Sveiki,
Francois
Ozon filmai paskutiniu metu tapo itin politizuoti, turi ryškią parodomąją
politikos ir įsitikinimo galią, brėžia tam tikrus kultūrinius ir moralinius
punktyrus ir todėl šiek tiek režisierius nutolo nuo savo žinybiškojo kino
elemento, kur ankstyvojoje kūryboje jis buvo labiau teatralizuotas, labiau,
sakykime, almodovariškas. Jau antras filmas po „Franco“, kada Ozonas
vėlei nagrinėja kažką, kas visuotinai aktualu ir tai yra susikompromitavusios
Bažnyčios kaip pedofilijos sandalų dangstytoją, apie visa tai filme „Ačiū
Dievui“ (pranc. Grâce à Dieu) (2018), kuris, kaip po to filme sužinome, reiškia ne
apgailestavimą, o tam tikrą išsidavimą, kad daugelis kunigų tarnauja ne Dievui
ir teisingumui, o Bažnyčios įvaizdžiui.
Filmo
centre – daugiavaikis tėvas, kuris vis dar mena prieš 30 metų patirtus įvykius,
kada jį tvirkino kunigas. Po daugel metų jis vėlei susitinka su juo ir iškelia
jam kaltinimus. Netrukus pasirodo daugiau vyrukų, kurie buvo seksualiai
nukentėję nuo kunigo... Filme daugybė
diplomatines ribas išbandančių dialogų, kurie atskleidžia sutraumuotų vyrukų
patirtis, jų gyvenimo likimus. Režisierius ne tiek nagrinėja ištvirkinimo
poveikį, kiek nūdienos Bažnyčios ir aukų santykį, Bažnyčios, bandančios
pripažinti tyliai ir saugiai savo nusikaltimus, bažnyčios, kuri nenori visuotinio
skandalo. Pasirodo, filmas paremtas tikrais įvykiais, kurie dar nebuvo
pasibaigę filmuojant šį filmą. Visgi pasibaigus filmui iš prierašo sužinome,
kad prototipui, tikrajam kunigui, buvo suteikta senatvinė išimtis ir jam skirta
laisvė.
Nežinau,
kiek tas filmas patiks įvairaus plauko žiūrovams, tačiau jis man paliudijo jau
ankstėliau matytas įvairias dokumentines juostas, pasakojančias apie panašius
įvykius Vatikane ir Bažnyčios institucijose. Galima nesunkiai pasidaryti
išvadas, kas filme yra gerai, o kas vaizduojama blogai, balansuojant ant aštrių
temų ir šiokios tokios pliuralistinės diplomatijos, kai auka vienu metu
susikabinęs meldžiasi su savo tvirkintoju – makabriška, krikščioniškai
neskaniai iškreipta, tačiau toji dogmatiškoji gyvenimiškoji praktika taip toli
nuo realybės, kad nesunku visoje toje moralinio teisingumo grifų puotoje
įžvelgti absurdiškuosius pasaulio dėsnius: kuo labiau žmogus gniaužia savo prigimtinius
poreikius t. y. seksualumo energiją, tuo labiau jį smaugia ir žudo kylantis
neišreikštas potraukis. Klausimas yra vienas, kuris man buvo iš esmės įdomus,
ne kaip auka, bet kaip pats kunigas pateisina ir reflektuoja savo gyvenimo ir
dvasingumo praktikos nesuderinamumą. Lygiai tomis pačiomis Biblijos klišėmis,
kad žmogaus kūnas silpnas prieš nuodėmę, kad kas be nuodėmės, tas tegu meta į
mane akmenį? Daugiausiai kunigas tylėjo ir tai suponavo jo tarsi kaltės neigimą,
antikriščionišką poziciją. Neturime smarkiai atgailaujančios Bažnyčios ir
veikėjų.
Visgi
filmas kviečia į diskusiją ir savotišką tiesos liudijimą, kuris paneigtų garbingų
kunigų luomą ir iš esmės išlaisvintų juos nuo priedermės: jeigu tu negali gyventi
celibate, pasišventęs Dievui, tai kurių galų tu imituoji celibatą ir žudai save
bei aplinkinius?
Mano
įvertinimas: 8.5/10
Kritikų
vidurkis: 75/100
IMDb;7.3
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą