Sveiki,
Kai
norisi pozityvumo, mes retsykiais žiūrime į kūdikius arba savo naminius augintinius,
o kai tokių neturime, galime tiesiog nuvažiuoti į gyvūnų prieglaudą ir
parsivežti augintinį. Žinoma, tada atsirastų rūpinimosi atsakomybė ir vien tik
laikyti gyvūną, pavyzdžiui, katę dėl meilumo ne visi gal ir galėtume, nes
pritrūktų kantrybės. Tokiais atvejais galima tiesiog pasižiūrėti (kaip aš)
dokumentinį filmą apie gyvūnus. Panašiai nutiko ir su turkų režisierės Ceyda
Torun filmu „Stambulo katės“ (angl. Kedi) (2016), rodytu „Kino pavasario“
festivalyje.
Tai nėra
vien filmas vienišiams, kurie neturi draugų arba yra jau seni, apsikarstę
katėmis, pradvisę jų kailiu (kaip, pavyzdžiui, „Simpsonuose“ išprotėjusi Lady Cat).
Šiame filme bandoma atskleisti milijoninę kačių sisteminę gyvavimo struktūrą Stambulo
mieste, kurios vaikšto stogais, miega krantinių landynėse, meilinasi žmonėms ir
visaip kitaip demonstruoja socialinius įgūdžius, bandydamos išgyventi
megapolyje. Manau, vienas labiausiai žavinčių dalykų yra gebėjimas atskleisti
kiekvienos katės savitą charakterį, nors apie jas byloja žmonių lūpos, vis vien
nepaliaujamai gretinami kačių ir žmonių panašumai. Sudėtinga socialinė hierarchija
galbūt kur nors vyksta, tarkime, kokiame Kauno priemiestyje.
Smagu,
kad ramios filosofinės tėkmės filmas nevirto vien tik noru šokiruoti,
pritraukti žiūrovą, suklusti ir žūtbūt išgauti panikos reakcijos: gelbėkime
kates, jos miršta ant asfalto! Ne, režisierė nepasidavė amerikietiškai
pasakojimo tradicijai, tačiau dėl to neteko tam tikros filmo struktūros,
pavyzdžiui, labai stigo kulminacijos. Po valandos žiūrėjimo praradau intrigą,
nes istorijų koliažui ėmė stigti unikalesnių vingių, galgi net aštrumo. Visur išlaikomas
svajingas, besižavinantis pasakojimo tonas su puikiais Stambulo vaizdais ir
pasakotoju, kuris beria sentencijas apie gyvenimo prasmę. Iš esmės lyg ir žavu,
gražu, bet po kurio laiko atsibosta ir atrodo, kad režisierė nebeturi įdomesnių
istorijų ir komponuoja panašias istorijas į visumą. Kažin, ar tai labai didelis
minusas, galgi veikiau europietiškoji pasakojimo tradicija, bet man 1 valandos
ir 18 minučių trukmės filmas ėmė ir šiek tiek prailgo.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų
vidurkis: 78/100
IMDb:7.7
Jūsų
Maištinga Siela
Jei ir stinga dramatizmo, vis tiek filmai apie gyvūnus hipnotizuoja. Infantilu, bet su malonumu peržiūrėjusi visus dokumentinius apie dinozaurus, pamenu, ir apie paskutinį drakoną yra sukurtas:)
AtsakytiPanaikinti