Sveiki,
Kažkada
režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“
pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo
apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą
Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau
galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks
mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos
pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose
buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra)
(2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ –
per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.
Daugelis
iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo
nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus,
primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę
nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo
efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai
absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į
didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę,
kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio
veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai,
kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“
sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė
gali atimti visą gyvenimą...
Grįžtant
prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie
astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir
pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart
išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas
labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai
kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo
Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu,
tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi,
primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai
dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija
aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs
įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.
Visgi
filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus
nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų
dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos
atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas
kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja
vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis
daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės
dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt
sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.
Mano
įvertinimas: 8.5/10
Kritikų
vidurkis: 80/100
IMDb:6.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą