Knyga: Emily St. John Mandel "Ramybės jūra"

 

Emily St. John Mandel. „Ramybės jūra“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 264.

 

Mieli skaitytojai,

 

šiemet beveik nieko neperskaičiau, kas būtų iš grynosios fantastinės literatūros kategorijos, o aš taip mėgstu fantastinę literatūrą, kurioje kuriama nepatogi įtampa, tad distopijos žanras yra tam parankus. Bet ir skaitant vis daugiau distopinių romanų, man regis, ima atsikartoti idėjos, šablonai, schemos, tad aptikti įdomią ir originalią distopinę knygą išties nėra lengva. Štai kanadiečių kilmės amerikiečių rašytoja Emily St. John Mandel (g. 1979) jau kartą yra mane nustebinusi savo debiutiniu romanu Vienuolikta stotis (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) dėl savo neskubios ir egzistencinio nerimo persmelktos ateities pasaulio vizijos. Tiesa, turime ir Stiklinis viešbutis vertimą (Baltos lankos, 2021), kurio dar neskaičiau. Na, o šiemet ką tik pasirodė pandeminiu laikotarpiu autorės išleistas romanas Ramybės jūra (angl. Sea of Tranquility), kuris buvo išrinktas goodreads.com puslapyje geriausia metų fantastine knyga, o ją į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Nesu tikras, ar iš tikrųjų to tikėjausi iš Ramybės jūros, nes skaitymo patirtis buvo gana įvairi. Istorija labai fragmentuota ir iš esmės akivaizdžiai paveikta 2019-2021 metų tikrovės, kai dirbdavome iš namų ir jautėmės izoliuoti. Tuo metu autorė, matyt, kaip ir mes visi, išgyvenome ne pačius geriausius laikus, kai iš tikrųjų nežinojome, kas ateityje dėsis su žmonija. Pandemijos COVID-19 virusas minimas ir pačiame romane, tačiau jis nėra pagrindinis laikotarpis, apie kurį sukasi pasakojimo siužeto vingiai.

 

Istorija prasideda daugmaž 1912 metais (nedaug iki Pirmojo pasaulinio karo, metai, kai nuskendo „Titanikas“) ir dėmesio centre – 18 metų jaunuolis Edvinas Endrius atvyksta į Kanadą, atokų miestelį, kur gamtos apsuptyje jį ištinka sunkiai paaiškinamas regėjimas, pilnas sunkiai suvokiamų garsų ir vaizdinių. Kita siužetinė linija skaitytoją nukelia į 2020-uosius, kuriame Mirela ir Vinsenta, lesbietiška meilės istorija, tačiau čia svarbūs Marelos prisiminimai apie paslaptingąjį Gasperį. Galiausiai Gasperis pasirodo ir 2203-aisiais, kai Mėnulio kolonijoje užaugusi Olivija kaip rašytoja leidžiasi su savo bestselerio reklaminiu turu po Žemę... Akivaizdu, kad autorė renkasi kurti mozaikinį romaną, sudurstytą iš skirtingų laiko fragmentų, besijungiančių per pagrindinį veikėją Gasperį, kuris pasirodo įvairiais laikotarpiais.

 

Kitaip sakant, Ramybės jūra yra apie keliones laiku. „Žinojau, kad Mėnulyje iš dviejų šimtų penkiasdešimties kalinčių iki gyvos galvos šimtas keturiasdešimt vienas pasodintas už tai, kad bandė keliauti laiku. Nesvarbu, pavyko jiems ar ne, pakako vien mėginimo, kad būtum uždarytas iki gyvos galvos (p.134).“ Nors autorė vengia sudėtingų mokslinei fantastikai būdingų technologinių aprašymų ir nedetalizuoja, bet iš esmės remiasi klasikine distopine schema: yra galimybė laisvai valdyti likimą, tačiau valdžios organai, kaip jau įprasta, ne tik kontroliuoja visus galios svertus, bet ir atitinkamai baudžia. Nepaisant to, ši individų kova prieš sistemos korifėjus nėra esminis knygos branduolys, veikėjai nėra suinteresuoti nugalėti dar vieną „Didįjį Brolį“, veikiau keliaujant į praeitį stengiamasi pasielgti žmogiškai. Kitaip sakant, ši istorija yra ateities humanizmo testas: ar mes galime žiūrėti į baisius praeities įvykius ir nieko nedaryti? Deja, visgi knyga nuvilia tuo, kad pagrindinis veikėjas tampa tuo teisinguoju, todėl jį lengva pateisinti, nes jo apsisprendimai schematiški, nulemti distopinio žanro šablono, todėl Gasperis neįdomus kaip veikėjas.

Emily St. John Mandel

 

Kur kas Mandel įdomesnė yra pasakojimo struktūroje. Romanas atrodo suvaldytas, organiškas, viskas logiškai sukrenta į savo trūkstamų pasakojimo fragmentų vieteles, tiesa, kai kurie dalykai nesunkiai nuspėjami jau iš anksto, tad nėra itin daug intrigos. Manau, itin gero režisieriaus rankose šis romanas galgi net galėtų tapti pranokstančiu filmu ar mini serialu. Ramybės jūroje autorė kaip ir Vienuoliktoje stotyje laikosi balanso tarp grožinės išmonės ir grynosios beletristinės literatūros, bandydama suteikti istorijai žmogiškumo dėmenį. Visgi manau, kad Vienuolikta stotis buvo labiau paveiki, sodresnė, įdomesnė, o Ramybės jūra labiau modelių ir karkasų dėlionė. Tiesa, neblogai pavykusi.

 

Tekstas lakoniškas, nemažai dialogų, skaitosi taip lengvai, kaip koks populiarusis romanas, gal dėl to perdėto lengvumo nejutau itin didelio knygas žavesio. Pati idėja apie galimybę keisti praeitį ir ateitį visada jaudina, nes dažnai pats pagalvoju apie tokias galimybes, pavyzdžiui, kad yra atitinkamų „tarnybų“, kurios nuolat galbūt tą daro su mumis, mums nė nežinant, tad iš esmės gyvename nuolat kintančioje praeities tikrovėje. Ką mes galime daryti, kai esame įkalinti tik savo laike, izoliuoti pandemijos, savo ribotumo, priklausomybių? „Laiko institutas taip ir nesuprato: jeigu mes iš tikrųjų gyvename simuliacijoje, vienintelis teisingas atsakymas į tai būtų: „Ir kas iš to?“ Gyvenimas, nugyventas simuliacijoje, vis tiek yra gyvenimas (p. 247).“

 

Taigi E. Mandel romanas Ramybės jūra pagrindinė idėja sukasi aplink laiko, atminties ir realybės prigimties trapumą, keliant esminį klausimą: ar pasaulio tikrumas priklauso nuo jo fiziškumo, ar nuo jame patiriamų jausmų ir ryšių? Per persipynusias skirtingų šimtmečių veikėjų istorijas autorė nagrinėja simuliacijos hipotezę, tačiau galiausiai prieina prie išvados, kad net jei mūsų egzistencija būtų tik dirbtinis konstruktas, ji išlieka prasminga tol, kol joje esama meilės, meno ir žmogiškojo artumo. Romanas teigia, kad pasaulio pabaiga yra ne tiek globalus įvykis, kiek asmeninė patirtis (kaip kad Talijos ir Gasparo, kurie nusprendžia nugyventi gyvenimą Oklahomos ūkyje), o laikas – ne tiesinė atkarpa, bet vientisas audinys, kuriame kiekviena akimirka turi savo nekintamą vertę. Romano idėja yra apie laikinumą ir jos trapų grožį: mes visi mirtingi, todėl ir vertiname tą gąsdinantį ribotumą.

 

Maištinga Siela

Danse Macabre (Mirties šokis) – ką reiškia ši alegorija? Dailė, literatūra, filosofija ir muzika

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Terminas Danse Macabre, lietuviškai vadinamas „Mirties šokiu“, yra viena paveikiausių vėlyvųjų viduramžių meno ir literatūros alegorijų, kurioje personifikuota mirtis veda gyvuosius į paskutinį šokį. Ši sąvoka kilo XIV amžiaus viduryje, kai Europą sukrėtė masinės katastrofos – pirmiausia negailestingas „Juodosios mirties“ maras, nusinešęs trečdalį žemyno gyventojų, taip pat nesibaigiantys karai ir badas. Nuolatinis mirties buvimas šalia pakeitė visuomenės psichologiją, tad iš baimės ir nežinomybės gimė poreikis vizualizuoti mirtį ne tik kaip pabaigą, bet ir kaip universalų, visus sulyginantį procesą.

 

Šios alegorijos branduolys yra idėja apie absoliučią visų žmonių lygybę mirties akivaizdoje, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, turtų ar amžiaus. Siužeto centre mirtis paprastai vaizduojama kaip judrus, grojantis ar šokantis skeletas arba pusiau suiręs lavonas, kuris už rankų veda gyvųjų eilę. Šioje grandinėje greta stovi popiežius ir imperatorius, pirklys ir valstietis, senelis ir kūdikis. Toks vaizdinys tarnavo kaip griežtas moralinis priminimas, kad žemiškoji galia ir materialinės gėrybės yra laikinos, o mirtis yra vienintelė jėga, kurios neįmanoma papirkti ar išvengti.

 

Alegorija žaibiškai paplito visoje Europoje per bažnyčių freskas, viešąsias erdves ir vėliau per atsiradusį knygų spausdinimą. Vienas pirmųjų ir garsiausių pavyzdžių buvo nutapytas Paryžiaus „Nekaltųjų vaikelių“ kapinių (Pranc. Cimetière des Innocents) galerijoje, kur praeiviai kasdien matydavo mirties ir gyvųjų dialogus. Šis žanras greitai peržengė Prancūzijos ribas ir tapo populiarus Vokietijoje, Italijoje bei Šiaurės šalyse, nes vizualinė kalba buvo suprantama net ir neraštingiems žmonėms, o šokio motyvas suteikė makabriško dinamiškumo, kuris kartu gąsdino ir fiksavo dėmesį.

 

Dailėje „Mirties šokis“ pasiekė kulminaciją Hanso Holbeino jaunesniojo medžio raižinių cikluose, kur mirtis įsiveržia į kasdienes scenas, nutraukdama darbus ar puotas. Literatūroje šis motyvas pasireiškė per draminius dialogus, kuriuose kiekvienas luomas bando ginčytis su mirtimi, tačiau galiausiai turi pasiduoti jos kvietimui. Filosofinis poveikis buvo ne mažiau reikšmingas: Danse Macabre tapo pagrindine memento mori (atmink, kad mirsi) ir vanitas (gyvenimo tuštybės) koncepcijų išraiška, skatinančia žmones labiau rūpintis savo sielos išganymu nei laikinais malonumais.

 

Muzikoje šis motyvas atgimė vėlesniais šimtmečiais, ypač romantizmo epochoje, kai kompozitoriai, tokie kaip Camille'is Saint-Saënsas ar Franzas Lisztas, naudojo jį norėdami perteikti mistiką ir dramą. Čia mirtis dažnai vaizduojama grojanti smuiku kapinėse vidurnaktį, kol numirėliai kyla iš kapų šokti iki pirmųjų gaidžių. Tai rodo, kad viduramžiška alegorija sėkmingai transformavosi iš griežto bažnytinio pamokymo į estetinę, emocinę patirtį, tyrinėjančią žmogaus santykį su anapusininiu pasauliu per grožį ir šiurpą.

 

Ilgalaikis Danse Macabre poveikis kultūrai išlieka iki šiol, nes ši alegorija suteikė vakarų civilizacijai vizualinį žodyną kalbėti apie tai, kas nepažinu. Ji suformavo mirties kaip „didžiosios lygintojos“ įvaizdį, kuris vis dar aptinkamas šiuolaikiniame kine, gotikinėje subkultūroje ir net politinėje karikatūroje, kai norima pabrėžti žmogaus puikybės trapumą. Šis šokis primena, kad gyvenimas yra tik trumpas blykstelėjimas prieš amžinąją tylą, tačiau kartu šis judesys ir muzika suteikia mirčiai savotiško gyvybingumo, padedančio žmogui prisijaukinti savo neišvengiamą pabaigą.

 

Maištinga Siela

Frazeologizmas "kiaulės akis įsistatė", "kiaulės akis turėti" reikšmė ir prasmė

 

Frazeologizmas „kiaulės akis įsistatyti“ apibūdina žmogų, kuris tampa visiškai begėdiškas, įžūlus ir nebejaučia jokios sąžinės graužaties dėl savo netinkamo elgesio ar melo. Tai vaizdingas posakis, reiškiantis gebėjimą šaltakraujiškai žiūrėti kitam į akis net ir tada, kai situacija yra gėdinga ar neteisinga. Kadangi kiaulės akys liaudies kultūroje dažnai asocijuojasi su nepaslankumu, emocijų stoka ar tiesiog „storu odos sluoksniu“, šis pasakymas pabrėžia moralinio jautrumo praradimą – žmogus tarsi užsideda kaukę, kuri leidžia jam ignoruoti aplinkinių pasmerkimą ir toliau įžūliai siekti savo tikslų.

 

Maištinga Siela

Šaukštas deguto statinę medaus sugadina – ką reiškia šis posakis?

 

Šis posakis priklauso patarlių ir priežodžių žanrui. Tai trumpas, perkeltinę prasmę turintis liaudies išminties posakis, kuris apibendrina ilgalaikę gyvenimišką patirtį ir pateikia moralinį pamokymą.

Tiesioginė šio posakio reikšmė remiasi fizine realybe: degutas yra labai stipraus, nemalonaus kvapo ir skonio tiršta medžiaga. Net ir mažiausias jo kiekis (šaukštas), patekęs į didelį kiekį švaraus, saldaus medaus (statinę), nepataisomai jį sugadina – medus tampa nevalgomas. Perkeltine prasme tai reiškia, kad viena maža smulkmena, blogas poelgis ar neigiama detalė gali visiškai sugadinti didelį, gerą ir vertingą darbą, pastangas ar reputaciją.

 

Gyvenime ši patarlė dažniausiai vartojama norint pabrėžti, kaip lengva viską sugriauti ir kaip sunku išlaikyti vientisą gėrį. Pavyzdžiui, puikų renginį gali sugadinti vienas nekultūringas svečias, o ilgus metus kurtą žmogaus autoritetą – viena vienintelė klaida ar melas. Tai priminimas, kad kokybė ir harmonija yra trapūs dalykai, reikalaujantys dėmesio kiekvienai detalei, nes negatyvumas dažnai yra „stipresnis“ už pozityvumą ir plinta kur kas greičiau.

 

Šis pasakymas taip pat atspindi žmogaus psichologijos ypatybę – mes esame linkę labiau pastebėti ir įsiminti vieną blogą dalyką nei daugybę gerų. „Degutas“ čia simbolizuoja tą dėmę, kurią sunku išvalyti. Todėl patarlė moko atsargumo, atidumo ir supratimo, kad kolektyviniame darbe ar santykiuose net ir vienas nedidelis neigiamas faktorius gali nusverti visą sukurtą vertę.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mirk, mano meile" / "Die My Love"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man regis, škotų režisierei Lynne Ramsay labai svarbu savo režisuotose dramose vaizduoti žmones su pakrikusia psichika, negalėjimą pergalėti bei pakeisti likimo, išgyti. Ankstesni jos darbai „Pasikalbėkime apie Keviną“ (2011) ir „Tavęs niekada čia nebuvo“ (2017) turi savotiškų psichologinių ir ribinių patirtinių sąsajų su naujausiu režisierės darbu „Mirk, mano meile“ (angl. Die, My Love) (2025), į kurį pavyko prisikviesti tokias Holivudo žvaigždes kaip Jennifer Lawrence ir Robert Pattinson, tad, jei ir nepatinka depresyvūs ir melancholiški filmai, daugelis, manau, vis tiek pažiūrės dėl šių aktorių pasirodymų.

 

Filmas sukėlė dvejopus jausmus. Režisierė iš esmės ekranizavo argentiniečių rašytojos Ariane Harwicz romaną apie pogimdyvinę depresiją, kuri pasiekė nebesuvaldoma pogimdyvinę psichozę, primenančią desperatišką ir staigią nuotaikų kaitą, kuri verčia pagrindinę veikėją Greisę (aktorė J. Lawrence) elgtis impulsyviai, dažnai itin keistai ir pavojingai, pvz., draskyti nagais sienas, naktimis išeiti iš namų, be perstojo masturbuotis, tikintis užpildyti išsekusį santuokinį seksualinį gyvenimą, šokti neapgalvotai į baseiną, staugti kaip vilkui...

 

Filmas nėra analizė, jis tik rekonstruoja pogimdyvinės psichozės formas. Nuolat dėl žmonos stresą patiriantis Džeksonas čia atrodo visiškai bejėgis. Mane labiausiai stebino tai, kad tiek Džeksonas, tiek jo motina (mieganti su šautuvu!) mato, kokia Greisė yra pavojinga ir neprognozuojama, tačiau ilgą laiko nieko nedaro. Turint galvoje, kad Greisė palikta su kūdikiu visiškai viena, nors negali net pati savimi pasirūpinti. Visgi išvengiama klišė, kad Greisė pražudys kūdikį ir taip sugriaus absoliučiai šeimą. Visą filmą galvojau, kad jai bipolinis sutrikimas, nes simptomai labai panašūs, galvojau, kad tuoj-tuoj žūtbūt kas nors įvyks, tačiau paklaikęs pamišimo ir nestabilumo ratas vis intensyvėja ir iš esmės režisierė sukuria simptominį filmą, išgaudama fragmentuotus Greisės nevaldomų nuotaikų svyravimus. Tai psichologinis atmosferinis pasakojimas, intensyvus savo vidine veikėjos dinamika, kurią gerai perteikė Jennifer Lawrence, tačiau visumoje ne kažin kas vyksta: neveiksnumas ir aplinkinių bejėgystė tampa tramplynu veikėjai susinaikinti.

 

Ar man filmas patiko? Nepasakyčiau. Akivaizdu, kad jis sukurtas aktualus ir reikalingas, turi savitą ir meninę formą bei atmosferą, bet visgi žiūrėjosi ilgokai, nes Greisė pamažu ima veikti pagal vieną impulsyvią schemą, tad ir aplinkiniai turėtų lyg ir nujausti, ko iš jos tikėtis. Pasaulyje, kur šiandien psichinė sveikata yra itin prižiūrima, o eilės pas psichologus ir psichoterapeutus didžiulės, man regis, filmas pasakoja apie poreikį kuo greičiau gesinti gaisrą, kol jis užgesinamas. Motinystės vaidmuo taip pat filme labai svarbus, nes jis sugriauna įsivaizduojamus motinos standartus: ne visoms jaunoms motinoms vaikai yra stebuklas ir dievo siųsta dovana, kai kada tai gali būti verdantis vanduo, išbalansuojantis ir visiškai permainantis moters tapatybę. Man tik įdomu: ar galima šioje istorijoje ką nors kaltinti?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 166: atiduok nerimą kosmosui

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Paleidžiu visą savo nerimą į ryškų ir platų dangų, tegu mano nerimas išgaruoja kaip amoniakas, kaip palietas spiritas, kamparas. Tegu šį nerimą kaip išlietą pieną išlaka laukinės katės: pumos, jaguarai, liūtai ir manulai, sulaukėjusios katės po daugiabučių langais. Lai šis nerimas išeina kaip kvailys su lauknešėliu į laukus ir pasiklysta tarp karalysčių, tegu šis nerimas, kuris ateina, ištrykšta manyje kaip juoda nafta, transformuojasi į Kalėdų eglutes su spindinčiomis girliandomis. Tegu jį iššluoja raganos iš pirkios su visomis sąšlavomis, su dulkėmis, kurios nebetarnauja. Tegu kosmosas, beribis ir didingas, priglaudžia nerimo energiją ir leidžia išsiskaidyti, virsti kita energija, galbūt ta, kuri mus apdovanoja jaukumu ir begaline ramybe, kurios dažnai alkstame ir geidžiame, kad ji nusileistų iš dangaus ir taptų mūsų naujo buvimo pakeleivė.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Jurgita Jasponytė ir jos eilėraštis "Išbūti"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Išbūti“

 

Neduokdie

pagalvot apie prasmę,

kad nėra jos –

o vis tiek reikia būti

auga medis

                vaikai

                           savivertė

skausmas.

Kai užauga – išsprogsta.

Tokia ir prasmė.

Išbūti.

 

Dar vieną rudenį.

 

Jurgita Jasponytė

 

Jurgitos Jasponytės eilėraštis „Išbūti“ – tai minimalistinė, tačiau egzistenciškai itin svari meditacija apie gyvenimo prasmę, kuri randama ne skambiuose lozunguose, o tylioje ir kantrioje ištvermėje. Kūrinio pradžioje poetė išsako sakralią baimę susidurti su tuštuma, nurodydama, kad intelektualios prasmės paieškos gali būti pavojingos: neduokdie suvokti, jog prasmės nėra. Tačiau šį nerimą tuoj pat nusveria pamatinis būties imperatyvas – net ir absurdu kvepiančioje nežinioje žmogui vis tiek „reikia būti“. Šis „reikia“ nėra primestas iš šalies, tai greičiau vidinis, prigimtinis gyvybės dėsnis, verčiantis tęsti kelionę nepaisant abejonių.

 

Eilėraščio centre prasmės paieškos persikelia iš filosofinių aukštumų į apčiuopiamą, biologinį lygmenį, kur žmogaus patirtis lyginama su medžio augimu. Čia vaikai, savivertė ir skausmas susipina į vieną nedalomą procesą. J. Jasponytės poezijai būdingas suvokimas, kad viskas, kas svarbu, auga per įtampą ir tam tikrą kančią, kol galiausiai pasiekia kritinį tašką – „išsprogsta“. Šis vaizdinys nurodo į gyvybinės jėgos proveržį, vaisių davimą ar dvasinį lūžį, kuris ir tampa vieninteliu tikru atsakymu į klausimą „kam visa tai?“.

 

Galiausiai eilėraštis kulminaciją pasiekia sugrįždamas prie paprasto, bet nepaprastai sunkaus veiksmo – išbuvimo. Prasmė čia nustoja būti tikslu, kurį reikia pasiekti, ir tampa pačia būsena. Išbūti „dar vieną rudenį“ reiškia priimti laikinumą, nykimą ir melancholiją kaip natūralią ciklo dalį. Poetė meistriškai naudoja tylą tarp eilučių ir taupią kalbą, kad pabrėžtų, jog didžiausia žmogaus pergalė yra gebėjimas išlikti, išlaukti ir tiesiog nešti savo būtį per laiko tėkmę, net kai gyvenimas siūlo daugiau klausimų nei atsakymų.

 

Maištinga Siela