Knyga: Kobo Abe "Moteris smėlynuose"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti Kobo Abe‘s knygą „Moteris smėlynuose“. Tai japonų rašytojas, egzistencialistas, lietuviams be šios knygos dar žinomas romanas „Kengūros sąsiuvinis“, kuriame ypač gausu siurrealistinių vaizdų, na, įsivaizduokite, jau vien ko verta istorija apie žmogų, kuriam ant kojų pradeda augti balti ridikėliai. „Moteris smėlynuose“ – keistas romanas, gal dėl to, kad ne standartinis, čia ne siužetas svarbu, bet svarbus paties žmogaus gebėjimas priešintis absurdui, gyvenimo spąstams. Tiesa, kūryba kažkiek artima Albertui Kamiu, tačiau Kobo Abe turi savo „kabliuką“. Šis jo kūrinys skaitosi skaniai, o jo pagrindinis variklis – smėlis, jis tiesiog byra visur: tarp storų knygos puslapių, raidžių, minčių, smegenų rėvių, pro kojų pirštus ir visur, kur tik gali įsismelkti žmogaus sąmonė. Nepaprasta smėlio knyga, pagrindinis herojus tiesiog persisunkęs egzistencijos smėliu, pasak jo, smėlis yra tarsi vanduo – jis banguoja, dreifuoja, jame galima paskęsti, įklimpti tarsi pelkėje, mirti, girdyti smėliu savo sielą. Šis pagrindinis herojus atsiduria tokiuose smėlynuose, kuriuose tampa kaliniu, kaimiečiai jį apgyvendina didžiulėje duobėje ir jis tampa jų ir viso savo gyvenimo įkaitu, herojus turi kasti smėlį, tam, kad tolėliau esantis kaimelis nebūtų užpustytas. Bet dauboje jis esti ne vienas, čia jau seniai gyvena moteris, kuri kovoja su pustomu smėliu. Skaitai, ir galvoji, koks beprasmis, koks Sizifinis gyvenimas ištiko šiuos herojus, kokia banalybė, beprasmybė, monotonija yra kasti smėlį tam, kad kaimiečiai juos girdytų, atneštu maisto ir kitų gėrybių, tačiau niekas jų neklausė, ar jie patys nori tokio likimo. Na, ir intymumas! Tokios įdomios erotikos niekur neskaičiau, net nemaniau, kad japonai gali taip aistringai rašyti apie žmogaus aistrą kitam žmogui, knyga padvelkė ne Japonija, bet Ispanija ar Lotynų Amerika. Vyras, moteris ir daug smėlio, nesibaigianti kova tarp savasties ir smėlio, šie dalykai romaną pakylėjo iki egzistencinio lygio – o kame viso to prasmė, klausia pats savęs pagrindinis herojus Nikis Džiumpėjus. Kiekviena naktis ir diena paženklinta smėlio, medinė lūšnelė dauboje, pro kurio sijas nuolatos byra smėlis, jis byra į lovą, todėl herojai net prieš miegą yra priversti veidą prisidengti audeklu. Galiausiai erotika apgaubta smėliu ir nesibaigiančiu prakaitu. Sakyčiau, Nikis pradeda alsuoti smėliu, mąstyti kaip smėlis, perprasti smėlį taip, kaip jį perprato moteris. Nikis turi savo vertybių skalę, ankstesnis gyvenimas, be kurio jis niekaip negalėjo išsiversti: darbas, namai, pramogos, staiga subyrą į smėlį, ir smėlynų akivaizdoje jis pamato, kad iki šiol jo buvęs tvirtas gyvenimas tėra tik smėlio sauja, kurį išbarsto vėjas. Moters paveikslas nemažiau įdomus, ji tarsi aukštesnio rango mokytoja, bet kartu nori to paties kaip ir Nikis – užpildyti begalinę tuštumą savo viduje, kurį išgriaužė smėlis ir visas likęs gyvenimas. Galiausiai knygos pabaigoje Nikis į smėlį žvelgęs kaip į priešą, kaip į sausą dalyką, jame atranda vandenį, atranda naują suvokimą, kuris iš šalies yra toks primityvus ir akivaizdus, bet Nikio viduje jis yra tarsi tvanas, naujo pasaulio, naujo mentaliteto pradžia, staiga jis duobėje pamato prasmę, tą prasmę, apie kurią jam nuo pat pradžių bandė papasakoti moteris. O prasmė yra ta, kad nesvarbu, kur tu esi ir ką tu darai, prasmė yra kaip tu darai. Iki tol Nikis nekartą bandė pabėgti iš spąstų, bet jam nepavyko, nes visada tikėjosi bausmės, būti persekiojamas kaimiečių, tačiau, kai gyvenimas iškrečia pokštą ir jam duodą laisvę, pasikeitęs Nikis pasirenka duobę, nes jo sieloje įvykę gyvenimiškieji lūžiai pakeitė požiūri į visą pasaulį. Laisvė tampa priklausoma ne nuo teritorijos, bet nuo žmogaus minčių katalizatoriaus, bet kartu autorius knygos pradžioje pasako: „Pabėgimas nebūtų toks saldus, jeigu ne galimybė sulaukti bausmės“, vadinasi, herojus pajutęs, kad yra laisvas, jo pastangos pabėgti nebetenka prasmės. Ir iš tikrųjų duok žmogui laisvę ir jis visada liks šalia tavęs, bet tik tu pamėgink jį suvaržyti, uždėti antrankius, jis jausis mentališkai nelaisvas ir bandys žūtbūt pabėgti. Kad ir kaip tai bebūtų, man šioje knygoje laisvė pasirodė esanti nemateriali, ji tėra mūsų produktyvios sąmonės ir pasąmonės žaismas, viskas, kas esti mūsų suvokime, mintyse, tai ir yra laisvė, tu gali būti supančiotas pilnu ir geležimi, bet jeigu tavo mintys yra laisvos, tavo laisvė bus nepalaužiama. Na, ir pagaliau knygoje atsiskleidžia be galo gilus vienišumo jausmas. Herojai yra dvasiniai asketai, nors jei kalba suprantama kalba, bet ta individualių minčių substancija tiesiog neleidžia prisileisti kito žmogaus. Vyras ir moteris. Jie vienas be kito negali egzistuoti, bet jie negali būti dvasioje artimi, tarsi juos skirtų smėlis. Abu trokšta užpildyti tuštumą, rodos, išeitis ranka pasiekiama, bet iš tikrųjų ji tėra tik mentaliniame lygmenyje, giliai įklimpę į smėlį, į save, jie niekada taip ir neprabils, nepasakys, kad bijo, kad jiems skauda, kad jie silpni, tarsi pati puikybė ir silpnumo privilegija reikštų jų pačių pražūtį, todėl pasirenkamas kitas vaidmuo – vaidinti nepalaužiamus. O jau kokia stipri moteris romane! Kokia jos begalinė ramybė, kokia kantrybė, kad kartais vyras šalia jos atrodo tarsi skruzdėlytė prieš banginį, tačiau tas balansas knygos pabaigoje netikėtai išsilygina pačiu natūraliausiu būdu – pakeičiant savo pasaulėžiūrą.

Jūsų Maištinga Siela