldi dėl įsigalėjusio fizikinio santykio ir ribotumo, tačiau galima daugiau įdėjus pastangų keisti likiminius parametrus ir savo asmenines būsenas, todėl ilgalaikė ir nenutrūkstama meditacijos praktika bei pozityvios mintys atveria kitas galimybes ir tikrovės variantus.

 

Visatą dažnai įsivaizduoju kaip varlių kurkulus, kurių kiaušinėliuose blaškosi po vieną visatą-buožgalvį, kai buožgalvis pagalvoja, jog šiandien bus viskas gerai, jis sukuria dvi visatas: vienoje ten, kur buvo kaip visada, o kitą – geresnę įvykių eigos visatą. Tam tikra prasme, kaip sako, Visatos galimybės beribės, nors ir tvirtai stovime ant žemės ir, atrodo, nieko ypatingo nevyksta. Bet vyksta. Kiekvieną akimirką gimsta naujų begalinių visatų versijų ir tą pačią daug visatų miršta, o mes vis nesibaigiame. Argi tai nėra beprotiška palyginus su tuo, kokią visatos sampratą siūlo Einšteinas arba krikščioniškasis pasaulis? Kokioje versijoje tu gyvensi gali priklausyti net nuo to, ar užmuši tu uodą, ar neužmuši, nors tikrovėje atrodys, jog nėra jokio skirtumo. Yra.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tas, kas viduje" / "It's What's Inside"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Greg Jardin pabandė pasekti naująja siaubo kino kryptimi ir sukurti kažką panašaus į filmą su vadinamaisiais mindfuckingo elementais (manau, laikas kai kam jau įteisinti lietuviškesnį terminą?) pavadinimu „Tai, kas viduje“ (angl. It‘s What‘s Inside) (2024). Filmas išties prasideda kaip koks senas ir nusibodęs „Penktadienis, 13-oji“, nes susirenka egoizmu persisunkęs jaunimas, perdozavęs socialinių medijų dėmesio, (ne)sėkmingi ir vienas kitam tūžmingai pavydūs, negailestingi ir dar pilni seksualinės energijos, lūkesčių ir reiklūs kitiems, bet ne sau. Žodžiu, pats šlykščiausias jaunimo tipažas turtingo jaunuolio namuose, į kuriuos pakviečiamas ir jų senas draugas. Pastarasis atsineša lagaminą ir paskatina žaisti mokslinio pobūdžio eksperimentinį žaidimą, kuriuo metu susijungę laidukais grupės nariai su savo sąmonės tapatybe persikelia į vienas kito kūnus.

 

Jaunuomenė nebūtų tiek buka, jeigu nesutiktų leistis į avantiūrą ir sutikti žaisti ir bendrauti vienas kito kūnuose, bandant įspėti, kas kieno kūne sėdi. Aišku, elgesio modeliai filme labai nepatiko, jie tokie aikštingi ir egocentriniai, kad tik reikėjo laukti, kol kas nors į kokį tamsią kamaraitę nulėks pasidulkinti ir išmėginti kito asmens vaginą ar penį, kol galiausiai ims ir paaiškės tikrieji porų santykiai. Žodžiu, kaip ir buvo galima tikėtis, vakarėlis perauga į vieną didelę tragediją ir tikrieji šeimininkai nebegali susigrąžinti kūnų, todėl didžiausias galvos skausmas – ką iš tikrųjų darys ir kokius sprendimus priims jaunuomenė.

 

Filmas tamsus, jaunatviškas ir jame yra erzinančių ir įdomesnių dalykų. Smagu, jog siužetas iškelia įdomesnes sielos-sąmonės transplantacijos idėjas, tačiau, sakyčiau, labiausiai į akis krito pernelyg nualintas formatas, pažįstami itin party horror stiliumi, kuris man niekada nepatiko. Kitą vertus, filmas daugiau ar mažiau išlaiko intrigą, o antrojoje filmo pusėje įtampa ir beprotybė išties veikia žiūrovą. Daugmaž iki filmo vidurio žiūrėjau gerokai atvipusia lūpa ir galvojau, kodėl aš vis dar žiūriu į tuos infantilius kūdikius, o pabaigoje, pamaniau, kad iš viso to gal išeitų visai neprastas serialas jaunimui. Ne, filmas man nepasirodė prastas ar itin prėskas, tačiau kažin kuo taip pat nenustebino, nors ir matomos režisieriaus ir scenaristų pastangos kilstelti šį filmą į kitokį lygį, tačiau, nepasakyčiau, kad minfuckingas išėjo tvirtas ir labai netikėtas. Sakyčiau, viskas saikingai. Filmas absoliučiai pramoginio turinio, todėl prie jo prisispraginkite kukurūzų arba atsidarykite skumbrių pomidorų padaže konservų dėžutę.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: nykštukinės mikro šalys pagal plotą Liuksemburgas, Andora, Malta, Singapūras, Lichtenšteinas, San Marinas, Vatikanas

Maištinga Siela