Tomas
Dirgėla. „Benas – sapnų siuvėjas“ – Tyto alba, 2018 – 128 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Kol
renkamos lietuvių metų knygos, nutariau dirstelėti ir į vaikų kategorijos penketuką
ir patyrinėti itin paskutiniu metu daug visuotinai matomo ir populiaraus vaikų
literatūros kūrėjo Tomo Dirgėlos (g. 1989) knygelę vaikams Benas –
sapnų siuvėjas, pastaroji ir yra nominuota Metų knygos rinkimuose.
Pradėkime nuo to, kad pats knygos pavadinimas yra patrauklus, prisodrintas
aliteracijų su priebalse s, todėl skamba svajingai ir patraukliai, nuteikia
magiškiems siužetiniams vingiams, kas mažiesiems skaitytojams, manau, patinka. Tai
istorija apie berniuką Beną, kuris gyveną įprastą gyvenimą įprastoje šeimoje,
tačiau vieną dieną senelis jam praneša, kad jo tėvų automobilį sutrypė iš cirko
pabėgę hipopotamai, todėl jis liko našlaitis. Augdamas berniukas sužino, kad
tai buvo senelio melas ir jis yra ypatingas vaikas, nes geba siūti žmonių sapnus,
kad šie miegodami jaustųsi laimingi...
Iš esmės visa istorija vienkryptė, neišplėtota ir „patogi“ mažiesiems
skaitytojams. Vis lyginu su XX amžiaus vaikų literatūra, kur gausu kiek kitokių
aprašymų, kaimiškosios buities žodžių, kurių nūdienos vaikas jau nebepaskaito
ir dažnai penktokams, šeštokams ir septintokams prifarširuoti tokių tekstų mokykliniai
vadovėliai nebepaskaitomi, o ką jau kalbėti apie detalesnį tekstų nagrinėjimą
bei analizę. Sakydamas tokia literatūra „patogi“, neturiu galvoje prastos
literatūros, tačiau kalbiniu pagrindu šioji istorija pernelyg supaprastinta,
nors vaikui ir tektų paaiškinti, kas tas hipopotamas, tačiau neužkliūva nė
vienas žodelytis, kuris sukeltų abejonę ar ambicijų vaikui sukurti ne vien
siužetiškai patrauklią istoriją, bet ir vystyti jo kalbinius gebėjimus.
Tomas Dirgėla pasiduoda tam patraukliam vaikų literatūros srautui, kuriame dažniausiai
istorijos centre yra ypatingas vaikas su ypatinga misija. Panašiai kaip Haris
Poteris, kuris patenka į burtų ir kerėjimo mokyklą ir susiduria su iškilusiais
sunkumais, panašiai ir Benas, kuriam senelis padovanoja adatėlę, kad šis
žmonėms susiūtų sapnus. Tiesa, tai dar ne vienas panašumas su Hariu Poteriu,
rašytojui puikiai pavyko sukurti veikėjų vardažodžių kompleksą, kurie
charakterizuoja veikėjus pagal jų veiklos, profesijos pobūdį, pavyzdžiui,
direktorė Gerutė, turtuoliai Auksakalnys ir Auksakalnienė na ir pats Benas
Adatėlė. Prisiminiau, kad J. K. Rowling buvo pakvaišusi duodama keisčiausius
vardus savo veikėjams, iš kurių, kaip žinia, pasauliniu mastu tapo netgi naujadarais
vardažodžiais.
Tomas Dirgėla
Grįžtant prie knygelės turinio, autorius naudojasi teisingo ir neteisingo
moralinio poelgio „svarstyklėmis“. Benas absoliučiai teigiamas veikėjas,
įkūnijantis geriausias vaiko savybes, jis ir supratingas, ir empatiškas, ir
padedantis kitiems. Aukoja savo asmeninį laiką važinėdamas po miestelį ir siūdamas
žmonėms sapnus. Toks „savęs išdalijimo“ ir dosnumo atvejis literatūroje nėra
retas, tačiau susidaro įspūdis, kad berniukui užkrauta gyvenimiška našta nuolat
padėti kitiems, aukojant savo vaikystę. Kaip atsvara Beno gerumui tampa
Auksakalnio poelgis, kai jis pasiūlo milijonus Benui už stebuklingą adatėlę,
kad galėtų nuolat lopyti savo dukros sapnus, nes šioji turi miegoti amžinu
miegu ir nekelti tėvams rūpesčių. Istorijos centre atsiduria esminis tėvų ir
vaikų santykis, grindžiamas meile ir rūpesčiu, tačiau Auksakalniai tam neturi
laiko, jie orientuoti į asmenines ambicijas, mero rinkimus, todėl jie eliminuoja
tėviškuosius instinktus. Galiausiai, kaip žinia, Auksakalnis dalyvauja
rinkimuose ir jis nuo visuomenės nuslepia dukrą.
Kurdamas politizuotą pasaulį rašytojas pasitelkia hiperbolizuotą šaržavimą:
„Pažadu, kad mūsų miestas taps aukso vertės. Kaip tą pasieksiu? Du šimtus
kartų padidinsiu atlyginimus ir tūkstantį kartų sumažinsiu maisto produktų
kainas! Klausiate apie mano pomėgius? Mėgstu aukoti Afrikos vaikams, padėti
skurstantiems ir kovoti su melagystėmis, apgavystėmis bei neteisybe! (p. 67)“.
Šitoks korumpuotos valdžios ir visuomenės santykis dažniausiai literatūroje
tampa kliše, tačiau knygoje jis iš esmės vaikui atskleidžia, kad ne viskas
auksas, kas auksu žiba.
Visgi knygoje norėjosi galbūt daugiau paplėtojimo sapniškosios
perspektyvos, kad knyga iš esmės pateisintų savo pavadinimą. Magiškų veiksmų,
kaip antai užsimenama, kad Benas „kažką siuva ore“ nelabai ir plėtojama. Istorija
labiau grįsta berniuko moraliniu įsipareigojimu gerais darbais ir pasirinkimais
padėti žmonėms. Netgi tada, kai direktorė nugvelbia Beno adatėlę, berniukas jos
nekaltina, taip pat jam kur kas labiau rūpi išgelbėti senelį Rapolą nei
susilaukti pripažinimo ir šlovės. Veikėjai gana vienkrypčiai, atstovaujantys dualistiniam
gėrio ir blogio pasaulio sampratai ir tai literatūroje dažniausiai veikia, nes
sukurti veikėją abejojantį, kuris daro prastus esminius moralinius sprendimus,
kad ir tas pats klišinis Jono Biliūno Kliudžiau pavyzdys, kada per
neteisingą poelgį vaikas pamokomas esminių gyvenimiškų dalykų, nelabai ir naudojamas. Šiandien
literatūroje fokusuojamasi ties teisingais poelgiais ir teisingais moraliniais
apsisprendimais. Nežinau, ar tai visada veikia taip, kaip tikimasi, tačiau
tokia literatūra labiau „patogi“ jaunajam skaitytojui, nes leidžia patirti ir
palaikyti teisingą personažą, užuot patyrus pralaimėjimą, beje, tokiu pagrindu
sukurti beveik visi holivudiniai Volto Disnėjaus animaciniai filmai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą