Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris, manau, sujaudins ne vieną žiūrovą. Tai kontraversiškas filmas apie brolio ir sesers meilę „Gražioji Keitė“ (Beautiful Kate). Nežinau kaip jums, bet man šis filmas buvo gražus, nors kiti sako: na, kas jame tau čia gali būti gražaus, kad neva brolis sesę krušo? Atsakysiu, kad kiekvienas turi savo nuomonę ir savo suvokimo receptorius. Man šis filmas gražus ir viskas, gražūs aktoriai, nuostabi vaidyba, kad ir tragiška, bet įdomi istorija. 40 metų vyriškis po 20 metų grįžta namo su savo naująja mergina, prieš tiek laiko maždaug įvyko skaudi tragedija, to pagrindinio herojaus sesuo dvynė mirė autoavarijoje. Filmas labai realus, bet kartu jį dar nepaprasta retrospektyvinis įrėmintas pasakojimas. Čia ir dabar jie gali gerti arbatą, nors už lango eina 20 metų senumo įvykiai, girdisi balsai, tarsi prisiminimų vaiduokliai vis lankytų vyriškį. Namuose jis kalbasi su jaunesniąja seserimi, senu patėviu ir vis mintimis grįžtą į tuos laikus, kai jis mylėjo savo dvynę seserį Kate, jis prisimena tuos laikus, kai ji jam pradėjo patikti ir jis patiko Keitei, galiausiai tas beprotiškas intymumas besimaudant ežere, slapti žvilgsniai ir meilės kalba, kai aplinkinių supratimu, tokia meilė yra uždrausta ir net laikoma iškrypėliška daro savo pavojingą atmosferą. O ką iš tikrųjų gali padaryti, kai myli ir negali? Galiausiai filme pradeda išaiškėti daug paslapčių, reali neforsuojanti aktorių vaidyba puikiai perteikia filmo autentišką nuotaiką, norisi žiūrėti ir žiūrėti. Bet kartu žiūrint viduje kažkas kirba, tarsi nedora mintis, pagalvoji, dieve, juk jie brolis ir sesuo, kodėl jie tai daro? Bet tai tik filmas, reikia įsijausti į personažus ir nieko nesmerkti anksčiau laiko. Tokie patys klausimai gali iškilti kiekvienam, kodėl dangus mėlynas, o vanduo šlapias, kodėl vienas šviesiaplaukis, o kitas tamsiaplaukis. Daugybė filmų kalba apie meilę, apie jos beribę makrokosmišką beprotybę, galiausiai prieinama prie vieno ir to paties – meilė neturi nei lyties, nei tapatybės, ji tiesiog yra ir nieko čia nepadarysi. Kur kas įdomesnis klausimas, kuris atvirai per filmą taip ir nebuvo atskleistas, bet menamai apčiuopiamas yra tai, ką jaučia ir kaip žvelgia 40 metų vyriškis į savo praeitį? Jis save kaltina dėl Keitės mirties, atvyko čia atleisti sau, atleisti Keitei ir visiems, bet tas sugulęs gyvenimiškasis skausmas yra per didelis, galiausiai jam tai pavyksta padaryti, aišku, kai ko ir netenkant. Tik klausimas liko tas pats, ar jis tebemyli taip pat Keitę kaip mylėjo prieš 20 metų? Bet už visko slypi vienas ir tas pats gražiosios Keitės, kuri nebegali apsirėkšti čia ir dabar ir atleisti broliui, galiausiai tik jam pačiam belieka atleisti už tai, kas tarp judviejų jaunystėje nutiko. Sakau, filmas labai kontraversiškas, jums ir kiekvienam jis iš mūsų gali sukelti vis kitokius jausmus. Gal dėl to, kad niekad neturėjau brolio ir sesers, man atrodo kitaip, gal tiems, kurie augo daugiavaikėse šeimose, šis filmas vėlgi pasirodys kitoks. Galiausiai filmas nėra nei nešvankus, nei iškrypęs, kaip komentarai pila savo nesantaikos aruodą, atvirkščiai, filmas gan skaidrus, gražiai nufilmuotas, realus, toks koks ir turi būti savo žanro ir kategorijos filmas. Kaip jau sakiau, graži aktorių vaidyba, puiki režisūrinė realizacija, gaila, kad va tokie filmai taip ir nepasiekia mūsų žiūrovų kino teatrus, jie neprasibrauna pro Holivudo „perlus“, galbūt žmonės žiūrėdami tokius filmus ir gyvenimą matytų visai kitokį, mokėtų labiau vieni kitus pateisinti, galbūt...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą