Sveiki,
Šių metų
vienas iš kino perliukų yra juosta „Žalioji
knyga“ (angl. Green Book) (2018) –
tai juosta apie XX amžiaus vidurio Ameriką ir vis dar sudėtingus ir keblius
juodaodžių žmogaus teisių laikus. Jiems vis dar sukuriamos prastesnės sąlygos –
jiems negalima vakarieniauti tam tikrose vietose, jie turi atskiras užeigas,
tualetus ir kt. Du herojai – buvęs kietakiaušis kareivis iš Pietų ir inteligentiškas
pianistas juodaodis leidžiasi į muzikines gastroles. Tiesa, juodaodžio
vairuotojas užkietėjęs rasistas, nors pats dar ir italas. Žodžiu, priplauktas
tautinių ir rasinių įvairovių kokteilis.
Tiesą
sakant, nieko nuostabaus, atmetus gerą filmo turinį ir struktūrą, kad toks
filmas pasiekė beveik visus sezono kino apdovanojimo slenksčius. Komisija mėgsta
filmus apie politinius įvykius (ypač pozityviai „piešiant“ Ameriką),
pamokslaujančius apie rasizmą, seksualinę įvairovę... Kitą vertus, tai lyg ir
nieko blogo, nes kinas prisiima sau malonę formuoti masinio žiūrovo vertybes,
paveikti jį emociškai, o iš kitos pusės – juk kiek gero kino taip ir nepasiekia
„Oskaro“, nes jie pernelyg originalūs, įdomūs, neatitinka standarto arba
neturėjo tinkamų pažinčių, kad prasiskintų sau kelią.
„Žalioji
knyga“ – tai biografinis filmas, o biografinius filmus apdovanojimai mėgsta,
ypač toks žanras tiesiausias aktoriams kelias į „Oskarą“. Gal ir per daug
sudieviname šiuos apdovanojimus, tačiau šįkart nepasakysi, kad „Žalioji knyga“
neverta bent kelių nominacijų. Koks man šiame filme pasikeitęs aktorius Viggo Mortensen
– turiu galvoje jo fizinius duomenis. Seksas iš „Žiedų valdovo“ virsta
senstelėjusiu krienu iš Amerikos Pietų. Apskritai paskutinieji jo vaidmenys
labai stiprūs ir man šis aktorius tik atradimas, jau ką bereikia sakyti apie jo
pasirodymą filme „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (2016).
Kalbant
apie patį filmą, čia nori nenori, vis tiek dvelkia tas netikroviškas kičas,
kokį, pavyzdžiui, regime prancūzų filme „Neliečiamieji“, kuriame juodaodis
chuliganas ryžtasi prižiūrėti invalido vežimėlyje sėdintį dėduką. Jie sukuria
komedijinę porą – nesuderinamumą, kuris išskleidžia komedijos efekto dūmą. Principas
gi „Žaliojoje knygoje“ tas pats ir tai joks naujas receptas, tiesiog pakitusios
aplinkybės ir laikmečio kontekstas. Tokių filmų pasidairius galima rasti ir
daugiau.
Nepaisant
šito fakto, kad filmas šabloniškas, bet jis susuktas išties įtraukiančiai ir
patikliai. Čia viskas taip teisinga ir ritmiškai „atidirbta“, kad į akis
nekrenta net pasakojimo struktūros šabloniškumas, nes galima lenkti pirštus,
kada herojai turėtų susipykti, kada apsikabinti, kada pasiekti namus, žodžiu,
numatoma kulminacija ir atomazga kaip „Happy And“ filmuose. Net sunku patikėti,
jog tai neišblizginta biografinė istorija, tikriausiai jame liko tik pats
motyvas... Visgi filmas, nesumeluosiu, labai pozityvus, jeigu suprantate, kiek
įmanoma kalbėti apie diskriminacijos skaudulius apskritai pozityviai. Gera istorija,
apgalvoti dialogai, bet ne tokie sudėtingi, kokių būtų galima nepateikti
masiniam žiūrovui. Manau, svarbiausia šiame filme yra per pramoginį niuansą
išgautas iš žiūrovo emocinis pasitenkinimo efektas ir ta mažytė paklaida
tiesioje, jog gyvenime viskas būna kiek purviniau ir žiauriau nei filme „Žalioji
knyga“. Nepaisant daug pastabų, man filmas labai patiko.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų
vidurkis: 69/100
IMDb: 8.3
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą