Vardan laisvo Tibeto

Rytas prie Kinijos ambasados su spalvota Tibeto vėliava.

Tibeto skverelyje, Užupio Respublikoje, žmonės degino smilkalus prie iš ledo padarytos stūpos (Stūpa - tai tarsi tibetietiškas altorius, šventyklėlė).

Mitinge, prie Kinijos ambasados, buvo ir Lietuvos trispalvė, simbolizuojanti panašų tibetiečių likimą.

Tibeto skverelis buvo ypač spalvingas.

Iš grudų pilama simbolinė mandala

Sveiki mielieji. Ar spėjote pasidžiaugti gražiu šių pastarųjų dienų oru? Saulė! Tokia, sakyčiau, diena buvo ir kovo dešimtoji, kada apie 12 valandą prie Kinijos ambasados susirinko būrelis piketuotojų, pasisakančių už laisvą Tibetą. Tarp jų buvau ir aš. Nors žmonių nebuvo taip gausu, sakyčiau, visai nedaug, gal ir suprantama, juk šiaip ar taip – darbo diena, ne visi galėjo ateiti, bet džiaugiuosi ir vėl sudalyvavęs pikete ir išreiškęs savo politines idėjas dėl Kinijos nesibaigiančio imperializmo Tibeto atžvilgiu. Rytas buvo puikus, švietė saulė, nebuvo šalta, o ir vėliavas pakeltas laikėm, kiti, apsikarstę plakatais, daužė metalinius instrumentus ir tokiu būdu bandėme atkreipti Kinijos ambasados dėmesį. Vieną kitą kartą garsiau nuskambėjo tokie šūksniai: „Laisvę Tibetui!“, „Free Tibet!“, „Chaina go home!“ ir t.t. Aišku, buvo ir tokiu gatvės praeivių, kurie rūškanais veidais žiūrėjo į mus kaip į bepročius ir net demonstratyviai praeidavo, ale pastumdami mūsų vėliavas, kaip jų nuostabaus prasmingo kelio kliūtį. Nors buvo ir tokių žmonių, kurie susižavėję mums pypsėdavo automobilio signalais. Visada yra malonu stovėti toje pusėje ir ginti nuskriaustuosius, žinant, kad už tai niekas medalio neduos, bet tiesiog nors tokiu taikingu būdu išreikšti savo nepritarimą. Gaila, kad šis piketas tetruko vos valandą, nors pernai jis truko net tris, todėl net sušalti normaliai nebespėjome, bet niekis. Labai įdomus buvo ir pačių žurnalistų darbas, visi kaip susitarę, žinojo, kad piketas prasideda 12 valandą, tai visi vienu momentu su fotoaparatais ir kamerom sulėkė ir paprasčiausiai atlikę prievolę dingo. Toks jų darbas, paimti informaciją ir ją nugabenti, o tai, kad piketas vyko iš tikrųjų, susidaro tokia nuomonė, niekam nerūpi, jų darbas pranešti spaudai, o mes kasmet ateinam tik dėl Tibeto pastovėti, kad patys žinotume, jog stovėjome. Na, iš tikrųjų net neabejoju, kad šiame pikete iš tikrųjų slypi kur kas kilmingesnis jausmas ir dvasinė, teisingumo prasmė. Juk galiausiai esmė yra ne tai, kad tave pamatytų piketuojant, o tai, ką tu darai Tibetui, nors iš kitos pusės žvelgiant, kokia tada prasmė, jei niekas apie tavo pastangas nesužinos, kokia tai būtų vadinama kova už teisinga būvį, jeigu tada ir namuose galėtume uždegti už Tibetą žvakę. Tenka pripažinti, kad tas 5 minučių žiniasklaidos darbas yra būtinas, nors pasigendu ir daugiau susidomėjimo, nuoširdumo iš jų ir tik vienas kitas iš tikrųjų nuoširdžiai pasidomi, kodėl iš tikrųjų mes piketuojame. Priminsiu trumpą istoriją. 1959 metais kinai įsibrovė į Tibetą, laisvą valstybę, ir okupavo Mongolijos dydžio šalį, vienuolynus pavertė tvartais, kankino žmonės, vykdė ir dar tebevykdo genocidą, kuriame mirė dagiau nei 1 milijonas gyventojų. Kovo 2 dieną kinai ir vėl surengė sustiprinimą Tibete, suėmė apie 500 žmonių, jaučiu neišvengta ir aukų. Visa tai yra todėl, kad minint 51 okupacijos metus, visame pasaulyje vyksta šimtai piketų ir manifestų prieš šiurkščią Kinijos invaziją. Ir čiut nenuvirtau nuo kėdės, kai Kinijos prezidentas pareiškė, kad Dalai Lama (Tibeto dvasinis lyderis, gavęs Nobelio taikos premiją) yra ne kas kitas, kaip pavojingas teroristas, kuris propaguoja smurtą ir t.t. Nors mes visi puikiai žinome, kad Dalai Lama visada pasisakė už tiesą, taiką savo religijos skatinamas, jis skiepija žmonijai nuoširdumą ir kitas vertybes. Kinija pareiškė, kad Tibetą išgelbės tik jų socializmas, tokios absurdiškos kalbos reiktų dar paieškoti. Nors iš dalies vyksta tas pats, kas vyko kažkada su Lietuva, kai mus okupavo Sovietų sąjunga, kurie skelbėsi mūsų išgelbėtojais ir nedelsiant ėmėsi tremti mūsų senelius į Sibirą. Ir, aišku, dabar pasaulis tyli suraukęs šikną, kadangi Kinija yra stipri ekonomikos šalis, prisiminkime „Made in China“, bijo pareikšti savo poziciją dėl Tibeto. Daugiau apie Tibeto padėtį esu jau pasakojęs čia, kam domina, tas susiras per paiešką. Tibeto piketas tuo nesibaigė, penktą valandą buvo minėjimas Rotušės aikštėje, o po to einama į Užupį, kur buvo iškeltos maldos vėliavos Tibeto skverelyje. Tiesa, Tibeto skveras dar nėra oficialus, tačiau jau renkami parašai, kad jis būtų įkurtas, o jei ir nebus gautas leidimas, tai vis vien Užupio Respublikos žmonėms ir šiaip prijaučiantiems ta vieta vis vien bus vadinama Tibeto skveru. Jame, kaip jau sakiau, buvo iškeltos vėliavos, iš spalvotų grudų pilamos mandalos, deginami smilkalai ir žvakės. Kaip sakant, ir aš ten buvau ir stypsojau, ir viskuo gėrėjausi. Gėrėjausi žmonių gerumu, supratingumu ir vienybe, nesvarbu, kad nė vieno iš jų nepažinojau, svarbu, kad jaučiuosi atlikęs pareigą dėl Tibeto. Sakysite, savanaudiška save „tenkinti“ tokiais būdais, bet aš tikiu gerumu, aš tikiu, kad tai darome vedami ne tik egoistiškų paskatų, duodame peno ne tik Tibetui, bet ir visam likusiam pasauliui. Šią dieną pavadinčiau tikrai prasminga ir gera, tikėkimės, kad ir kitąmet tokia bus, o gal vieną dieną bus laisvas ir Tibetas.

Jūsų Maištinga Siela