Sveiki mielieji, šiandien noriu pateikti interviu. Nežinau kiek naudos duos naudos šis interviu jums, bet galbūt atrasite kažko naudingo, sutiksite arba paneigsite Dariaus atsakymas kaikuriais klausimais. Galbūt atsakimai šiek tiek, mano akimis, naivoki, ( Dariau nepyk ;), bet tikrai nuoširdūs, galiausiai naiviam būti yra gražu ir nuostabu, todėl pamaniau, kad galima tiesiog pasimokyti paprastumo iš parasto žmogaus, todėl įdedu mūsų pokalbį. Juk dažniausiai mes bandome dėtis savyje didžiai svarbiais žmonėmis, einam gatve ir galvojame, kad visi mus stebi akimis, todėl reikia suvaidinti tobulą praeivį, bet tai netiesa, viskas yra kur kas paprasčiau, mūsų gyvenimas mintyse tampa sudėtingas tik dėl to, kad mes patys jį padarome sudėtingą, sureikšminame. O juk iš tikrųjų bijome to paties kaip ir visi, todėl pridedu šį interviu kaip gyvenimo paprastumo dokumentą. Taigi interviu su Darium Gikevičium:
1. Mielas Dariau, papasakok apie savo vaikystę. Kokia ji buvo? Kaip mėgai leisti laiką Šalčininkuose? O gal turėjai kokių nors keistenybių? Keistų nutikimų, draugų, pomėgių, slaptų vietų? Apie ką svajojai būdamas mažas? Kuom norėjai tapti? Ko bijojai ir t.t.?
Hm... mano vaikystė. Ji buvo labai įvairiapusiška, kadangi užaugau nedideliame mieste, turėjau artimų ryšių tiek su miestu, tiek su kaimu. Leidau laiką sau draugais, su šeima, kaime žaisdamas ir nerūpestingai lakstydamas po pievas. Kieme su kaimynų vaikais prisigalvodavome įvairiausių žaidimų, kvailysčių, tada mums niekas nerūpėjo, tik linksmai praleisti laiką. Lėkdavome prie upės, ant tilto, ten stebėdavome žuvis, mėtydavome akmenukus. Keistenybių? Kad nežinau, jaučiu buvau vaikas kaip ir kiti, linksminomės, žaisdavome ir tiek, aišku, nutikdavo visokiausių dalykų, kaip sakoma, prisivirdavome košės ir po to gaudavome pylos, bet ko tik ne būna, be to, visko reikia patirti šiame gyvenime. Dėl slaptų vietų tai net nežinau, verti susimąstyti. Na, dar ir dabar tebėra šalia mano Menų Mokyklos apleista degtinės gamykla. Kiek pamenu iš pasakojimų, prieš tai ten buvo pieninė, bet gerai pamenu, kad buvo degtinės gamykla ir dar iki dabar joje yra užsilikę visokių kolbų, keistų daiktų. Ūktelėję, jau tada įsilauždavome į gamyklą ir tyrinėdavome. Aplink augo dideli medžiai ir krūmai, ten yra net susidariusi pelkė, per ją lakstydavome, bėgdavome nuo apsauginių. Va čia ir pasireiškė baimės. Tamsos baimė, baimė būti pagautam darant kažką uždrausto ir pan., kaip ir kiekvienas vaikas labai bijojau tamsos, netgi miegoti būdavo baisoka, jei nebūdavo bent ruoželio šviesios iš lauko ar uždegtos lempos. Bijojau ir vienatvės, kadangi visada atrodydavo, kad visi tave paliko namuose ir kažkur išvyko, ir kad daugiau nebegrįš. Dabar tai pasikeitė, nes kartais geriau pabūti vienam su savo mintimis, su savo liūdesiu ir išgyvenimais.
2. Kaip tu sugalvojai įstoti į architektūrą? Nesigaili, juk tenka atkentėti ir bemieges naktis, ir finansinių sunkumų (maketų medžiaga, kiek žinau iš tavęs, nemažai kainuoja)? Ką patartum tiems, kurie ketina ten įstoti mokytis?
Tikrai nė akimirkos nesudvejojau ir nepasigailėjau, kad čia įstojau. Aišku, kai išgyveni sunkumus, savaime imu svarstyti, ar tikrai čia mano vieta, ar aš to noriu, bet, kai nepasiduodamas tęsiu darbus ir pamatau rezultatą, aš juo džiaugiuosi, va, tada suprantu, kad tai buvo tiesiog silpnumo akimirka, ir tikrai į nieką nekeisčiau savo studijų. Teisingai pastebėta dėl bemiegių naktų, tačiau jos dažniausiai pasireiškia prieš svarbius atsiskaitymus, kadangi tada suvoki, kad tai paskutinė galimybė sutvarkyti savo darbą taip, kad galėtum juo didžiuotis ir pateikti dėstytojams. Finansai taip pat kerta per kišenę, tačiau, manau, visiems jie kerta, kadangi teisininkai perka darbo kodeksus, įstatymų knygas ir kiti savo profesijos atstovai. Aš perku medžiagas maketams, planšetėms. O patarti galiu tik tai, kad reikia siekti savo svajonių, kadangi tik jos mus veda į priekį. Ir niekada nepasiduoti, kad ir kaip sunku bebūtų, nes visus tuos sunkumus įveikus, mes pasijaučiame daug geriau, negu tuo atveju, jeigu būtume pasidavę ir viską praradę.
3. Dariau, aš žinau vieną baisią tavo nuodėmę, tu labai mėgsti savo dievaitę Britney Spears, nors daugumai lietuvių ji atrodo banali. Papasakok, kaip ja susižavėjai, kas tau joje patinka, ir apskritai, pasidalyk tuo pasauliu apie ją? (Pareklamuok ir savo Brtiney blogą).
Tai tikrai ne nuodėmė, čia tiesiog kitų nesupratimas, kodėl ji man patinka. O susižavėjau ja dar tada, kai ji tik debiutavo scenoje, kai aš buvau mažas vaikas ir mažai ką nusimaniau muzikoje. Tiesiog patiko dainos, patiko stilius, be to, ji labai graži moteris. Laikui bėgant, augau aš ir augo susidomėjimas ja kaip atlikėja, kaip žmogumi. Lietuviams ji atrodo banali todėl, kad jie iš dalies jai ir pavydi, kadangi ji yra viena iš nedaugelio pasaulio atlikėjų labai sėkmingai pradėjusi karjerą dar 16 metų ir iki šiol būdama 27 metų, ji vis dar yra muzikos dievaitė, tiksliau, jau tikra muzikos karalienė ir ikona. Dauguma smerkia ją už tai, kad 2007 metais ji patyrė nervinę krizę, kuri pakišo koją jos gyvenime, tačiau būkime sąžiningi, ji atsitiesė ir parodė visiems, kad ji yra tikra žvaigždė muzikos pasaulyje. Galėčiau šia tema plėstis iki begalybės, kadangi žinau daug daugiau negu visi kiti, kurie skaito alfa.lt ir delfi.lt, kurie pusę informacijos sumeluoja, pusę sukuria istorijas patys. Domiuosi daug tikslesniais šaltiniais ir žmonių pasakojimais, todėl tiesiog nesmerkime žmogaus, o mylėkime ją. Beje, gerai sakai, kviečiu visus jos gerbėjus apsilankyti mano bloge http://britneypasaulis.blogspot.com/. Jame rasite visas naujienas susijusias su Britney. Lauksiu jūsų.
4. Dariau, ar domiesi politika? Koks tavo kaip Lietuvos piliečių kontaktas su mūsų valdžia? Ar turi autoritetų, autsaiderių? Kokios tavo politinės pažiūros? Ar ką nors keistum, jei turėtum tokią valią?
Domiuosi, bet stengiuosi labai į ją nesigilinti, kadangi tai purvinas darbas. Esu jaunas, todėl nenoriu savęs teršti tokiais dalykais. Aišku, aktyviai išsakau savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, kadangi nesu pasyvus savo šaliai. Man įdomu, kas dedasi šalyje, kokie įvykiai siaučia ir pan. Sunku išsakyti savo nuomonę, kadangi kiekvienas iš mūsų turime savo susidariusį vaizdą apie vieną ar kitą dalyką ir nekeisime jos vien todėl, kad kažkam nepatinka. Jeigu tik galėčiau, pakeisčiau mūsų šalyje daug ką, ypač korupciją, kadangi šiuo metu, kaip ir visada, viską valdo pinigai. Visiems jų reikia, visiems jų maža ir maža. Daugiau reikia dėmesio kreipti į paprastus piliečius, žmones, kurie išlaiko valstybę, o ne krauti turtus, kol turi vieną ar kitą aukštą postą.
5. Ar tau aktuali žemės ekologijos tema? Ar kaip nors bandai prisidėti prie to, kad tausotumėm vienaip ar kitaip žemės išteklius? Jei taip, tai kaip? Ar tenka įsivaizduoti ateities grėsmę, jog mūsų vaikaičiai galbūt gyvens tik sąvartynuose arba, neduok dieve, visiškai suniokotoje planetoje? Kaip turėtume ir galėtume kiekvienas prisidėti prie Žemės išsaugojimo ir puoselėjimo?
Žinoma aktuali, kadangi esu šios planetos gyventojas, man svarbu, kokioje ateityje gyvensiu aš, mano vaikai, anūkai. Visada išmetu šiukšlę į tam skirtą vietą, o ne kur nors lauke. Aišku, tai smulkmena, tačiau nuo mažų darbų judame link didelių. Pamąstau ir apie tai, kad ateitis gali mums atnešti nežinomybę ir grėsmę, kadangi gamta yra baisiai teršiama atliekomis, šiukšlėmis, dujomis ir t.t. Neaišku, ko galime tikėtis vėliau, tačiau jau dabar reikia pradėti keisti savo gyvenimo būdą ir ieškoti kitų resursų, kaip galime sumažinti oro taršą, kaip įmanoma taupyti energiją ir naftą. Saugokime medžius, sodinkime jų kuo daugiau mūsų soduose, miškuose ir t.t. Kiekvienas mažas darbas padarytas gamtos labui gali atnešti didžiulę naudą mums ir mūsų aplinkai.
6. Pakalbėkim ir apie mano labai mylimą temą – literatūrą. Ar dažnai vaikštai į knygynus? Jaučiu, kitaip sakant, žinau, kad nebelieka laiko tau skaityti, bet pasidalyk savo jau perskaitytomis knygomis. Kokios knygos ar autoriai tau įsiminė labiausiai? Kodėl? Ką jie turi tokio savito? Tavo gyvenimo knyga? Ar tau knyga yra vertinga?
Šiuo metu labai retai lankausi knygyne, kadangi laiko stoka daro savo ir neleidžia pasimėgauti knyga. Taip, prisipažinsiu, labai mėgstu skaityti, dar mokyklos laikais skaičiau labai daug, ir skaičiau viską, pradedant nuo romanų, nuotykių, detektyvų, baigiant istorinėmis knygomis. Išskirti ką nors negalėčiau, kadangi man asmeniškai kiekvienas rašytojas turi kažką savo, kas vilioja ir pritraukia akį. Be to, manau, su mūsų amžiumi auga ir mūsų poreikiai į knygas. Vaikystėje mėgstame vieną, paauglystėje visai ką kitą, kadangi plečiasi akiratis ir norime sužinoti vis daugiau ir daugiau dalykų. Noriu būti visapusiškai išprusęs žmogus, todėl skaičiau ir detektyvus, kurie be galo patiko, bei istorines knygas, tokias kaip apie mano mėgstamiausią Sali Egiptą. Domėjausi iš knygų apie Egipto istoriją, skaičiau apie faraonus ir jų karalystes istorijas, nuotykius, vėliau padarytus atradimus ir kitokius dalykus, kurie siejasi su salimi. Vėliau pamėgau indėnus, laukinius vakarus, kadangi norėjau pajausti tą netramdomą dvasią, kurią jie skleidžia. Norėjosi susidėti daiktus ir keltis gyventi į miškus, gyventi laisvai nuo viso pasaulio. Ir tikrai, drąsiai sakau, kad knyga yra vertinga, kadangi ji man daug ką suteikė. Ji lavina mūsų vaizduotę, supažindina mus su pasauliu, moko mus gyvenimo, skaitydami istorijas praktikuojamės ir ruošiamės savo asmeniniams žygiams. Knyga yra svarbi mūsų gyvenimo detale.
7. Daugelis nustemba, kodėl taip aktyviai kovoju už homoseksualų teises. Ir daugelis dėl to net pasipiktina arba pradeda į mane žiūrėti įtariai. Sakyk, Dariau, o tau pačiam teko susidurti su homoseksualiais žmonėmis? Ar jie iš tikrųjų tokie monstrai? Ar tau iš vis aktuali ši tema ir ar apie tai reikia kalbėti Lietuvoje, nepaisant, kad tai erzina virtines žmonių? Jei taip, tai kodėl? Ką galime padaryti, kad šią situaciją pagerintume?
8. Koks tau žmogus yra laisvas? Kas tau yra laisvė? Ar laisvė turi turėti atsakomybė ir kur jos turėtų būti ribos? Kuo skiriasi materiali laisvė nuo dvasinės, vidinės laisvės? Ar tu esi laisvas abiejuose frontuose? Pasidalyk laisvės arba nelaisvės pojūčiais.
Sunkus klausimas, kadangi kartais jaučiuosi laisvas, kartais visiškai priešingai. Laisvė yra tada, kai tu nepriklausomai nuo kitų žmonių patarimų ir nurodinėjimų padarai tai, kas tau atrodo geriausiai ir to nesigaili. Bet kartu negali daryti bet ko, kadangi esame žmonės, gyvename tarp žmonių, turi būti atsakomybės jausmas už save ir už kitus. Laisvė yra neribota, tačiau viduje mes turime jausti ribas, kadangi, kaip žinome, kuo daugiau laisvės duodi, tuo didesnis chaosas gaunasi, todėl reikia mokėti suderinti šiuos du dalykus, tik tada būsi tikrai laisvas. Galiausiai viduje tavęs niekas nevaržys, ir kartu nesijausi kaltas prieš kitus. Materialumas ir dvasiškumas ir yra, kas mus sujungia į visumą. Aišku, tai skirtingos laivės, kadangi materialumo laivė suteikia tau finansines nepriklausomybes nuo ko nors. Jautiesi neprikaustytas prie jokio žmogaus, jautiesi pats savo gyvenimo šeimininkas, juk labai dažnai būna, kad materialumas stabdo tolimesnį gyvenimo procesą. Vadinasi reikia suderinti visas savo laivių rūšis, kad būtų galima gyventi laisvai ir užtikrintai. Negaliu pasigirti visiškai savo laisve, kadangi esu materialia prasme priklausomas nuo tėvų, nes esu studentas, mokausi, laiko darbui nebelieka. Todėl šiuo atveju jaučiuosi suvaržytas, bet kartu ir dėkingas tėvams už tai, kad jie dėl manęs stengiasi, suteikia man viską ką jie gali, atiduodami man paskutinius centus, kad tik man būtų gerai, aš tai be galo vertinu, ir todėl stengiuosi kuo geriau viską padaryti, nenuvilti jų. Viduje aš taip pat nesu visiškai laisvas, kadangi manyje gyvena daug priešingybių, kurios kartais suspjauna ir tada aš atsiduriu aklavietėje. Bet kartais jaučiuosi išsilaisvinęs iš to „narvo“ ir galiu laisvai skirsti į visas puses. Yra akimirkų, kai jaučiuosi visiškai laisvas, nuo nieko nepriklausomas, kaip paukštis, kuris gali skleisti sparnus ir skristi i visas puses, bei džiaugtis gyvenimu. Aš esu laisvas!
Ačiū Tau ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą