Knyga: Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių"

Samanta Schweblin. „Pilna burna paukščių“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki,

Apsakymų rinkinys yra itin retas svečias lietuviškai verčiamų grožinės literatūros knygų pasaulyje. Kur kas patogiau apsakymus ir noveles publikuoti periodinėje spaudoje, tad kiekvienas tokio žanro pasirodymas knygos pavidalu verčia suklusti, ar tai kartais nebus geros, skoningos ir kokybiškos literatūros pavyzdys. Iš Argentinos kilusi, ispaniškai rašanti vokiečių rašytoja Samanta Schweblin (g. 1978) lietuvių skaitytojams jau žinoma iš prieš porą metų išleistos apsakymo Prieraišumo laisvė, kuris tuokart man padarė geros literatūros įspūdį. Apsakymas pasižymėjo ypatinga pasakojimo maniera, mįslingumu ir skvarbia nuojautos įtaiga. To maždaug tikėjausi ir iš apsakymo rinkinio Pilna burna paukščių (ispan. Pajaros en la boca y otros cuentos), kurios pažodinis vertimas tikriausiai būtų Paukščiai burnoje ir kitos istorijos, o jas į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Apsakymo rinkinys dar šiemet buvo įtrauktas į The Man Booker International Prize ilgąjį sąrašą, o aš esu aistringas šios literatūros nominantų ir laureatų skaitytojas, tad nepraleidžiu progos suskaityti viską, kas išleidžiama lietuviškai. Apsakymo žanro apibrėžtis kiek glumina, nes kai kurios rinkinyje esančios istorijos, kurias, kaip teigia anotacija, kruopščiai iš šūsnio atrinko pati rašytoja, pretenduoja į tradicišką novelės apibrėžimą – trumpi pasakojimai, dažniausiai aprėpiantys vieną kokią nors situaciją, iš kurios sukuriama tradiciškai netikėta finalinė mintis. Daugelis šiame rinkinyje esančių tekstų ir yra novelės.

Nesistengsiu kiekvienos istorijos narstyti po kaulelį, tačiau, skaitydamas tekstą po teksto, bandžiau nusibrėžti esminį šių istorijų visraktį. Vienas įsimintiniausių rinkinio tekstų, žinoma, yra pirmoji istorija Įskaudintos žmonos, kurioje pasakojama apie užmiestyje esančią degalinę, kurioje paliekamos ką tik ištekėjusios nuotakos. Pirminėje realistiškoje pasakojimo plokštumoje viskas atrodo kaip iš muilo operos – daug ašarų, kaltinimų, savigraužos. Tačiau šioje istorijoje nuo pat pirmųjų puslapių juntama sąlygota erdvė, įvykių pasikartojimo dinamika ir kur kas įdomesnės potekstės. Atvažiuojančios ir nuvažiuojančios mašinos, iš laukymių aidintys moterų keiksmažodžiai primena ekspresyviai išreikštą siurrealistinę grėsmę, jog savigrauža gali sunaikinti ir praryti istorijos įskaudintas nuotakas. Dviejų dimensijų pasakojimo struktūra buvo naudojama ir Prieraišumo laisvėje, o pasakojimo netikėta pabaiga, kurioje prasilenkia automobiliai, tampa nuoskaudų ir susitaikymo su santykių netvarumu simboliu.

Iš esmės pirmosios istorijos paliktas įtaigumo įspūdis vietomis iš teksto į tekstą ima ir prislopsta. Kai kurie pasakojimai, pavyzdžiui, Olingiris, kuriame pasakojama apie moterį, dirbančią grožio centre, bet iš esmės pasakotoja bando aprėpti iš kaimo kilusios ir nelabai sėkmingą gyvenimą gyvenančios moters gyvenimo pasakaitę, kurioje mergina, kaip ir daugelis argentiniečių, daug svajoja, tikisi, tačiau jų svajonėms nelemta išsipildyti. Tokiose istorijose šiek tiek pasigendu pasakojimo manieros originalumo, kurį žadėjo pirmasis tekstas ir anotacijoje autorės palyginimas su F. Kafka, kas iš tikrųjų kai kuriems tekstams labai tinka, tačiau ne visi tekstai palieka tokį įspūdį.

Bandant „nulaužti“ autorės pasakojimo kodą, tampa akivaizdu, kad rinkinyje esti dviejų tipų istorijos. Labiausiai skaitytojo širdį lepina kafkiškosios istorijos, tos, kurios turi siaubo, grotesko, visuotinai universalių aštrių temų bei pasakojimo technikos idėjų, tačiau tarp šių istorijų įdedama tokių tekstų, kurie parašyti lyg ir gerai, tačiau jie neįsimenami, nes dvelkia pernelyg socialiniu realizmu, pavyzdžiui, apie merginas iš provincijos, kurios trokšta gero gyvenimo.

Vienas iš įsimintiniausių tekstų buvo Galvomis į asfaltą, nuo kurios dėl bauginančiai sukurtos atmosferos buvo sunku atsiraukti, nes autorė pagaviai per pasakotoją pasakoja trinarę priežasčių ir pasekmių istoriją, tačiau atskleidžia ir tamsiąsias žmogaus prigimties apraiškas – berniukas jau mokykloje, pagautas įsiūčio, tranko klasiokų galvas į asfaltą. Vėliau jo asocialumas tampa išreikštas per meną, tačiau jis jaučia atskirtį ir vienatvę, susiranda absurdišką draugą dantistą iš Korėjos, kuriam iš visos širdies nutapo paveikslą, tačiau šis jį sukritikuoja, na, ir žinome, kuo viskas pasibaigia... Smūgiu į asfaltą.

Samanta Schweblin

Rinkinyje yra ir tokių istorijų, kurios nepalieka įspūdžio, arba man jos nesuprantamos savo potekstėmis, pavyzdžiui, tekstas Vandenis, kuriame mergina bando išsiveržti iš brolio įtakos ir flirtuoja su vandeniu, kuris turi žuvies uodegą, tačiau jos jau laukia pretenzingasis brolis. Arba tekstas Drugeliai, kurio mintis dvelkia vaikų literatūros potekstėmis; jaunas tėvas laukia vaiko iš paskutinės pamokos ir sudrasko nekaltą drugelį, kuris yra gyvybės ir vaikelių simbolis. Lyg ir toks tekstas būtų gražus, tačiau kafkiškai bauginančiai, deja, jau nebeveikia ir labiau primena, sakykim, J. Biliūno novelės emocinius „užtaisus“.

Didelei savo tekstų daliai S. Schweblin naudoja simbolį, kurį išplėtoja iki metaforizuodos filosofinės idėjos, tokiu būdu išgaudama pasakojimuose magiškojo realizmo atspalvį, kuris labiau kafkiškas nei, sakykim, būdingas Lotynų Amerikos G. G. Marquez mokyklai. Pavyzdžiui, tekste Didelės pastangos, tėvas ir sūnus lankosi pas masažistę ir atlieka sielos išpažinties apsivalymus. Veikėjas pasakoja, kaip jis sapnuoja, jog su tėvu prieš veidrodį tampa neįvardijamu geltonu padaru. Geltona, kaip žinia, reiškia skausmą, piktas apkalbas ir šiaip traktuojama kaip nuoskaudos spalva: „...jis atpažino vėl užplūstant tą patį skausmą tarp sprando ir gerklės. Skausmą, kuris jį kankino ir terorizavo jo sapnuose, skausmą, kuris siejo jį su tėvu ir su jo paties atvaizdu veidrodyje (p. 163)“ Tekste nemažai magiškų atributų, tačiau autorė neatrodo dozuojanti indėniškąją šamanine kultūra, todėl ji atrodo nutolusi nuo G. G. Marquez mokyklos kaip nuo Lotynų Amerikos kultūros, tačiau tekstuose naudoja universalius simbolius, plėtoja juos ir istorijų paskutiniuose sakiniuose, iš kurių dažniausiai skaitytojas ir „atsirakina“ novelės prasmių potekstes, kaip antai tie patys tėvas ir sūnus, kurie važiuoja namo ir jiems vietoj geltonos užsidega žalia šviesoforo spalva, vadinasi, žalia deganti spalva ir jų gyvenimo santykiams.

Rinkinys pabaigiamas įspūdingai tarantinišku tekstu, kuris labiausiai, sakyčiau, kafkiškai pavykęs Sunkus Benavideso lagaminas. Jame pasakojama apie 29 metus santuokoje pragyvenusį vyruką, kuris nužudo savo žmoną, sulanksto jos kūną į lagaminą ir nutempia savo daktarui. Galiausiai juo niekas netiki ir jis tampa pasikartojančių absurdiškų aplinkybių auka, panašiai kaip F. Kafkos Procesas istorijoje. Autorė čia ekspresyviai pateikia tam tikrą teisingumo absurdiškumą ir kaltės bei sąžinės jausmo problematiką, nors skaitytojas nuolat galvoja, ar veikėjas kartais nėra prifarširuotas vaistų ir iš tikrųjų tėra tik tariamoje savo psichikos iškreiptoje tikrovėje, o iš tikro viskas vyksta psichiatrijoje, o pabaigoje galgi net teismo salėje. Tačiau šioje istorijoje svarbūs du žodžiai žudymas ir žiaurumas – tai esminis pasakojimo klausimas, kur prasideda gyvenimiškas veiksmas ir kur prasideda to veiksmo kaip meno traktuotė. Pūvantis žmonos lavonas sukelia visuotinę euforiją, panašiai kaip P. Suskind romane Kvepalai; visi trokšta menininko, o jo žmonos nužudymas traktuojamas kaip šiuolaikinio meno performansas. Tai išties galingas apsakymas, kuris turi ekspresyviai cinišką raišką, įkūnijančią apsakymo idėją, sukuria nuolat banguojančios nesveikos psichikos kaip realybės nepastovumo bangavimą, svarsto visuotinai prieštaringus vertinimus tarp moralinio pasirinkimo ir meno vertės sampratas.

Apibendrindamas Pilna burna paukščių rinktinę, galiu pasakyti, kad tekstų yra pačių įvairiausių. Kai kurie labiau primena situacijų vaizdelius, kuriems stinga aštresnės ir provokuojančios universalios, dar nematytos ir neregėtos idėjos, kas tokiai autorei kaip S. Schweblin, manau, tikrai yra įgyvendinama. Taip pat rinkinyje įdėta ir puikių, daugiasluoksnių pasakojimų, kurie ir baugina, ir įtraukia savo filosofinėmis idėjomis, pasakojimo raiška ir kai kada vėlei gali pamanyti, kad skaitai F. Kafkos Metamorfozių tęsinį – ne, visai nepretenzingai pamėgdžiojant, bet atsiremiant į šį literatūros milžiną ir tęsiant jau Samantos Schweblin literatūros novatorišką vagą.

Jūsų Maištinga Siela