Neringa Dangvydė "Gintarinė širdis" - kodėl ši knyga staiga dingo iš lentynų?

 

Neringa Dangvydė ir jos knyga "Gintarinė širdis"

Sveiki,

Aha. Pagaliau šis burbulas sprogo. Ilgai tylėjau ir aš, kai vaikščiodamas po prekybos centrą pamačiau „Lietuvos ryte“ pirmajame puslapyje Neringos Dangvydės nuotrauką. Suklusau. Žinojau, kad šis žmogus kažką rašinėja, kuria ir gyvena literatūriniame pasaulyje. Suklusau dar labiau. Ji parašė pasakų knygelę, kurioje esama dvi pasakos apie mergeles, kurios įsimyli viena kita. Kitaip sakant, pasakos, kurios gražia forma papasakoja, kad ne vien heteroseksualai egzistuoja šiame pasaulyje.

Prieš kelis metus Lietuvą ištiko tikras isterijos priepuolis, kai kažkas iš užsienio atkapstė (įvežė kaip tiksinčią bombą) į Lietuvą pasakų knygelę apie du vienas kitą mylinčius karalaičius. Kiek tada būta skausmo žiniasklaidoje. Net juokingai graudu, kaip ir ta lėlė su broku, kurios tarpkojis su vyriškomis genitalijomis – lėlė net per Seimo narių rankas keliavo, vyko tikras kriminalinis tyrimas dėl žaislo, kai Lietuva tiesiog skendėjo ekonominės krizės valkoje. Mergytė su peniu – boža, boža, boža...

Lietuva mėgsta tokius mikroskopinius įvykius su lytimi, seksualumu ir auklėjimu, dar labiau mėgsta tai paversti katastrofinio lygio įvykiais. Lygiai tas pats nutiko ir su gerbiamos Neringos Dangvydės knyga „Gintarinė širdis“. Tiesą sakant, niekur tos knygos nemačiau arba nebuvau atkreipęs dėmesio, nes ne itin domiuosi vaikų literatūra, bet ji iš esmės yra reikalinga. Kaip supratau iš straipsnių spaudoje, Lietuvos edukologijos universiteto leidykla paskleidė „Gintarinę širdį“ po įvairius knygynų tinklus, o praėjus keliems mėnesiams knyga – šast! – dingo iš lentynų, jos niekur nebeparduoda. Ji uždrausta. Likviduota. Lietuvos edukologijos universiteto rektorius Algirdas Gaižutis pasirašė įsakymą likviduoti šį leidinį. Aišku, už Algirdo Gaižučio nugaros randasi didžiulis šešėlis, kurį galime pavadinti konservatyviųjų pažiūrų instancijomis, kurios savaip tvarko reikalus. Nežinia, kaip pats A. Gaižutis pakomentuos tokį įsakymą, tačiau akivaizdu, jog gyvename mafijos pasaulyje. Sėkmingai trečią dešimtmetį „laisvoje“ Lietuvoje, kur laisvas žodis yra valdomas šešėlinės cenzūros. Ar tokia pas mus politika ir tvarka, kai užtenka tam tikriems interesuotiems aukštesniųjų instancijų atstovams surinkti telefono numerį, pagrūmoti pirštu užsiminant apie finansinį susidorojimą ir šitaip stebuklingai dingsta „Gintarinė širdis“? Palaukit, ar aš gyvenu tokioje šalyje? Štai taip „tvarkomi“ nepatogūs reikalai Lietuvoje. Nenuostabu, kad atsirado greita reakcija į šį įvykį, juk negalima laisvą žodį laikyti laisvu tik sąlyginai – griūva demokratinės respublikos pamatai, pažeidžiamos žmogaus teisės.

Neringa Dangvydė "Gintarinė širdis".

Būčiau ir aš tylėjęs, bet kadangi esu meno gynėjas, nutariau pasisakyti, nes nepakenčiu kai politizuotos jėgos kėsinasi į paskutinį gėrio ir sąžinės oazę – meną, kuris, mano akimis, lieka vienas svarbiausių fundamentaliųjų vertybių sklaidos šaltinių. Pamanykite, pasakos apie dvi mylinčias merginas žaloja vaikų psichiką, o tradicinės lietuvių pasakos apie išsukiotas raganų rankas ir kojas – jau nebe? Juk skaitydami kriminalines skiltis netampame žudikais ir prievartautojais? Atsiranda ir šiaip laisvų piliečių, kurie drąsiai pareiškė nuomonę, kad šios knygos tiražas turi būti sunaikintas, anot jų, tokia knyga pasiekia jų vaikus ir šitaip „brukama propaganda“, kuri skatina vaikus būti, tapti, pasidaryti, pavirsti (ir kaip tik norite) homoseksualais. Protingam homo sapiens nekyla jokių abejonių, kad visa tai iš baimės, baimės, kad atžalos taps homoseksualais, tačiau ji visiškai nemotyvuota. Ši baimė dar vadinama homofobija, o homofobai kaip įmanydami dangstosi tokiomis sąvokomis kaip: „jie griauna mūsų tradicinę šeimą“, „jie bruka savo propagandą“ ir t. t. Argi?

Mūsų lytinis švietimas tiek šeimoje, tiek mokyklose yra skurdus, apgailėtinas. Vaikui bręstant vyksta dvasiniai pokyčiai, o dėl švietimo stokos, vienkryptės blokados atsiranda daugybė psichologinių problemų. Apie homoseksualus mes esame linkę kalbėti blogai ir tai kenkia mūsų vaikams, iš to kyla daugybė patyčių, savižudybių ir kitų problemų. Knygos autorė, man regis, yra dirbusi su tokiu jaunimu ir žino, kokie įvyksta padariniai dėl neigiamai konotuoto požiūrio į homoseksualus, o ir pati interviu yra minėjusi, kad jeigu tokia knyga būtų atsiradusi seniai, kai ji pati buvo vaikas, būtų supratusi, kas vyksta jos gyvenime – autorė neslepia savo homoseksualumo. „Gintarinė širdis“ buvo savotiškai integruotas kūrinys su gražiomis pačios autorės iliustracijomis, kūrinys galėjo nors kiek prisidėti išplečiant auklėjimą apie lyčių įvairovę, bet lietuviškas tamsumas, bijant velniai žino ko, sustabdė mūsų vaikus padaryti laimingesniais, laisvesniais su mažiau patyčių, skriaudų ir psichologinių šokų. Jau nekalbu apie tai, kad įstatymai kai kurie tiesiog nemotyvuoti, jais manipuliuojama taip, kaip patinka, o laisvas žodis tampa distiliuojamas kažkokios šešėlinės cenzūros. Ne, meno tai jau nelieskite! 

Todėl raginu Jus visus pasirašyti peticiją, kuri bus įteikta Prezidentei ir kitoms instancijoms, kuriame raginama grąžinti „Gintarinę širdį“ į prekybą, grąžinti laisvą žodį ir nustoti manipuliuoti įstatymais dėl kažkieno interesų ar įsitikinimų. Peticiją rasite paspaudę ČIA.

Jūsų Maištinga Siela