Sveiki,
Jau nebežinau,
kelintas mano matytas italų režisieriaus Luca Guardagnino filmas „Suspirija“ (angl. Suspiria) (2018), kuris net man iš šio režisieriaus po stulbinamai
populiaraus LGBT tematikos filmo „Vadink mane savo vardu“ tapo itin netikėtas. Mistinis
siaubo filmas! Pats režisierius prisipažino, kad visada svajojo režisuoti
siaubo filmą, tad pasirinko tautiečio Dario Argento 1977 metais pristačiusio
pirmosios „Suspirija“ versiją, kuri ir tapo jam perdirbtos istorijos medžiaga.
L. Guardagnino nesistengia kopijuoti ar kaip nors kitaip pataikauti pirminiam
variantui, bet ieško savo žiūros taško ir savitų sprendimų, juolab kad
dabartinis filmas visa valanda ilgesnis už pirmtaką – visa trukmė net
pustrečios valandos!
Tiesą
sakant, bijojau, kad filmas labai prailgs, tačiau ryžausi, nes tai šiuo metu mano
mėgstamiausias šiuolaikinis italų režisierius, kurį pamėgau nuo pirmojo
pamatyto jo filmo „Meilė“ (2009), kuriame fantastiškai pasirodė aktorė Tilda
Swinton. Vėliau „Didesni purslai“ – filmas iš Kino pavasario repertuaro. Nieko
nuostabaus, kad ir šįkart režisierius pasikvietė savo mūzą, kuri „Suspirijoje“
atliko net tris skirtingus vaidmenis – du iš jų vargiai dėl grimo beatpažįstami.
Filmas
apie raganas, kurios įkūrusios šokių studiją bando atlikti ritualą, kuriam
reikia be proto didelio atsidavimo, kruopštumo ir tikslingumo. Visas filmas yra
tarsi ilga iliuzinė skraistė, prisodrinta nuojautų, išraiškingų meno detalių,
aštrių žvilgsnių... Siaubas kuriamas panašiu principu kaip R. Polanskio „Rozmari
kūdikis“ ir jis atrodo kur kas efektyvesnis už, tarkim, vidutinius
amerikietiško stiliaus siaubo filmus. Būtent sukelta ekspresija per nuojautas
yra šios filmo visas grožis ir stiprybė, dėl ko žiūrėjau taip susijaudinęs ir
paveiktas dinamiškų vaizdų, garsų, detalių ir net nelabai gilinausi į paties
filmo turinį, kuris liko tarsi antrame plane. Kai ekspresija turi tokią didelę
galią įtraukti ir nesulaukti ant kiekvieno kampo tykančio šabloniškai „sukramtyto“
paaiškinimo, filmas tampa kaip raganiška hipnozė, perauganti į ilgą ritualo
stebėjimą. Neapleido jausmas, kad iš tikrųjų žiūriu kažin kokias uždraustas
satanistines apeigas – ir tai, sakau, yra jėga! To iš filmo ir laukiu! Paskutinįkart,
pamaniau, pasibaigus filmui, jaučiausi taip nejaukiai tikriausiai per filmą „Paveldėtas“,
kuriame vėlgi nestandartinėmis, bet kiek jau įprastesnėmis formomis nei „Suspirija“,
pasakojama bauginantis velnio atėjimas.
„Suspirija“
palieka dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – tai grakštus nuojautomis grįstas
stilingas pasakojimo montažas, kuo visada ir gali pasigirti režisierius, iš
kitos pusės, tai lyg ir kažkas nedoro, daug nedoresnio, nei, pavyzdžiui, „Pjūklo“
serijoje, kai veikėjas nusipjauna kokią nors savo kūno dalį vardan išlikimo.
Nors yra nemažai žmonių, kurie kritikuoja „Suspiriją“, bent man, tai vienas
geriausių ir stilingiausių siaubo filmų, matytų paskutiniuoju metu.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų
vidurkis: 64/100
IMDb: 6.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą