Knyga: J. M. Coetzee "Maiklo K gyvenimas ir laikai"

Coetzee J. M. 2005. Maiklo K gyvenimas ir laikai. Vilnius: Vaga

Sveiki, knygų skaitytojai,

Užsidegiau perskaityti nors vieną Pietų Afrikos Respublikos rašytojo J. M. Coetzee į lietuvių kalbą išverstą romaną, o tokių mes šiandien turime tris – Lėtas žmogus, Barbarų belaukiant ir Maiklo K gyvenimas ir laikai – pastarąją ir teko perskaityti, nors labiau galbūt norėjau Barbarų belaukiant, kuri yra laikoma kone geriausia šio rašytojo knyga.

Nesu mėgėjas tokių knygų, kuriems duodamas toks ilgas ir nepatogus pavadinimas, kuriame nurodomi veikėjo vardas ir pavardė ir dar koks nors gremėzdiškas prierašas. Bet ką padarysi, yra gerų knygų ir su tokiais pavadinimais. J. M. Coetzee 2003 metais gavo Nobelio premiją ir tokiu būdu pagaliau atkreipė dėmesį į lietuvių leidyklas. Garsi profesionali vertėja Violeta Tauragienė skundėsi, kad iš pradžių buvo labai sudėtinga leidykloms įsiūlyti šio autoriaus kūrybą, tačiau po Nobelio premijos paskyrimo, tai padaryti sekėsi kur kas lengviau.

Maiklo K gyvenimas ir laikai – tai knyga, kurią paskaitęs 30 puslapių, supratau apie ką ji bus ir, regis, neklydau. Šis romanas man priminė pernai skaitytą taip pat afrikiečių kilmės rašytojo Libar M. Fofana knygą Mirštančių lapų šauksmas. Abi smarkiai remiasi į Afrikos kultūrą ir istorinius įvykius. Maiklo K gyvenimas ir laikai gana slogi knyga, vietomis skaitydamas suklusti, kad imi dusti nuo to tiršto ir skurdaus Maiklo K personažo gyvenimo sąlygų – miegoti akmenų suręstame urve, tikėti augančiais moliūgais, nuolat gyventi baime, kad tave suras policininkai... Tai iš tikrųjų emocionaliai vargina, bet nuo to knyga, manding, tampa tik dar įdomesnė. Sodrus ir tik iš pirmo žvilgsnio paprastas pasakojimas, kuris pasakoja apie Maiklo K vienatvę, kuri yra tokia beribė, kad sunku ją aprėpti ir suvokti. Karo alinamas kraštas, serganti nutukusi motina karutyje, pastangos per lietų ir purvą... Išties neįtikėtinas pasakojimas, kuris priverčia išgyventi kiekvieną personažo krustelėjimą, kuris tampa dvasiniu rezonansu.

Maiklas K yra iš tų ypatingųjų literatūrinių personažų, kokius kuria J. Irving ar S. Rushdie. J. M. Coetzee jį paženklino kiškio lūpą, todėl aplinkiniams Maiklas K atrodo šiek tiek atsilikęs, ne viso proto, bet skaitant kūrinį taip pat aišku, kad personažas kitoniškas yra ne vien savo išore, bet ir vidumi. Jis paženklintas vienatve, merginos jį ne itin domina dėl jo prastos išvaizdos, rodos, vieninteliu dalyku, kuriuo jis rūpinosi – tai jo motina ir jos pelenai, kurie ilgą laiką keliauja su personažu plastikiniame maišelyje. Personažui svarbi ramybė ir taika, todėl jis prisiriša prie žemės – šis elementas labai svarbus romanui, nes žmogus per savo žemę pajuntą egzistencinės palaimos pojūtį, pilnatvę ir reikalingumą.

 

Rašytojas J. M. Coetzee

Autoriaus stilius menkai poetizuotas, tekstą skaityti gana lengva, tačiau ta atmosfera išties slegianti skaitytoją ir emocionaliai paveiki. Šitaip nusakyti žmogaus egzistencinius skaudulius per paprastą kalbą, kurioje mažai poetikos, minimalių metaforų, gali ne kiekvienas. Knyga nesentimentali, joje tikrai daug neapčiuopiamų dvasinių parametrų, kurie kelia egzistencinį graudulį. Metafizinis namų ilgesys personažui yra vienas svarbiausių dalykų, bet knygą ir Maiklo K gyvenimą taip pat gaubia apatija, kažkokia nepaaiškinama svetimumo terpė. Knyga lyg tyliai klaustų – kur karo apsuptyje, kai viskas aplinkui miršta, net žmonių viltis, yra Dievas? Maiklas K nekalba apie tikėjimą, nemąsto aukštomis frazėmis, jam intelektualumas svetimas, bet jį nuolat kamuoja egzistencinė našta, neišsipildžiusios svajonės, motinos jaunystės dienų kaimo miražai, o tai rodo, kad autorius sukūrė tokį personažą, kuris rezonuoja filosofiniais, egzistenciniais klausimais iš pačios prigimties.

Maiklas K buvo sodininkas – gamtos globėjas, žemės ir gyvybės puoselėtojas, todėl kažką globoti ir prižiūrėti jam itin svarbu. Netekus šio darbo, jo gyvenimo prasmė sutrūkinėja, atsiveria milžiniškas vienatvės kosmosas. Išties, skaitant paskutinius romano puslapius, pagalvojau, kad knyga negailestingai žiauri, bet gera. Ir vis dėlto antrąkart nesiryžčiau jos skaityti, tačiau tas susipažinimas su J. M. Coetzee kūryba nepraėjo veltui ir galbūt vieną gražią dieną imsiu skaityti Barbarų belaukiant, tačiau dabar jau žinosiu, ko daugiau ar mažiau tikėtis iš šio autoriaus.

Jūsų Maištinga Siela