Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pragaro sodai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą. Tai Jurgos Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“. Tenka prisipažinti, kad tai, deja, paskutinė Ivanauskaitės grožinė knyga, kurią perskaičiau, daugiau jokios ir nebėra, nebent kur nors stalčiuje ir glūdi niekur nespausdintas rankraštis, kuris galbūt kada nors išvys dienos šviesą. Pasirodo „Pragaro sodai“ ne toks jau ir mažas romaniukas, dydžiu didesnis net už „Raganą ir lietų“, būtent „Pragaro sodai“ ir pasirodė 1992 metais, kai iki „Raganos ir lietaus“ debiuto buvo likę tik metai, kai kilo tas didysis Ivanauskaitės skandalas, dėl kurios iš dalies ji išvažiavo į Rytus. „Pragaro sodai“ tai – antrasis Jurgos romanas ir ketvirtoji knyga, išėjusi po „Pakalnučių metai“, „Mėnulių vaikai“ (romanas), „Kaip užsiauginti baimę“. Iš tikrųjų „Pragaro sodus“ neįmanoma lygiagrečiai jau dabar vertinti kaip vieną kūrinį, nelyginant su kitais kūriniais ir visa Ivanauskaitės asmenybe. Ši knyga yra apie tuos laikus, kai mano karta dar kantriai sėdėjo vystykluose ir lietuviškoji homo suvietucus gynė Lietuvą. Knygoje aprašome garsieji roko maršai, kurie maištavo prieš tuometinę sovietinę valdžią ir skatino nepriklausomybę, labai rizikuodami savo gyvybe ir asmenine laisve. Šis romanas yra „išmirkytas“ būtent toje terpėje, o Ivanauskaitė aplinkinius šmaikščiai vadina - homo suvietucus. Ivanauskaitė pasiėmė puikius personažus – dainininkus, dvasininkus ir kitus iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus tuometinius žmones, kuriuos iš tikrųjų vienijo tik vienas dalykas, noras būti laisviems tiek individualiai, tiek kaip viena Lietuvos valstybė. Ši knyga, sakyčiau, labai Ivanauskaitiška, kadangi jame kaip ir „Raganoje ir lietuje“ begalės destruktyvumo, egzaltacijos, metimosi į kraštutinumus. Skaitai ir negali atsistebėti, kaip pati autorė, rašydama šį kūrinį, iš totalios nevilties nepersipjovė venų ar nenusinuodijo sovietiniais preparatais. Visas tekstas pulsuoja beviltiškumo jausmu, kurį išgyveną kiekvienas šio romano herojus, tekstas labai egzaltuotas, egzaltuotos jo nuotaikos, herojai trokšta būti mylimi ir patys mylėti, bet jiems taip trūksta tos meilės, arba jie myli ne tuos žmones ir dėl to beprotiškai kenčia. Taip kenčia, kad ruošiasi mirti. Mirti dėl meilės. Mirti iš meilės. Mirti dėl laisvės. Laisvė ir meilė yra dvi pagrindinės ašys, kurių visokiausiais būdais siekia pagrindiniai romano veikėjai: Agnė, Roberta, Domantas, Saulius Strazdas. Svarbiausia, kad nė vienas iš jų nežino, kas yra ta Laisvė ir kaip reikia mylėti, todėl ieškojimas atneša beprotišką destrukciją, herojų dramą ir metimąsi į kraštutinumus. Šitoks jaunas žmogus neturi savęs nekęsti vien dėl to kad niekas nedavė tinkamos instrukcijos kaip reikia mylėti. Tokia maištinga ir egzaltuota literatūra primintų „Prozako kartos“ knygą, pagal pastarąją pastatytas ir neblogas filmas, prie jo priskirčiau ir neseniai į lietuvių kalbą išverstą „Jaunosios savižudės“ ir visa kita jaunimo destruktyvi literatūra. Sakydamas destruktyvi, nenoriu pasakyti, kad pats kūrinys duoda destruktyvumo skaitytojui, atvirkščiai, tokia literatūra atveria kitokias gyvenimo tiesas, pradeda suprasti arba bent jau pažinti, prisiliesti prie savo individualios egzaltacijos, polinkio į destrukciją. „Pragaro sodai“ yra intensyvus tekstas su dar intensyvesne kolbos raiška, nepaslaptins, kad Ivanauskaitė yra žodžio meistrė, jos žodyno diapazonas – labai platus, labai daug sinonimų, tokių, kurie retai vartojami kitų autorių ar vertėjų raštuose, daug palyginimų tiek vientisinėje kalboje, tiek pačiuose dialoguose, kalba tikrai yra turtinga, mokanti sudominti ir nuspalvinti kūrinį. Nepaisant, kad knyga egzaltuota, ji yra labai turtinga ir vertinga, Ivanauskaitei būdinga tai, kad jos herojai myli visu šimtu procentų, myli nekęsdami ar neapykantai atiduoda save visą, čia nė su žiburiu nerasi abejingumo apraiškų, net ir Domantas, šio romano herojus, kuris tvirtina, kad yra šėtonas, nes nieko nesugeba mylėti, iš tikrųjų turi mega užpatentuotą potencialą meilei, bet tiesiog pats nesusigaudo savyje. „Pragaro sodų“ herojai savikritiški, jie mėgsta save kartais be pagrindo menkinti, ir vėl nepaslaptins, kad ir pati Ivanauskaitė tuo pasižymėjo. Ir čia matome, kad autorius ir kūrinys yra neatsiejami Siamo dvyniai, kuriuos reikia visada nagrinėti kartu, nes kūrinys visada yra kaip veidrodis, kad ir kaip nepatiktų pačiam autoriui. Kalbant apie paties kūrinio fabulą, Ivanauskaitė šiame romane pateikia ir savas skaitymo taisykles, kurios iš dalies panašios į argentiniečio klasiko rašytojo Chuljo Kartasaro „Žaidžiame klases“, kada kūrinys yra ne vientisas, bet suskirstytas skyriais ir išmėtytas savaip, mes galime jį skaityti vientisą arba pasirinkti vieną iš keturių herojų ir sekti jų gyvenimo dramą. Prisipažinsiu, man artimesnė Ivanauskaitės literatūra susijusi su Rytų kultūra, dvasios ieškojimu, kuris būtent ir prasideda „Raganoje ir lietuje“, o tolesnė literatūra yra begalinis ieškojimas. „Pragaro sodai“ turi ir „Raganos ir lietaus“ apraiškų, čia stiprus užtaisas egzaltuotai meilei, kurią pratęs Vika ir kunigas Paulius sekančiame romane. Lyginant šį romaną su novelėmis, novelės yra kitokios, jose vyrauja kitokia nuotaika, nors tema iš dalies ta pati, dominuoja meilė ir mirtis. „Pragaro sodui“ bene artimiausias jo pirmtakas romanas „Mėnulio vaikai“, net mintis ta pati, panašūs herojai, tik, aišku, „Pragaro sodai“ yra visai kitokiame kontekste – roko maršai ir jaunimo žargonas, kuris yra originalus, egzistavęs ir dar tebeegzistuojantis nūdienos pasaulyje. Na, ir aišku, šis romanas leidžia atsikąsti tų dienų, kurių mums neteko paragauti arba priminti tiems, kuriems teko jį pajusti. Skaityti šią knygą buvo tikras malonumas, juolab, kad stilius gerai pažįstamas ir mylimas, patariu ir jums paskaityti šį Jurgos Ivanauskaitės romaną.

Jūsų Maištinga Siela