Knyga: Emma Donoghue "Stebuklas"

Emma Donoghue. „Stebuklas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažin, ar galėtume skųstis gausiai į lietuvių kalbą verčiamomis pačiomis naujausiomis knygomis. Visi naujausi bestseleriai dabar lietuviškai pasirodo kone tais pačiais metais, kai jie pasaulinės literatūros topuose dar tik skaitomi, dar tik apie juos kalbama. Štai viena žymiausių airių romanisčių Emma Donoghue (g. 1969), išgarsėjusi visame pasaulyje romanu Kambarys, pagal kurį buvo pastatytas Oskaru įvertintas (ir man asmeniškai labai patikęs) filmas. Nors Kambario knygos neskaičiau, bet itin susidomėjau neseniai lietuviškai pasirodžiusiu jos romanu Stebuklas (angl. Wonder), pastarasis, išleistas originalo kalba 2016 metais, irgi visame pasaulyje sulaukė susidomėjimo.

Taip jau nutiko, kad mane „persekioja“ vertėjos Gabrielės Galiūtės-Bernotienės verstos knygos. Vos ne kas antra knyga būna išversta šios vertėjos. Matyt, sutampa povandeninės literatūrinės srovės, o tai, ką ji tikriausiai sava valia pasirenka versti, man labai patinka. Neapsirikau pasirinkęs ir Stebuklą. Romane pasakojama apie britę slaugytoją Elezibetą, visų vadinama Libe, kuri atvyksta į bado nualintą ir drėgmės permirkusią vidurio Airiją. 1859 gūdūs karalienės Viktorijos epochos laikai, kai karaliauja religija, susilaikymas, kuklumas, na, o britei Airijoje, kur abi tautos seniai turi ilgą nesantaikos istoriją, išties nėra lengva. Netikinčiai Libei kone fanatiškame airių krašte tenka daug išmėginimų ne tik dėl savo bedievystės, bet ir dėl to, kad ji anglė ir dar moteris našlė. Kaip pati autorė teigė, šią istoriją parašyti ją įkvėpė realios istorijos apie pusšimtį įvairaus amžiaus mergaičių ir moterų, kurios ilgą laiko gyveno badaudamos, atsisakiusios maisto dėl religinių ir asmeninių priežasčių.

Libė stebi vienuolikmetę, kuri keturis mėnesius, kaip vietiniai sako, nesuvalgė nė kąsnelio. Kas toji mergaitė? Šventoji? Demonų ar vietos fėjų apsėstoji? Būtų galima numanyti, kad romane bus labiau remtasi vietos mitologija, tačiau autorė aštriai balansuoja ties mokslo ir religijos prietaringumu. Kurdama iš esmės dviejų savaičių slaugės užrašų ir vietos gyventojų tamsumos istoriją, ji nepriekaištingai „kankina“ skaitytoją moraliniais klausimais, kurių mūsų visuomenėje netrūksta net šiandien – įsivaikinimas, smurtas prieš vaikus, atėmimas iš tėvų ir t. t. Kaip Libei susitaikyti su badaujančia ir „maloniai“ aplinkinių marinama mergaite Ana?

Iš pradžių galima pamanyti, kad įnirtingai grumsis patyrusios slaugės mokslo pasaulis su vietos perdėtu pamaldumu, tačiau jau romano viduryje tampa akivaizdu, kad Libei svarbiausia yra ne mokslo ir ne religijos pasaulis, bet žmogiškumas. Tiksliau jos neišsipildžiusi motinystė, paremta instinktais. Ji tiesiog negali žiūrėti, kaip gęsta dar viena gyvybė, nes yra patyrusio vaiko praradimą kaip pasaulio ir savasties netektį. Kaip gerame psichologiniame smurtiniame filme, taip ir knygoje, pagalius į ratus kaišioja Romos katalikų Bažnyčios pripažintos šventosios trokštantys kunigas ir tėvai bei naujo mokslo užkampyje atradimo siekiantis vietos daktaras. Su visais jais Libei tenka grumtis.

Apie „nekaltai“ nualintus vaikus vardan „geresnio gėrio“ yra sukurtas ne vienas romanas. Šiame kūrinyje veikėjai taip pat turi savų motyvų. Vieni nori paslėpti šeimos paslaptis, kiti trokšta naujos šviesos bado ir netekčių nukamuotame krašte ir mergaitės auka tampa ožio atpirkimu. Galima ištisai iš puslapio į puslapį piktintis veikėjų naivumu, tamsumu, tačiau jų siekius tokiais gūdžiais laikais nesunku suprasti ir pateisinti.

Emma Donoghue

Knygoje nesudėtingai perteikta medicininė slaugos istorija, stebėtojos-slaugės metodai, bado simptomai, kurie sustiprina įspūdį, kad tai romanas iš esmės gotikinio stiliaus kūrinys. Tikrasis siaubas veriasi visuotiniame nerašytame susitarime leisti pačiai mergaitei marintis, dangstant savo viltis ir silpnybes Dievo vardu. Beviltiškumas, kai minia laiko degančius deglus ir reikalauja vien savo paikai pramogai aukos, primena Viduramžių eretikų ir neišprususių miestelėnų viešus Linčo teismus. Ir žinoma, Libė, kuri suvokia šios vietos žmonių mentalitetą, yra bejėgė grumtis. Tą bejėgiškumą autorė gana nesunkiai sukuria per laikmetį – juk Libė anglė svetimame krašte, ji artimųjų netekusi moteris, ji silpna, ji bedievė, ji, ak, viso labo tik slaugė, įrankis, neturintis galios įveikti sociumo nuostatų. „Tai Libė galėjo suprasti – jausmą, kad daugiau nebeturi ką duoti. Ar tai dėl to motina dabar kuria tokį nejaukų Anos kultą, kad net atrodo, jog labiau nori, kad dukra būtų šventoji, o ne gyvas žmogus? (p. 184)“.

Tokio personažo visada bus gaila, tokio į kvailių minią nukreiptą „auką“ piestu stosis ginti visi skaitytojai, o autorė puikiai šiuo nesudėtingu triuku naudojasi. Kai kas šią knygą lygina su Hannah Kent irgi Baltų lankų išleistu, mano nuomone, irgi labai puikiu romanu Gerieji žmonės. Panašumų išties esama nemažai, bet ne detalėse slypi esmė, bet tuo pačiu mokėjimu literatūriškai sustatyti du priešingo mąstymų, įsitikinimų ir vertybių pasaulius – religinį ir prietarų prieš mokslo ir žmogiškumo – ir iš to padaryti intriguojančią ekspozicinę moralinę bataliją, kuriame žmogiškumo ringo kampui atstovaujantis kovotojas-personažas visada bus teisus, bet, deja, bejėgis.

Dar neįpusėjęs romano, pamaniau, o gal autorė knygos finalą paliks neaiškų, padarys taip, kad Libė visgi bus apkvailinta savo mokslinio racionalaus kvailumo – juk knyga vadinasi Stebuklas – ir E. Donoghue „sužais“ nepopuliariai – pagrindiniu personažu parodys, kad teisingumo siekiantys veikėjai visgi ima ir patys „prisideda“ prie įsiutusios minios. Bet visgi autorė, regis, nenorėjo nuvilti skaitytojų ir sukūrė, mano akimis, pernelyg teisingą pabaigą.

Knyga pulsuojanti nuolatinių abejonių tarp teisingo kultūrinio, etinio elgesio ir moralinių žmogiškumo sprendimų. Prisodrintame daugybės dialogų, esminių religinių apmąstymų, kurie kuria vietos mentaliteto gotikinį tamsumos įspūdį, nesunku patikėti gūdžia Airijos valstiečių aplinka, pagrindinės veikėjos žmogiškumo kraštutiniais išbandymais. Galima sakyti, kad knyga turi ir tam tikro sadistinio prieskonio, nes šitaip ilgai marinti vaiką (per 320 puslapius) tikriausiai nebuvo lengva dažnam skaitytojui, o ką jau sakyti apie autorę, kuri sudėjo šitiek energijos į tekstą. Visgi tas sadizmas, teksto prasmėse atsirandantis „tylusis“ ir sutartinis visuotinis smurtas toks artimas mūsų dienoms, bet taip dažnai kaip demonas keičiantis savo veidą ir formas.

Jūsų Maištinga Siela