Knyga: Henry Miller "Ožiaragio Atogrąža"

Miller H. OŽIARAGIO ATOGRĄŽA. – Kaunas: Kitos knygos, 2006.

              Sveiki,

Taip jau nutiko, kad leidykla Kitos knygos perleido 1994 metais pirmą kartą lietuviškai pasirodžiusią skandalingą Henry Miller romaną Ožiaragio atogrąža, kuri yra antroji trilogijos dalis. Man pačiam šiek tiek dvelkia mistika, kad pirmiausia pasirodė antroji dalis ir tik 2007 m. pirmą kartą Kitos knygos pristatė lietuviškai pirmąją trilogijos dalį Vėžio atogrąžą. Kol kas paskutinės dalies, kuri vadinasi Juodasis pavasaris, vertimas neplanuojamas. 

Ožiaragio atogrąža XX a. literatūros kontekste

Žinant, kaip sunkiai sekėsi Henry Miller išspausdinti Vėžio atogrąžą tėvynėje JAV, – tą pirmiau padarė Prancūzija, kuri buvo kur kas atviresnė naujoms literatūros formoms ir temoms. Štai JAV iki pat Seksualinės revoliucijos visuomenė spaudė perdėtas padorumo įvaizdis, kuris iš esmės buvo įsismelkęs į visą JAV kultūrą, įskaitant ir pačią literatūrą, todėl cenzūra, padorumo kultas, išliaupsintos šeimos vertybės tiesiog sutrukdė leisti H. Miller kūrybą už Atlanto. Ši cenzūra labai paveikė tiek patį H. Miller‘io asmenybę, tiek pačią jo kūrybą, tą skaitant galima pajusti autobiografinių spalvų turinčioje knygoje Ožiaragio atogrąža.

H. Miller kūryba iš pagrindų suardė klasikinio romano klišes, autorius kūryboje ėmė pinti misticizmą, siurrealizmą su visuomenės ydų apmąstymais, pasitelkdamas autobiografišką nihilizmu dvelkiančią filosofiją, kuri pasirodė artima egzistencialistui Albert Camus kūrybai. Knyga nėra vienalytė ar lygi kaip autostrados asfaltas, priešingai – ji duobėta, netolygi tiek stiliumi, tiek svyruojančiais pamąstymais apie kosmosą ir čia pat, iš naujos pastraipos, lyg įžeminant, desakralizuojant mintį, atsiveriančiais atvirais, sakytum kone pornografiniais vaizdeliais. Toks rašymo būdas primena „suvirtinta“ metalinį pasakojimą, lyg visas tekstas būtų sudurstytas iš gabalų, tačiau išlaikomas nuoseklūs „amerikietiškų kalnelių“ svingavimas nuo filosofijos, prie brutalaus kūniškumo, nuo kūniškumo prie aukštų filosofijos pamąstymų...

Autorius į Ožiaragio atogrąžą perkelia save patį – Henrį Milerį, tekstas neabejotinai turi autobiografinių bruožų – pasakojama pirmuoju asmeniu, negana to, kad personažas turi autoriaus vardą ir pavardę, jam dar suteikiama autoriaus biografija – Bruklinas, meilužės, požiūris į pasaulį, mąstymo ir supratimo modelis, tačiau jame esama ir fikcijos liekanų. Būčiau galėjęs ir Amazonės džiunglėse – tokį menką sąlyti turėjau su išoriniu pasauliu. Niekas nesuprasdavo apie ką ir kodėl taip rašau (p. 336–337). H. Miller‘is savo nesantaiką su cenzūra, nepripažinimu, kurį patyrė leisdamas Vėžio atogrąžą, perkelia ir į Ožiaragio atogrąžą. Apskritai XX amžiaus moderniems rašytojams buvo sudėtinga prasiskverbti į anų dienų literatūrinius vandenis. Autorius yra neabejotinai bohemiškos, laisvos sielos žmogus, todėl knygoje dažnai įvairiomis formomis grįžtama prie visuomenės normų svarstymų, filosofavimo, menkinant ne save, ne savo kaip rašytojo gabumus, bet aplinkinį pasaulį. Beveik visi personažai desakralizuojami, sumenkinami jų gabumai, nužeminamos korupcijos persmelktos įstaigos, auganti Amerikos pramonė, kontorų gyvenimas ir net šeimyninis gyvenimas. Romano personažas ne sykį akcentuoja savo prastus santykius su motina, kaltina tėvą skyrus jam mažai dėmesio, o brutali Bruklino vaikystės aplinka nulipdė sarkastišką, lengvabūdį, apsukrų, nieko negerbiantį naujųjų laikų personažą. 

Autorius žavisi naujaisiais savo dienų iškiliaisiais rašytojais, atvirai reiškia simpatijas dadaizmui, naujai H. Miller laikų literatūrinei modernistinei srovei, kuriai iš dalies priskiria ir pats save kaip menininką. Aš rašau manifestą ir nieko nenoriu, tik sau tam tikrus dalykus, ir nepritariu manifestams iš principo, kaip nepritariu ir patiems principams... (p. 343). Gana viena kitam dadaizmo prieštaraujantys manifestai iš esmės atsispindi visoje Ožiaragio atogrąžoje, kurioje pilna kontrastų, priešybių, sugretinimų. Aukštąjį stilių greitai keičia žemasis, pornografinius išgyvenimus maino poetinė filosofija. H. Miller atsiduria įdomioje naujo literatūrinio perversmo zonoje, kurioje susiliejusios naujos modernistinės srovės ima viena kitai prieštarauti, žmogus atrodo chaotiškas, išsiblaškęs kaip Ožiaragio atogrąžos pasakotojas. 

Ožiaragio atogrąža turi savotiško laikmečio dekadanso prieskonių, nujaučiamos artėjančio Antrojo pasaulinio karo grėsmės, kuri turėtų pertvarkyti suluošintą, negarbingą, brutalią civilizaciją. Ožiaragio atogrąža baigta kurti 1938 metais Paryžiuje, kai A. Hitlerio nacistinės idėjos jau buvo gerai girdimos Europoje, tad ne paslaptis, kad fašisto disciplinuotomis idėjomis daug kas žavėjosi, ypač tie, kurie buvo nusivylę smukusiu moralės lygiu. Knygoje esama daug destruktyvaus mąstymo, pasaulėžiūros, kuri reikalauja staigaus žmonijos arba pagrindinio personažo persitvarkymo, o labiausiai turėtų persitvarkyti žmonių vertybės, kad kaip nors užpildytų glūdinčią tiek personaže, tiek visame pasaulyje atsivėrusią dvasinę tuštumą, kuri nuolat akcentuojama romane kaip vienas pagrindinių moralinių vertybių nuosmukio priežasčių.

1961 metais pirmą kartą JAV pasirodo Vėžio atogrąža, įveikusi teismų maratoną, o iki tol H. Miller‘io kūryba buvo įvežama nelegaliai. Seksualiniais vaizdiniais persunkta trilogija buvo tik mažas blykstelėjimas Seksualinės revoliucijos išvakarėse. Po legalios atogrąžų apyvartos buvo pramušta didelė siena, kurios griūtis galutinai pakeitė ne tik literatūrinį pasaulį visame XX amžiuje, bet ir iš esmės padarė perversmą visuomeniniame–kultūriniame gyvenime. H. Miller‘is stoja kaip Seksualinės revoliucijos krikštatėvis. 

 

Henry Miller jau garbaus amžiaus Kalifornijoje. Viena didžiausių aistrų – moterys, kurių negalėjo atsisakyti visą gyvenimą. 

Angeliškas ir demoniškas H. Miller Ožiaragio atogrąžoje

Kad knyga autobiografiška tikriausiai su niekuo neverta ginčytis. Skaitant nuolat kirba viena mintis – ar iš tikrųjų autorius išgyveno visus tuos seksualinius nuotykius, ar tai tėra tik jo neišsipildžiusių seksualinių svajonių kratinys? Žinant, kokį audringą gyvenimą gyveno autorius, kad turėjo ne vieną žmoną, nekyla jokių abejonių, kad jis visai realiai galėjo keisti moteris kaip kojines. Tai tikrai ne ta knyga, kuri patiktų radikaliai feministei, nors, kitą vertus, moterys pasiduodančios vyro seksualiniams įgeidžiams taip pat nėra šventos. Ožiaragio atogrąžoje moterys pagrindiniam personažui tėra kuras, duona, kurią reikia valgyti reguliariai ir ja mėgautis. Hedonizmo dvasia turi du galus, nes Miller‘iui nepatinka ilgai tąsytis su moterimis po „valgio“, nuolat kyla klausimai, kaip pabėgti nuo meilužių, todėl kyla donžuaniškumo įspūdis. Kiaušidžių jis, žinoma, negalėjo pamatyti. Nei jų pauostyti, nes jo žmona buvo irgi valyva kalė. Ištisą dieną apsiplovinėdavo ruošdamasi vedybų nakčiai. Tiesiog baisu, kaip ji popino savo kiaušides. Iki pat tos dienos, kai ją išvežė į ligoninę, ji buvo tikra dulkinimosi fanatikė. Mintis, kad niekada nebegalės daugiau dulkintis, gąsdino ją iki pamišimo (p. 207). Akivaizdus klasikinis moters įvaizdžio desakralizavimas, sudaiktinimas eina kaip leitmotyvas per visą knygą. Iš esmės tai lėmė dar vaikystėje personažo susiformavęs dvipoliškas mąstymas, kuris, sakyčiau, yra prisitaikėliškas mąstymas.

Skaitant Ožiaragio atogrąžą, neįmanoma jausti dvejopų jausmų pagrindiniam personažui. Gailestis dėl skurdžios ir brutalios vaikystės, pasipiktinimas dėl lengvabūdiškai tingaus elgesio ir visko sumenkinimo. Neretai Henris save gelbsti bandydamas prisitaikyti brutalioje civilizacijoje, keistais sofistiniais postringavimais – įrodymas – tai faktas, o faktas neturi jokios prasmės, išskyrus tą, kurią jam suteikia faktus nustatantys žmonės (p. 117). Dvelkia saviapgaule, bet kartu sofistiniai niuansai žymi sudėtingą kaip rašytojo mąstymo modelį, kuris padeda suprasti, perprasti tada, kai to norisi pačiam Henriui. Rašytojo ir menininko blykstelėjimai ryškiai pastebimi ir pornografinėse, erotinėse romano vietose, kurias, sakyčiau, sodriai ir kokybiškai išvertė Antanas Danielius – šniukštinėdavau ten tarsi vienišas kirminas ir slėpdavausi siaurame plyšyje, kur viešpatauja tyla ir kur taip minkšta ir ramu, jog gulėdavau tarytum delfinas austrių guotuose (p. 212) – štai taip autorius lyriškais nusako lytinį aktą.

Henrio dvipoliškumą galėtume pavadinti dvasinės tuštumos išpildymo paieškomis, kuris yra izoliuotas, apie kurį nežino išorinis pasaulis. Henrio išorinis įvaizdis gana apgailėtinas – mergišius, neištikimas, nuolat pinigų besiskolinantis bedarbis, tinginys. Jo izoliuotas pasaulis visgi yra turtingas nematerialiosiomis gėrybėmis ir Henris tai jaučia, bet neranda valios, galios ją realizuoti gyvenime. Jo nuolatos laukia niekaip nepradėta rašyti knyga, kuri gali būti puikus raktas į harmoningą gyvenimą, tačiau mus neapleidžia įspūdis, kad Henris nori kur kas daugiau už harmoningą gyvenimą, jis nori kitokio pasaulio, nori pakeisti praeitį, savo vaikystę. Neretai būna tokių situacijų, kada nežinai, ar Henris tik riebiai ironizuoja, ar iš tikrųjų dedasi didžiuliu ciniku, šunsnukiu, pvz. niekuomet neradau tokio žmogaus! Niekada neaptikau tokio žmogaus, tokio dosnaus kaip aš pats, tokio atlaidaus, tokio pakantaus, tokio nerūpestingo, tokio beatodairiško, tokio tyro širdies gilumoje. Atleidžiu sau visus padarytus nusikaltimus. Darau tai žmogiškumo vardu (p. 268).

 

Dvipoliškas personažas, sakyčiau, autoriui atėjo kaip raktas iš paties gyvenimo ir F. Dostojevskio Idioto, kuriuo Henris atvirai žavisi romane. Toks sudėtingas personažas turi savo šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl jį analizuoti, sekti jo atradimus ir praradimus kur kas įdomiau nei vientiso charakterio ar stačios idėjos–paskirties personažą.

Ar verta skaityti?

Knyga nevienalytė, todėl ją skaityti buvo šiek tiek erzinantis reikalas. Filosofiniai pamąstymai rodėsi pernelyg ištęsti, vienaip ar kitaip besikartojantys, tačiau sukandęs dantis įveiki puslapį po puslapį. Aišku, būta knygoje tokių lygumų, kada kuo puikiausiai „važiuodavai dviračiu“ ir negalėdavai atsitraukti. Knyga įdomi savo istoriniu kontekstu, savo pornografiniais vaizdiniais, kurie gali įkaitinti vaizduotę prieš miegą, savo maištingu požiūriu į visuomenės vertybių kaitą.

Kai šiuo metu turime tiek daug įvairios literatūros, tai Ožiaragio atogrąža jų kontekste gali atrodyti kaip dar viena eilinė kitoniška knyga, tačiau žvelgiant į literatūros istoriją, tai viena atviriausių knygų, kurie drebino literatūrinius pamatus. Jeigu norite prisilieti prie titanų, drebėjimų ir diachroniškai suvokti literatūros evoliuciją, manau, knyga bus netikėtas resursas. Tiesa, aš asmeniškai antrąsyk šios knygos neskaityčiau, kadangi apskritai nemėgstu grįžti prie skaitytų knygų, nes labiau domina dar neišbraidytos upės ir tiesiog gaila laiko, kuris galbūt skirtas turėtų būti atradimams, o ne tų pačių kūrinių zulinimui. 

Jūsų Maištinga Siela