Filmas: "Paslaptinga oda" / "Mysterious Skin"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną neeilinį filmą, tiesa, jau nebenaują, 2004 metų laidos, bet vis tiek vertas dėmesio, pagarbos ir drąsos. Filmas vadinasi „Mysterious Skin“ – „Paslaptinga oda“. Prisipažinsiu, žinojau, kad tai filmas susijęs su netradicine seksualine orientacija, bet tikrai, galvojau, kad jo specifika yra kaip ir visų tų temų filmai, kažkokia meilės istorija, romantika ar kažkas panašaus. Deja, teko ne tik pakeisti nuomonę, bet ir požiūrį į patį filmą ir jo girdėtus komentarus. Pirmąsias 15 minučių filmo bijojau, tikrai bijojau ir jaučiausi tarsi žiūrėčiau nusikaltimą, kurio niekam negalėsiu išskųsti ir padėti filmo herojams. Tas klaikus ūsuotas beisbolo komandos treneris suvedžiojo aštuonmetį berniuką! Tiesa, yra daugybė filmų apie pedofiliją, ypač tai dabar aktualu Lietuvoje, kai sklando tokie skandalai ir į visa tai galima pažiūrėti pro kitokius akinius. Filmas išblaivina tų nekaltų vaikų NEKALTUMĄ. Filme parodoma, kad pats vaikas suvedžioja trenerį, pradeda jo geisti, o treneris tikrai neatsisako mažų berniukų kvapui ir po kelių susibičiuliavimų ir susitikimų, galiausiai treneris lyg ir įsimyli tą berniuką. Na, ir aišku, padaro viską, ką daro pedofilai. Ir tai buvo pirmosios 15 filmo minučių. Galiausiai filmo tempas auga, auga ir berniukas, keičiasi ir istorijos tėkmė. Filmas tikrai nėra saldus, užaugęs berniukas tampa vaikinu, kurį visi pažįsta gatvėje, pažįsta, nes visiems jis čiulpia už grašius. Vaikinas tiesiog apsėstas klaikios tuštumos, elgiasi taip, lyg neturėtų ko prarasti, rūko, geria, vartoja narkotikus ir nieko nesibodi, tarsi viskas gyvenimas būtų su vaikystės nutikimais praradęs savo tapatumą, tarsi viskas taptų vis vien, viena didele ir nieko nebeskiriama lytimi. Garai, kad vaikinas turi bent draugę, kuriai gali patikėti savo paslaptis, namuose laukianti jauna motina savaip myli sūnų ir taip, regis, tęsiasi gyvenimas, bet kažkur miestelyje yra berniukas, kuris kartu yra nukentėjęs nuo pedofilo, jo užgniaužta sąmonė negali prisiminti tų baisių dalykų iš vaikystės, nes jam reiškiasi, kad jį buvo pagrobę ateiviai ir savo šalta oda jį tyrinėjo. Galiausiai jie visi suauga, išaiškėja visų trūkumai ir dingę prisiminimai. Vaikystės traumos vėl iškyla įsibrovus į pedofilo namą ir prisiminus, kaip abu berniukai buvo seksualiai išnaudojami. Tai puikus filmas parodantis, kaip kiekvienas žmogus savaip moka susidoroti su savo vaikystės traumomis. Vienas tiesiog užsisklendžia, jo sąmonė blokuoja prisiminimus, kitas, atvirkščiai, patampa gėjų žigolo ir su malonumu pasineria į tą mėsmalę. Bet abu vaikinus vienija ta pati tuštuma, ta pavogta vaikystė, kuri tapo slenksčiu tarp tos jų utopiškos vaikystės ir suaugusiojo pasaulio. Tas slenkstis tampa itin skausmingas ir nenatūralus, priverstinis, amžiams paženklinęs jų gyvenimus ir likimus. Neseniai žiūrėjau „oskaru“ apdovanotą filmą „Išminuotojų būrys“, filmas buvo neblogas, bet nesuprantu, kas renka tuos filmus, kai aplinkui tiek gerų psichologinių filmų, o tokį apdovanojimą gauna vidutinybės. Šį filmą priskirčiau prie perliukų. Po šio filmo nesinorėjo ilgai miego, vis lindo įvairūs apmąstymai, mintys apie gyvenimą ir skirtingų žmonių likimus. Ir iš tikrųjų niekas neturi teisės nė vieno žmogaus teisti, nei to paties pedofilo, kuris vaikystėje galbūt taip pat, kaip tie berniukai, buvo praradęs tapatybę, pasimetęs psichologine prasme. Supratau, kad tai yra be pradžios ir pabaigos, neįmanoma nieko apsaugoti nuo gyvenimo, belieka jį gyventi su visais jo gražumais ir baisumais. Mes neturime teisės kažką pasmerkti už tai, ko patys nepadarėme, galiausiai kiekvienam yra savo gyvenimo kryžius, kurį reikia nešti asmeniškai. Aišku, visuomenine prasme, tokius dalykus reikia drausti ir už juos bausti, bet jokių būdu vidumi neniekinti, nes filmas įrodo, kad niekinimas to, kas tau atgrasu, padaro tave tokį patį. Nepritarimas ir smerktinumas skiriasi kaip diena ir naktis. Siūlau pažiūrėti filmą ir nors trumpam atitrūkti nuo savo rožinio pasaulio.

Jūsų Maištinga Siela