Kokiu stiliumi grojo Chopin, Debussy, Beethoven, Mozart, Cage, Bach, Rachmaninoff, Liszt?

 

Filmas: "Kalėjimo prižiūrėtoja" / "Sons" / "Vogter"

 

Sveiki,

Su danų filmais neprašausi! Švedų kilmės režisierius Gustav Möller savo naujausioje dramoje „Kalėjimo prižiūrėtoja“ (dan. Sons) (2024) pasikviečia garsią danų aktorę Sidse Babett Knudsen ir jai patiki psichologinį pagrindinį vaidmenį šioje istorijoje. Filmas pasakoja apie kalėjimo prižiūrėtoją Evą, kuri vieną dieną pastebi, jog į kalėjimą atvežamas jai žinomas nusikaltėlis Mikelis. Netrukus, pasinaudodama visomis vidaus prižiūrėtojos galiomis, ji prisigretina prie Mikelio ir tampa to skyriaus prižiūrėtoja.

Nėra labai ką pasakoti apie šio filmo siužetą, nes jis nėra dinamiškas ir jame ne kažin kas vyksta. Siužetas labiau primena psichologinį šachmatų žaidimą. Mikelis ir Eva tarsi konkuruoja smurtinėje ir kerštingoje aplinkoje. Stebina tai, jog Evos vaizdavimas kurį laiką apgauna žiūrovą, nes nežinome visų aplinkybių, todėl atrodo, jog moteris tiesiog sadistiškai nusižiūrėjo Mikelį kaip kokį sekso subjektą ir jaučia kažin kokį sunkiai paaiškinamą aistrą, tačiau netrukus sužinome, jog yra visiškai priešingai. Mikelis kerštaudamas už cigaretes apmėto Evą savo paties išmatomis ir moteris nesusilaikiusi prilupa jį bananu visų akivaizdoje. Galiausiai pats Mikelis nieko neįtardamas ima šantažuoti Evą, kad ji jam suteiktų įvairių lengvatų...

Filmas iš esmės apie motinišką skausmą. Ar įmanoma atleisti nusikaltėliui? Psichologizuoti ir sudėtingi pačios Evos sprendimai iš vienos pusės kelia mįsles, nes atrodo nelogiški, tačiau galiausiai kaip žiūrovas imi pateisinti kiekvieną jos žingsnį. Daug stambių ir išlaikytų kadrų, žvilgsnių, nutylėjimo ir nesveiko, tiesiog fontanu besiveržiančio Mikelio (aktorius Sebastian Bull) smurto. Atrodo, kad su tokiu sužvėrėjusiu vyru išvis neįmanoma susikalbėti, tą rodo ir jos motina, kuri nelabai apsidžiaugė, jog jis per laisvą dieną grįžo namo, nes tokius recidyvistus reikia laikyti už sienų, kadangi jie nereflektuoja ir neatsako už savo veiksmus.

Tiesa, aktorę Sidse Babett Knudsen teko jau matyti keistuose sadistiniuose santykiuose filme „Burgundijos kunigaikštis“ (2015), kuriame ji atliko BDSM psichologinį vaidmenį su kita moterimi, todėl Evos sprendimai kažkiek priminė ankstesnį nepatogų aktorės vaidmenį. Filmas turi savotiškos įtampos, nepatogumo ir brutaliai tamsios atmosferos, tačiau (net pats stebiuosi), jog mano mėgstamas žanras šįkart manęs nei labai paveikė, nei šokiravo, tarsi sužiūrėjau gana atsainiai (gal nebuvau itin nusiteikęs susikaupti?). Bet kokiu atveju, tai skandinaviškų įtampų kinas, niuansuotas nepatogioms temoms eskaluoti.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: George Orwell iš knygos "1984-ieji" apie žmogaus išnaudojimą ir kvailinimą

 

„Jie gimsta, auga purve, pradeda dirbti nuo dvylikos metų, išgyvena trumpą fizinio žydėjimo ir seksualumo laikotarpį, dvidešimties metų susituokia, trisdešimties jau nebėra jauni, o šešiasdešimties paprastai miršta. Sunkus fizinis darbas, rūpinimasis namais ir vaikais, smulkūs ginčai su kaimynais, kinas, futbolas, alus ir, svarbiausia, azartiniai žaidimai – tai viskas, kas telpa į jų pasaulėžiūrą. Juos nesunku valdyti. Geriausiai, kad jie labai nesidomėtų politika. Iš jų reikalaujama tik primityvaus patriotizmo – apeliuoti į jį, kai reikia pailginti darbo dieną ar sumažinti maisto davinius. O jei juos apima nepasitenkinimas – taip jau yra buvę – šis nepasitenkinimas prie nieko nepriveda, nes dėl bendrų idėjų stokos jis nukreiptas tik prieš smulkias, konkrečias bėdas.“ George Orwell iš romano „1984-ieji“.

Maištinga Siela

Antikos kultūra: kokias šiaulaikines knygas skaityti apie antikos mitus ir legendas? Ariadnė, Kirkė, Achilo giesmė, Mergelių tyla ir kt.

Sveiki,

Pastebėjau, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje vėl išpopuliarėjo verstinė grožinė literatūra, kuri šiuolaikiškai pertransformuoja senovės graikų legendas ir mitus. Vaikystėje turėjau N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ vertimą, nepaprastai patikdavo tas hierarchinis ir sudėtingas graikų dievų pasaulis. Prieš kelerius metus perleido šį pasaulinį šedevrą nauju viršeliu ir vizualiai patraukliu leidimu.

Džiugu, kad Lietuvoje populiarūs amerikiečių rašytojos Madeline Miller romanai „Achilo giesmė“ ir „Kirkė“, kurių tiražus nuolat pakartoja „Baltos“ lankos. „Alma littera“ pradėjo versti ir leisti Jennifer Saint romanus „Ariadnė“, „Elektra“ – pastarieji leidžia mitus permąstyti iš moteriškosios perspektyvos kaip, beje, ir Pat Barker „Mergelių tyla“ ir „Trojos moterys“.

SENOVĖS GRAIKIJOS LEGENDOS IR MITAI

Nikolajus Albertovičius Kunas (rus. Николай Альбертович Кун, 1877 m. gegužės 21 d. Maskva – 1940 m. vasario 28 d. Maskva) buvo rusų rašytojas, pedagogas ir istorikas, labiausiai žinomas dėl savo knygos „Senovės Graikijos legendos ir mitai“. Ši knyga, pirmą kartą išleista 1922 m., tapo itin populiari ir buvo daugybę kartų perleista įvairiomis kalbomis.

ARIADNĖ

Jennifer Saint yra britų rašytoja, šiuo metu itin populiari dėl savo knygų, kuriose ji perpasakoja moterų istorijas iš graikų mitologijos. Jos darbai iš naujo pažvelgia į gerai žinomus mitus, suteikdami balsą moterims, kurios dažnai buvo nustumtos į šešėlį tradicinėse istorijose.

Jos debiutinis romanas „Ariadnė“ (angl. „Ariadne“), išleistas 2021 m., sulaukė didelio pasisekimo ir kritikų pripažinimo. Knyga pasakoja apie Ariadnės, Mino dukters, padėjusios Tesėjui įveikti Minotaurą, istoriją.

Po sėkmingo debiuto Jennifer Saint išleido antrąjį romaną „Elektra“ (angl. „Elektra“), kuris taip pat sulaukė didelio populiarumo. Ši knyga pasakoja apie tris moteris – Klitaimnestrą, Elektrą ir Kasandrą – kurių likimai susiję su Atrėjo prakeiksmu. 2023 m. pasirodė ir trečiasis romanas „Atalanta“ (angl. „Atalanta“). 2024 m. planuojama išleisti knygą apie Herą (angl. „Hera“).

MERGELIŲ TYLA

Pat Barker (g. 1943 m. Šiaurės Jorkšyre, Anglijoje) yra garsi britų rašytoja, labiausiai žinoma dėl savo romanų apie Pirmąjį pasaulinį karą ir moterų vaidmenį istorijoje, taip pat dėl naujų interpretacijų graikų mitų. Ji yra pelniusi daugybę apdovanojimų, įskaitant prestižinę Bookerio premiją.

Pirmąjį didelį pripažinimą Pat Barker pelnė su „Atgimimo“ trilogija (angl. „Regeneration Trilogy“), kurią sudaro romanai „Atgimimas“ (angl. „Regeneration“, 1991), „Akių vartai“ (angl. „The Eye in the Door“, 1993) ir „Kelias vaiduoklių link“ (angl. „The Ghost Road“, 1995). Ši trilogija, paremta tikrais istoriniais faktais, pasakoja apie psichologinę Pirmąjį pasaulinį karą išgyvenusių kareivių būklę. „Kelias vaiduoklių link“ 1995 m. buvo apdovanotas Bookerio premija.

„Mergelių tyla“ (angl. „The Silence of the Girls“, 2018), leidykla „Baltos lankos“, 2022 m. Ši knyga perpasakoja Trojos karo istoriją iš belaisvių moterų, Briseidės ir kitų, perspektyvos.

KIRKĖ, ACHILO GIESMĖ

Madeline Miller yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo romanų, kuriuose ji iš naujo interpretuoja klasikinius graikų mitus, suteikdama jiems šiuolaikinį atspalvį ir gilinasi į personažų psichologiją. Jos knygos sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų pripažinimo visame pasaulyje. Madeline Miller nuo vaikystės domėjosi graikų mitologija ir klasikine literatūra. Šis susidomėjimas paskatino ją studijuoti klasikinę filologiją Brauno universitete, kur ji įgijo bakalauro ir magistro laipsnius.

Jos debiutinis romanas „Achilo giesmė“ (angl. „The Song of Achilles“), išleistas 2011 m., sulaukė didelio pasisekimo ir buvo apdovanotas prestižine „Orange Prize for Fiction“ premija. Knyga pasakoja apie Achilo ir Patroklo meilės ir draugystės istoriją Trojos karo kontekste.

Antrasis Madeline Miller romanas „Kirkė“ (angl. „Circe“), išleistas 2018 m., taip pat sulaukė didelio populiarumo ir tapo „New York Times“ bestseleriu. Ši knyga pasakoja apie Kirkę, burtininkę, kuri Homero „Odisėjoje“ paverčia Odisėjo vyrus kiaulėmis. Miller suteikia Kirkės personažui gylio ir sudėtingumo, atskleisdama jos gyvenimo istoriją ir motyvus.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumas nr. 86: pareiga pernelyg sureikšminta, o pasitenkinamas sumenkintas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Toliau savo mintimis ir veiksmais kuriame Visatą?

 

O pernelyg dažnai užmirštame, kad kuriame, rašome kas akimirką. Manau, mūsų socialiniame ir istoriniame gyvenime pareigos ir pasiaukojimas dėl kito buvo pernelyg sureikšminti. Mums iki šių dienų „kalama“ į galvas, kad gyvenimas turi prasmę, jeigu padedi kitiems, pamiršti save, aukojiesi, pamiršti savo bėdas, nesusireikšmini, pamiršti sveikatą, dirbi nuo ryto iki vakaro, peikia, jeigu susergi ir stoja darbai – žodžiu, kartais atrodo, jog esi gyvulys, prijungtas prie pareigos aparato, o šiandien neretai jautiesi visuomenei naudingas tol, kol dirbi ir moki mokesčius, nes tokia pareiga ir toks sistemos modelis mums įkaltas. Todėl pamirštame dažnai iš pareigos ir inercijos mėgautis savimi, netgi ilgą laiką žmonės buvo mokomi save sumenkinti, paskirti savo gyvenimą vienai ar kitai tarnystei ir netgi už tai būti dėkingam, o tas, kuris rūpinasi savimi ir savo savijauta, neretai buvo priskiriamas prie egocentristinių asmenybių. Šiandien daug kalbame apie žmones narcizus. Aišku, sunku pasakyti, kur riba ir balansas tarp to, kad žmogus siekia pasitenkinimo iš gyvenimo, o kur jau prasideda perdėta savimyla, bet manau, kad mes vis dar vaduojamės iš tų įsitikinimų.

 

Gyventi patiriant asmeninį pasitenkinimą, sakyčiau būtina. Ir kelių yra įvairių. Netgi egocentrinių, netgi visai altruistinių. Mėgautis, bet kokiu atveju, reikia.

 

Jūsų Maištinga Siela

Paveikslas "Achilo pyktis", Mišelis Martinas Drolingas (Michel Martin Droling), 1810

 

Kas yra hekatombė? Iliustracijos, paaiškinimai, senovės graikų legendos, mitai, tradicijos, Homeras "Iliada"

 

Hekatomba yra senovės graikų religijoje minimas terminas, reiškiantis didelę gyvulių auką dievams. Iš pradžių šis žodis buvo vartojamas apibūdinant auką, kurioje buvo paaukota šimtas jaučių (iš graikų kalbos hekaton – šimtas, bous – jautis), tačiau vėliau jis buvo taikomas apibūdinti bet kokiai didelei aukai. Hekatombos buvo svarbi senovės graikų religinio gyvenimo dalis. Jos buvo atliekamos siekiant užtikrinti dievų palankumą, padėkoti už gausią derlių arba maldauti pagalbos sunkmečiu. Tokios aukos dažnai būdavo atliekamos per šventes arba prieš svarbius įvykius, tokius kaip karas ar olimpinės žaidynės.

 

Šiandien terminas hekatomba vartojamas perkeltine prasme, apibūdinant didelį skaičių aukų, ypač karo metu arba kitų katastrofų metu. Pavyzdžiui, Holokaustas dažnai vadinamas didžiule hekatomba.

Homero „Iliados“ pradžioje ir vaizduojama ši auka dėl to, kad Agamemnonas įžeidžia Apolono kunigą, dievas nusiunčia marą į graikų stovyklą. Kad numalšintų Apolono pyktį, graikai aukoja didžiulę hekatombą. Tai parodo, kaip svarbios buvo šios aukos graikų religijoje ir kaip jos buvo naudojamos siekiant užmegzti taiką su dievais.

Jūsų Maištinga Siela