Filmas: "Paremta tikra istorija" / "D'après une histoire vraie"

 Sveiki,

 

Vienas skandalingiausių savo kartos kino režisierių Roman Polanski tikriausiai daugeliui atmintyje išliks kaip siaubo filmų „Rozmari kūdikis“, „Pasibjaurėjimas“ bei jautriojo „Pianisto“ režisieriumi. Per savo kūrybinį gyvenimą režisierius sukūrė ne vieną kultinį filmą, o savo paskutiniuose kūrybos dešimtmečiuose tapo labiau erotiškai aštrus, pasidavė mistinio trilerio žanrui. Pastarasis filmas „Paremta tikra istorija“ (pranc. D'après une histoire vraie) (2017), kaip jau beveik Polanskiui ir įprasta, pasakojama apie kūrybos krizės ištiktą žmogų. Garsi rašytoja Delfinė po super sėkmingo romano pristatymo yra paskendusi naujuose ieškojimuose, vis besiblaškydama, ji ima išgyventi krizę, jog naujo romano nebepavyks parašyti tokio gero...

 

Ir kur buvus, kur nebuvus, kaip kokiame mistiniame M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ romane atsiranda Maskvoje velnias ir katinas... Tik šįkart tai ne tiek velnias, kiek žavi ir nuo pat pradžių demoniškai įtartina moteris Elle, prancūziškai reiškia įvardį „ji“. Pamažu išsekusi rašytojo perduoda savo gerbėjai visą gyvenimo kontrolę, o aistringoji draugė su malonumu viską perima ir dar savo rašytoją vaistais nugirdo...

 

R. Polankis yra jau kūręs filmą „Vaiduoklis“ (2010), apie rašytoją, kurį anuomet įkūnijo Ewan McGregor, pastarasis rašė įžymybėms už juos ir gaudavo honorarus. Šioje istorijoje, sakyčiau, moteriškoje versijoje taip pat nagrinėjamos labai panašios temos: prie kokios beprotybės gali privesti kūrybiniai lūkesčiai, paieškos ir išsekimas. R. Polanskiui svarbi fantazijos, alter ego, rašomų veikėjų ir parklupdytų bei palaužtų realių veikėjų sintezė, išryškinti, kad kūryba ir beprotybė tai beveik tas pats, skiriasi tik psichinė sveikata. Ne kartą pagalvojau, žiūrėdamas „Paremta tikra istorija“, jog jis man asocijuojasi su S. Kingo romano „Mizerė“ (1990) ekranizacija, kurioje garsus rašytojas visai žiemai įstringa su beprote gerbėja kalnų namelyje ir tampa jos įkaitu. Panašiomis gairėmis čia vyksta analogiška istorija, nes Delfinė susilaužo koją ir ją atokiame Prancūzijos kaimelyje pradeda globoti naujoji draugė.

 

Priešingai nei „Mizerėje“, šiame filme Polanskis žaidžia jautria rašytojos vaizduote, todėl taip ir neaišku, ar Elle apskritai egzistavo, ar ji koks nors rašytojos prisiminimas, o gal ir reali psichologinė teroristė, o gal tik šiaip medžiaga savo naujajai knygai. Šios interpretacijos paliekamos neišgrynintos ir spręsti belieka pačiam žiūrovui. R. Polanskio mūza E. Seigner ir garsioji E. Green sukuria aštrių psichologinių ir kiek erotizuotų veikėjų duetinį šokį ir jos čia tikriausiai šiame filme pačios įdomiausios, nes siužetas, kad ir koks jis įtraukiantis, bauginantis, atrodo lėkštokas ir siauras, kadangi nuo pat pradžių galima sekti analogiška siužetinių įvykių eiga ir pasijusti, lyg žiūrėtume kokio nors seniai matyto panašaus trilerio perdirbinį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela