Sveiki,
Perskaičius jau trečiąją
Virginijos Woolf knygą Savas kambarys
suėmė didžiulis graudulys, kad beliko tik jos nepaliesta knyga Į švyturį (1927), o kitos knygos
neišverstos į lietuvių kalbą. Kodėl? Dabar Baltų
lankų leidykla, kuri leidžia puikią XX a. literatūros klasiką serijoje Rinktinė proza lyg ir galėtų atsigręžti
į šios įtakingos autorės ir asmenybės literatūrą ir paskatinti vertėjus
griebtis šios autorės neišverstų kūrinių – romanai Bangos (1931), Metai
(1937), Naktis ir diena (1919) ir t.
t.; kiti eseistiniai leidiniai.
Paskutinį pusmetį
susigyvenau su Virginija Woolf ir jos romanais Orlandas (1928) bei Ponia
Delovėj (1925). Ypač Orlandas,
kurio vaizdiniai, transformacija vienaip ar kitaip sugrįžta į mano mintis ir
leidžia prisiminti bei gėrėtis magiško realizmo išgyvenimais. Orlande Virginija Woolf daug kalba apie
lytiškumą bei apie laikmečio sandūras, kaip lytis daro įtaką kūrybai. Iš esmės
šis kertinis akmuo persikelia ir į esė rinkinį Savas kambarys, kurio tekstas buvo skirtas konferencijoms apie
Virginijos Woolf laikų moterų literatūrą. Aišku, šiuo metu mums nė kalbų
nekyla, kad autorės pranašystės tekste išsipildė – moterys ne tik gavo balso
teisę, bet jos tiesiog kaip amazonės užkariavo literatūrą ir nebejaučia, bent
jau man taip atrodo, antrarūšiškumo literatūros forumuose.
Rašytoja Virginia Woolf
Aišku, apie lietuvių
literatūrą, kai pirmasis dešimtmetis po Nepriklausomybės atkūrimo ir Jurgos
Ivanauskaitės Ragana ir lietus
drebino literatūros vandenis, manau, taip pat nusėdo. Lietuvių autorės nebebijo
nei erotikos, nei mazochizmo, nei sentimentalumo, nei dar kažkokių prietarų –
jos tiesiog įgyvendino Virginijos Woolf Savo
kambario pasamprotavimus, pranašystes.
Savas
kambarys yra įdomus dviejų klodų kūrinys, kuris leidžia
istoriškai studijuoti grynąją literatūros raidą, o kartu tyrinėti lyčių,
žmogaus teisių sankirtas. Virginiją Woolf nepaprastai vertino feministės, nes
ji tuomet buvo viena garsiausių savo metų literačių, kuri iš esmės pakeitė
požiūrį į moterų literatūrą, prisidėjo prie lygių teisių tarp moterų ir vyrų
raidos. Esė struktūra gana akivaizdžiai rėminė, tačiau V. Woolf pavyko išvengti
moralizavimo, sausos didaktikos, šabloniškumo, formalumo, o retsykiais tekste „prasimuša“
netgi savikritikos aidai.
Savas
kambarys prasideda pačios V. Woolf pasivaikščiojimais po
aukštosios mokslo įstaigą ir savo pačios įspūdžiais susidūrimais su
akademikais, bibliotekininkais iš esmės iliustruoja moterų socialinį menkumą,
moterų lavinimo kritiką. Vėliau atsiranda Šekspyras, kuris tampa ne tik kaip
anglų ir pasaulio literatūros pamatas, bet kaip ir Savo kambario struktūros dalis, nes Šekspyru autorė įrėminą visą
moterų literatūros studiją. Ji kalba apie Šekspyro sesers galimybės Elžbietos
laikais (iš esmės tai labai siejasi su Orlandu)
ir baigia savo pranešimą taip pat apie Šekspyro sesers galimybes šiandien. V.
Woolf diachroniškai dėlioja moterų sąlygas ir jos socialinį statusą: Grožinėje literatūroje ji valdė karalių ir
užkariautojų likimus, o iš tikrųjų – tapdavo verge kiekvieno vaikėzo, kurio
tėvai prievarta užmaudavo žiedą jai ant piršto. Knygose jos lūpos taria
poetiškiausius žodžius, išsako tauriausias mintis; o iš tikrųjų ji vos
tepaskaitė, vargiai mokėjo rašyti ir buvo savo vyro nuosavybė (p. 44). Iš
esmės V. Woolf taiko į dešimtuką apmąstydama moters realią padėtį ir jos
portretus literatūroje – neatitikimas yra šių dviejų realijų yra milžiniškas.
Autorė daug svarsto,
kodėl vyrų literatūra tokia vientisa, įspūdinga, o moterų sutrūkinėjusi, čia ji
remiasi daugiausiai XVIII a. moterų klasikių pavyzdžiais – Jane Austen ir seserimis
Charlotte ir Emily Bronte. Taip pat nesunku nuspėti, kuriomis autorėmis V.
Woolf žavisi labiau. Aišku, ji apmąsto moters visuomeninę padėtį – ji neturi
sąlygų ne tik lavintis, bet ji privalo dar ir auginti vieną po kitą gimstančius
vaikus. O ką jau kalbėti apie savo pajamas ir privatumą. V. Woolf ieško ne tik
skirtybių, bet ir bando surasti panašumų, kurie vienytų vyrus ir moteris ne tik
socialiai, bet ir kūrybiškai. Ji prabyla apie kūrėjų androginiškumą (t. y.
moteriškumų ir vyriškumų savybių turėjimą), kuris yra svarbus kūrybai, nes
kitaip mes nebūtume ne tik Šekspyro, bet ir didžiosios iki XX a. sukauptos
literatūros klasikos – šie kūrėjai turėjo atskleisti moters pasaulį kūriniuose,
nes rašančių moterų paprasčiausiai tuo metu beveik nebuvo. Androginiškas žmogus yra jautresnis ir pastabesnis, sugeba geriau
perteikti jausmus, o jo siela iš prigimties yra kūrybinga, įkaitusi iki baltumo
ir vientisa (p. 95).
Taigi, ko ta Virginija
Woolf Savame kambaryje rėkauja? Ko jai
reikia? Ji išskiria du būtiniausius dalykus moteriai rašytojai, kurie suteiktų
peno geros ir kokybiškos literatūros atsiradimui moterų rašytojų forume. Šie du
komponentai yra 500 svarų per metus renta, o tai reiškia, kad moteris turi
turėti laiko kūrybai, apmąstymams ir pasaulio pažinimui, nes moterų darbas tais
laikais buvo labai pigiai vertinamas ir kad turėtų savų pajamų, ji turėjo
nuversti kalnus: Mums teko pagimdyti ir
ligi kokių šešerių ar septynerių metų maitinti, prausti ir mokyti visus tuos
tūkstantį šešis šimtus dvidešimt tris milijonus žmogiškų būtybių, kurios, kaip
teigia statistika, šiuo metu gyvena pasaulyje. O tam reikia laiko, net jeigu
kas nors ir padeda (p. 108). Antras komponentas įvardijamas kaip savas
kambarys t. y. paties kūrinio pavadinimu, kuris turi šiokią tokią simbolinę
reikšmę – tai moters privati erdvė, kurioje ji gali užsidaryti ir kurti, nes
anais laikais moteris buvo „saloninė“, „svetaininė“ ir praktiškai beveik niekur
negalėdavo būti viena, - o jūs pabandykite kurti, kai aplinkui zuja žmonės.
Aišku, Jane Austen galėjo, bet slėpėsi, Emily Brontė būdama pastoriaus žmona
vėlgi turėjo savų rūpesčių. Savas kambarys
apžvelgia moterų literatūrą ir išskiria esmines priežastis, kodėl moters kūryba
tokia trapi, kritiška ir subliuškusi, bet kartu ji skatina kuriant negalvoti
apie savo lytį, nes tai gali tapti kūrybos kliūtimi ir iš esmės sunaikinti
kūrėjus.
Įdomūs pasamprotavimai,
įdomi autorės refleksija, to metų intelektualus ir retsykiais ironiškas, nepataikaujantis
bei nemanieringas žvilgsnis leidžia šį tą įdomaus pamąstyti ne tik apie
literatūros raidą, bet ir apie pačios V. Woolf asmenybę – ji buvo ne tik
nervinių priepuolių votis, bet ir drąsi, intelektuali bei išsilavinusi moteris,
kurių šiandien turime šimtus. O kodėl turime? Dėl to, kad tokios kaip Virginia
Woolf ėmėsi iniciatyvos gyventi taip, kaip norisi gyventi moteriai – laisvai,
neįsipareigojant prietarams ir kūrybiškai.
Jūsų Maištinga Siela
Išties įdomi knyga. Beje, į lietuvių kalbą dar yra išverstas V. Woolf "Flašas": http://eknygos.likesyou.org/virginia-woolf-flasas/
AtsakytiPanaikinti