Knyga: DŽovanis Bokačas "Dekameronas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pabūti ypač kritiškas vienai knygai. Ir šį kartą mano akiratyje – italų rašytojo Džovanio Bokačo kūrinys „Dekameronas“. Nusprendžiau vieną kitą nuomone pasidalyti ir apie programines knygas, su kuriomis tenka susidurti universitete. „Dekameronas“ yra šimto novelių knyga, tai – dviejų tomų leidinys, nors dabar yra visokių sutrumpintų variantų, bet tikrai nėra lengva skaityti noveles, kuriose atsikartoja tie patys motyvai, tos pačios nuotakos ir pasakojimo stilius. Pirmas tomas – 400 puslapių, kitas – tiek pat. Tai Jūs įsivaizduokite, perskaitai visą šitą kūrinį ir pabandai prisiminti nors kelias noveles, sunku, nors jų gausybė ištirpsta viena kitoje, kitaip sakant, novelė praryja sekančią novelę. Sugrįžtant prie autoriaus, visgi tai nusipelnęs Bokačas, rašęs tarp viduramžių ir Renesanso laiptelių, bet jame daugiausia renesansiškumo palyginus su Dante (kurio čia neapsiėmiau komentuoti) ar Petrarka. Bokačo novelės, galima sakyti, padėjo pamatus mūsų šiuolaikinei novelei, bet Bokačas nebūtų Bokaču, jeigu jis nebūtų išgalvojęs ir rėminės novelių kompozicijos. Štai kodėl tos visos novelės yra laikomos vienu kūriniu – „Dekameronu“. Autorius puikiai sugalvojo „įmūryti“ noveles į tam tikrus veikėjus, kurie pabėgę iš Florencijos miesto, kažkur nuošaliame kaime, susėdę ant pievelės, dalijasi laurų vainiku ir pasakoja savo istorijas, o kai vakaras ateina, visi grįžta namo iki kitos popietės. Viskas paprasta, bet turint galvoje, kad tais laikais tokia pasakojimo forma nebuvo niekur paplitusi, Bokačas yra vertas dėl šio sumanymo titulo. Kas gi pasakojama „Dekamerone“? Na, savaime suprantama, meilės istorijos! Kokių tik neteko perskaityti, ir apie išplėštą širdį, apie gudrius žydus, ir apie piktus sūnus, ir apie nevidonus vienuolius ir t.t. Tarp novelių vis įsipindavo autoriaus pasiteisinimai, kad jis nieko nenorintis įžeisti, kad nieko nenorintis sumenkinti, matyt, tuomet už savo kūrinį buvo sulaukęs daugybės kritikos žodžių ir nebe reikalo, juk jis peikė bažnyčios nuodėminguosius – vienuolius, kunigus ir t.t. Nors autorius buvo tyraširdis katalikas, visgi išdrįso „atlaužti“ savo piktą darantiems krikščionims. Neretai Bokačas Romą vaizduoja kaip ištvirkėlių Rojų, vyskupus nusidedančius sadomos nuodėme, o vienuolius laiko melagiais. Tai buvo rimtas rimbas ant visos katalikybės, štai kodėl jie išleido „Dekameroną“ dauguma katalikiškojo pasaulio atstovų paversdami: pirkliais, damomis ar burtininkais. Man asmeniškai, bene įdomiausia buvo pati „Dekamerono“ pradžia, kada aprašomi tikri Florencijos maro paradiniai, kaip lavonai buvo velkami į gatves, prie jų bijoma prisiliesti, galiausiai mėsos maišai suverčiami į duobes. Štai taip ir gimė novelės, kurios mėgindamos pasipriešinti tuometinei mirties baimei, ėmė ir prakalbo apie meilę, riterius ir damas. Riterio sluoksnis – rimtas viduramžių luomas, kuris sumišęs su kurtuazine apraiška, įvelka visą „Dekameroną“ į aistringos meilės pasakojimus. Suprantu, kad tuomet „Dekameronas“ turėjo būti įdomus, bet šiandien, bent jau man, jis buvo tarsi pasakos, nevertos net „Tristano ir Izoldos“ istorijos. Na, aišku, dėl novelių istorinės vertės nesiginčiju, jis yra puikus dokumentas, atskleidžiantis tų laikų ideologiją. „Dekameronas“ yra tas kūrinys, kuriame linkstama į žemiškuosius dalykus, nejučia čia atsiranda homocentrizmas, renesansinių idėjų gūsis, religija nustumiama į antrą vietą, aišku, tai labai didelis pokytis mūsų europinės literatūros eigoje, už tai didelis bravo Džovanui Bokačui. Bet jeigu kas manęs paklaustų, ar verta skaityti šią knygą, atsakyčiau, kad man ji nepatiko. Na, gal kai kurios novelės patiktų Jūsų vaikams prieš miegą, tačiau kaip maloniam skaitymui, ši knyga man netiko, matyt, skonio reikalas. Bet visada yra ir šviesioji pusė - ši knyga duodą išsilavinimą, supratimą apie viduramžių ir renesanso neišvengiamą koliziją (susidūrimą). O kai pradedi išmanyti istorinę literatūrą, kitaip imi žvelgti ir į nūdienos kūrinius. Bet Jūs gi nekvaili ir suprantate, kad „Dekameroną“ skaitys tik tie, kuriems liepta skaityti, žmonės per daug skuba, jie per daug laiko atiduoda kitoms reikmėms, todėl laisvu laiku, mano nuomone, yra tikrai vertesnių knygų už „Dekameroną“. Ačiū.

Jūsų Maištinga Siela