Filmai: "Aš čia buvau" ir "Kelias"

AŠ BUVAU ČIA

Sveiki mielieji, šiandien noriu iškart pristatyti du filmus, kurie mane sudomino, tikiuosi, kad jie Jums patiks. Pirmasis iš jų, tai filmas „Aš buvau čia“ (I was here) (Mina olin siin). Neapsirikite, tai ne anglų filmas, bet estų. Regis, Estija stebina savo kino pasiekimais, šis filmas taip pat buvo pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias metų filmas užsienio kategorijoje. Estai stebina ne tik filmais, bet ir savo siužetais ir aktualumais. Prisiminkite filmą „Klasę“, kuris sukrėtė visą Baltijos kino industriją, o filmas pasirodė toks geras ir didaktinis, kad jį pradėta rodyti Lietuvos mokyklose kaip auklėjamoji priemonė. Dar vieną nuostabų estų filmą teko matyti pernai „Kino pavasario“ festivalyje, ir tas filmas vadinosi „Taarka“ apie garsiąją praėjusio amžiaus estų dainininkę Taarką. Tai filmas ilgai įstrigęs atmintin, kuris neišblėsta iki šiol, todėl turėtume didžiuotis, kad estai kuria puikius ir nuostabius filmus! „Aš buvau čia“ – tai filmas apie jaunimą, apie dar besimokantį jaunimą, kuris visais įmanomais būdais stengiasi ištrūkti iš savo bėdų ir vis dar tiki gražia savo ateitimi, nors dabartis toli gražu neprimena pasakos. Rasas, pagrindinis filmo herojus, nori tapti daktaru, bet dėl pinigų įsivelia į vagystes, kol galiausiai įsivelia į tokias Talino mafijos realijas, kad sunku patikėti, jog šis vaikinas dar išvys gražų rytojų. Tai filmas apie neturtingųjų klasę, apie sunkų jaunimo gyvenimą be tėvų, kada norisi žūtbūt išgyventi ir pasiekti savo svajonę. Filmas yra gan tamsus, nemažai veiksmo vyksta tamsiomis Talino gatvėmis arba skurdžiuose Talino butukuose, bet nepaisant visko, filmą laikyčiau labai sėkmingu ir gražiai nufilmuotu, ir išties tai – puikus estų darbas. Dauguma dalykų primena nūdienos skurdžių Lietuvos jaunuolių gyvenimus, kada pagrindinis orientyras būna apdriskusi mašina ir nuolatos galvos skausmas susijęs dėl bindzino, rūkalų ir maisto, o filme dar ir dėl narkotikų, dėl pastarųjų Rasas ir įsivelią į velniavą. Nesakysiu kuo viskas baigiasi, bet saku jums atvirai, nepatingėkite parsisiųsti šio filmo ir pažiūrėti. Kiek žinau šis filmas dalyvavo festivalyje „Skenorama“ (šiaurės šalių kino festivalis) ir buvo gan puikiai įvertintas, vadinasi, yra dėl ko. Aišku, kai kam filmas primins rusų gangsterių filmus (nors man jų nepriminė dėl gražios estų kalbos, jau įsimylėjau šią kalbą, nesvarbu, kad ji filme vaizduojama šiurkšti ir su daug daug keiksmažodžių), kai kam šis filmas pasirodys per niurus, per pesimistinis, nesukeliantis jokių dirgiklių išskyrus apgailėtinumo jausmą. Matot, čia ir vėl yra skonio reikalas, bet sakau šis filmas man visai patiko ir savo sąskaitoje jau turiu ne vieną estų filmą, reikės ateityje neprajoti pro šalį, surinkti ir kitus, nes, saku, yra tikrai ko pažiūrėti.

.
KELIAS

Kitas filmas vadinasi „Kelias“ (The road). Tai niūrus filmas, bet mano supratimu geras ir įtemtas. Šio filmo žanras – drama, bet jį galėčiau palaikyti ir psichologine siaubo drama, nes yra tam pagrindo. Įsivaizduokite pasaulį be saulės ir be derliaus, pasaulį nuniokotą, kuriame lieka tik žmonės kanibalai, kurie valgo vieni kitus. Tokiame pasaulyje atsiduria tėvas ir sūnus, kurie pėsčiomis bando nukakti prie jūros, tikėdamiesi pamatyti saulę ir susirasti maisto. Filmas – žiaurus, net purčiausi vietomis, tai puikus nužmogėjimo filmas, kuriame žmones kitus žmones laiko rūsiuose, kad galėtų juos valgyti, kad patys išgyventų, todėl jau įsivaizduojate, koks tai filmas. Deja, jei tikitės „Pjūklo“, pamirškite, filmas ne apie tai. Filmas yra apie tėvo ir sūnaus santykius ties beprotybės riba. Tokie liūdni žvilgsniai, tas beprotiškas alkis, kad belieka valgyti tik leisgyvius keptus žiogus ir tų beveik neįmanoma rasti. O papjauto žmogaus žarnos nejučia tampa žmonėms delikatesas, kuriam atsispiria tiek tėvas, tiek ir sūnus. Be viso to, jie turi pistoletą, kuriame liko dvi kulkos. Vienas – tėvui, kitas – sūnui. Pistoletas lydi visą filmą ir laukiama to momento, kuris nulems herojų likimą. Filme herojai neretai atsiduria ant tos ribos, kai belieka persišauti galvas, kad jų nenukankintų ir nesuėstų kanibalai. Pakeliui į niekur, jie sutinka ir kitų žmonių, kurie neturi ko valgyti, dauguma jų plėšrūs, sulaukėję žmonės. Žmogus tampa žmogui patiekalu, vieninteliu būdu išsigelbėti, niūrų pasaulį nuskaidrina tik praeities prisiminimai. Tai graudus ir niūrus filmas, be jokių mistifikacijų, parodantis tokią realybę, kuri galėtų būti, jeigu būtų. Filmas „Kelias“ yra puikus žvilgsnis į tai, ką jūs patys darytumėt toje situacijoje, aišku nusižudytumėt, bet kai šalia yra vaikai, nuomonė pasikeičia, tai filmas tarsi variklis, gyvenimo moto – vaikai ir tėvai, kurie vedą į tikslą – išgyventi ir išlikti, nors rytojus toks blankus ir neaiškus. Tas rytojus išlieka iki pat filmo pabaigos taip ir neatskleistas, gal ir gerai, nes filmas parodo, kad reikia gyventi čia ir dabar, nesvarbu, kas laukia rytoj.

Jūsų Maištinga siela